Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

1946 metų Kalėdos Labūnavoje

Ignas Meškauskas

Alaburdų šeima

Mūrinis Labūnavos dvaro bokštas

Niekas neprisimena, kada pastatytas mūrinis Labūnavos dvaro bokštas. Galbūt dar baudžiavos laikais: dvarininkui savo valdas apžvelgti, stebėti, kaip dirba baudžiavininkai laukuose, kavos puodelį išgerti. Daug ką matė laukuose stovintis vienišas bokštas. Jis yra matęs aršią vietinių artojų kovą su svetimaisiais. Bokštas tapo dvidešimto amžiaus Pilėnais... Tik šį kartą nelaimę atnešė ne krikšto nešėjai iš Vakarų, baltais apsiaustais su juodais kryžiais, o „pasaulio išvaduotojai“ su žvaigždėmis ant kepurių iš Rytų. Bokšto sieną varpė ne aštrios ietys, o kulkų spiečius. Šios mūro sienos saugojo ne tik kovotojus, bet moteris ir vaikus, kurie nenorėjo nusilenkti atėjūnams. Stovi kulkų suvarpytas, apšepęs bokštas, bylodamas, kokios buvo Kalėdos Labūnavoje 1946 metais.

Štai ką išgirdome iš likusių gyvų.

Ona Derbutienė, gyvenanti Kaune, pasakoja: „1944 metų vasarą artėjant fronto linijai, su vyru ir dviem vaikais išvykome iš Kauno pas mano tėvus į Griaužų kaimą Kėdainių rajone, esantį netoli Labūnavos. Praūžus frontui, čia ir pasilikome gyventi. Kadangi pokario metais buvo sunku išsimaitinti, tuo labiau, kai šeimoje dvi vaikiškos burnos, vyras ėjo dirbti į buvusį Labūnavos dvarą, o aš prižiūrėjau vaikus. Apsigyvenome mūriniame to paties dvaro bokšte. Antrame bokšto aukšte gyveno Šimkūnų šeima. Sąlygos buvo apgailėtinos, tačiau rinktis nebuvo iš ko – pokario metas.

Į mūsų bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius, sužinoti, kas dedasi apylinkėse, ateidavo miškiniai. Jonas Šimkūnas ir mano vyras Balys Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Šiuo požiūriu abi šeimos buvo vieningos kaip ir dauguma kaimo žmonių. Daugumą partizanų pažinojome, nes tai buvo aplinkinių kaimų berniokai. Jiems čia buvo saugiausia, nes storos bokšto mūro sienos saugojo nuo staigaus stribų užpuolimo. Todėl buvo sutarta, kad Kūčių vakarienę atšvęs mūsų bokšte“.

„Temstant, apie šeštą valandą vakaro, atėjo vienuolika jaunų žmonių, – tęsia liudininkė. – Aloyzas Dalbokas, Antanas Muralis, Jonas Žilinskas, Jonas Gulbinas, Zenonas Alaburda ir trys jo seserys Onutė, Elytė ir Marytė, kurios buvo kartu su broliu. Jos mokėsi Kaune, bet šeima, vengdama represijų, pasitraukė iš namų. Motina su dvylikos metų sūnumi gyveno pas gimines, o kiti pasitraukė į mišką. Šiai grupei priklausė ir kartu atėjo pasiturinčio ūkininko iš Girkalnio, kurio šeima buvo išblaškyta, sūnus Vladas Januškevičius. Atėjo ir Panevėžiuko plytinės buhalteris Kazys (pavardė nežinoma), kuris draugavo su Onute Alaburdaite. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai – atviras dangus. Jie trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančių ginklų kvapu, vėju dvelkiančiais drabužiais. Nepaisant nuolatinės dvasinės įtampos ir nė akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, netekus savo gimtųjų sodybų, jų širdys linko prie džiaugsmo – buvo užkrečiamai linksmi ir drąsūs. Juokaudami vyrai paėmė iš mūsų stalą ir nunešė į trečią aukštą pas Šimkūnus, kur buvo sutarta kūčioti. Su Šimkūniene ir jos seserimi Kūčių stalui buvome viską paruošusios. Šieno taip pat parūpinome. Vakarienei vadovavo vyrai. Susėdus prie stalo paskelbė tylos minutę žuvusiems pagerbti. Vienas jų paskaitė maldą, padalino plotkeles. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. Skaičiavo žuvusius draugus, jų žuvimo aplinkybes, kai jie galėjo išvengti žūties, spėliojo apie ateities perspektyvas. Vyrai tarytum briedžiai, ištroškę vandens, laukė karo, gaudė iš anapus geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje. Traukėme iš po staltiesės smilgas. Jei trumpą ištrauks, tuoj sugrįš, jei ilgą, dar ilgai teks būti be namų. Trijų seserų Alaburdaičių akių kampučiuose sužvilgo žiburėliai... Jaukioje šilumoje niekas nenujautė, kad virš Kėdainių garnizono kaupiasi tamsūs grėsmingi debesys.

Po Kūčių su vyru grįžome į savo kampą. Visi šilumoje prigulė. Sumigome. Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris. Širdį nusmelkė nelaimės nuojauta. „Milicija“, – išgirdome. Neleidome. Vaikai miegojo. Mes sėdėjome ant lovos ir verkėme. Tylėjome. Nors apie mirtį nieko nekalbėjome, bet žinojome, kad ji – čia pat ir kad praleidžiame kartu paskutines valandas. Pradėjome svarstyti, kaip išgelbėti vaikus. Kada pradėjo aušti, vėl stipriai pasibeldė. Prie durų nuėjo Šimkūnas. Durų neatidarė. Įsitikino, kad rusų daug. Vyrai ruošėsi gynybai. Tikrino ginklus. Mums su vaikais liepė persikelti į trečią aukštą, nes iš antro patogiau gintis. Nešiau mieguistus vaikus į viršų. Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. Sutarė, kad mano vyras staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau vos pravėręs duris nuo kulkų spiečiaus krito J. Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką. Išaušus prasidėjo kautynės. Moterys sugulė ant grindų, o vaikus pridengė pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos, atšokusios nuo sienų krito ant mūsų. Pro išdaužytus langus švilpė žiemos vėjas, bet šalčio nejutome. Girdėjosi keiksmai, rusiškos komandos, lietuviškai ir rusiškai šaukė pasiduoti. Tačiau miškiniai gynėsi, šaudė ir prie bokšto neprisileido. Taip šaudėsi apie penkias valandas. Mažos pertraukėlės, ir vėl serijos iš naujo. Pagaliau bokšte šūviai nutilo. Galvojome, kad visi žuvo. Atėjusi iš antro aukšto Onutė Alaburdaitė pasakė, kad pasibaigė šoviniai. „Pasilikome tik po vieną sau“. Paklausė, kas nori pasiduoti. Pasakiau, kad reikia auginti vaikus. Tuomet Z. Alaburda perplėšė paklodę, ištraukė iš šluotos kotą, pririšo, ir atsargiai iškišo pro langą. Lauke sušuko: „Išeikite“. Išėjo Šimkūnienė su seserimi ir Onutė Alaburdaitė su savo draugu Kaziu, kuris gyveno legaliai. Iš paskos – ir aš su vaikais. Antrame aukšte sutikau vyrą. Jis atsisveikino su manimi ir vaikais. Paėmė panešėti iki durų vieną vaiką. Kalbinau, kad jis pasiduotų, gal liktų gyvas. Įkalbėjau. Mes išėjome paskutiniai. Mums išėjus, įsakė gultis. Netoli pamačiau nukautus du rusų kareivius. Lauke dar poškėjo šūviai. Mes visi gulėjome. O. Alaburdaitės draugui Kaziui peršovė koją. Onutė slinko Kaziui perrišti koją, bet kita kulka kliudė Kazio galvą, o Onutei peršovė ranką. Ji suriko, iškėlusi rankas ir žiūrėdama į bokštą: „Zeniau, šauk!“. Į ją seriją paleido enkavedistai, ir ji parkrito. Šūviams visiškai nutilus, mums, likusiems gyviems, įsakė eiti pas juos. Pirmas nuėjo mano vyras. Jį apieškojo. Mums įsakė eiti į bokštą ir išnešti žuvusius. Patys dar bijojo eiti. Nuvarė ir mane. Keikėsi: „Zdarova“ (pridėdami keiksmažodį), „gali nešti“. Tačiau vienas vyresnis, matydamas verkiančius vaikus, nuvarė mane už klojimo. Po pusvalandžio suvarė mus vėl prie bokšto, kur gulėjo ant žemės nukauti miškiniai, tarp jų ir mano vyras. Jam iš galvos sruveno kraujas. Supratau, kad iššaudė beginklius vyrus. Vaikai šaukė tetuką: „Einam namo!“

Kai kuriuos tragedijos epizodus, kurių negalėjo pastebėti O. Derbutienė, papildė Onutė Kasperavičiūtė, taip pat gyvenanti Kaune, kurios brolį partizaną nukovus turėjo pasitraukti iš namų. Giminės bijojo ją laikyti ir ji prisiglaudė prie šio būrio. „Ankstų rytą dar buvo tamsu, išgirdome beldimą į duris. Šeimininkas nuėjo paklausti, kas. Tai buvo rusai. Mes neįsileidome jų ir jie nesilaužė, bet kada pradėjo švisti, tada jie pradėjo daužyti duris. Tada partizanai pasiskirstė savo vietas, moterims liepė gulti ant grindų ir susiguldyti mažus vaikus. Tuomet vienas iš šeimininkų nusileido į apačią, atidarė šonines duris. Kai jos buvo atidarytos, rusai paleido pirmą seriją į laiptus, tuomet ir krito partizanas slapyvardžiu Tėvas – Žilinskas Jonas. Bet tarp mūsų panikos nebuvo, nes žinojome, kad visų laukia tas pats. Po to stojo vadovauti Alaburda Zenas. Jis buvo kulkosvaidininkas ir narsiai kovėsi. Kova tęsėsi iki vakaro, nors iš partizanų buvo tik 4, o kariuomenės daug. Dar būtume nepasidavę, jei turėtume šovinių, bet jie baigėsi. Tuomet Alaburda iškišo pro langą baltą paklodę ir prašė nutraukti ugnį, leisti išeiti moterims ir vaikams. Aš buvau suabejojusi, bet vyriausia Zenono sesuo Onutė tarė: „Einam, padėsime moterims“. Dvi jų sesės, Marytė 18 metų ir Elytė 16 metų, išeiti atsisakė.

Mes išėjome šeši – abi šeimininkės su mažais vaikais, mudvi su Onute ir dar viena mergaitė, kuri buvo atėjusi į svečius, ir vienas vyriškis, taip pat svečias iš Kauno. Jo vardas buvo Kazys, pavardės nežinau. Kai išėjome, mus suguldė ir pradėjo šaudyti į mus beginklius. Pirmą kulką sutikau aš, dėl to gulėjau ant kalniuko, antra buvo Kaziui. Onutė šoko prie jo ir iškėlus rankas į viršų sušuko: „Zeneli, broleli, šauk į mane“. Paleido seriją enkavedistai. Nušovė ir kitą mergaitę, po to nustojo šaudę, pastebėjo, kad aš gyva, liepė keltis. Sunku buvo atsikelti, nes kulka buvo perėjusį per petį ir rankos kaulas buvo sutraiškytas, buvo peršautos strėnos, bet kaulas nepaliestas ir jie įsakė eiti į „bašnią“ pasakyti partizanams, kad pasiduotų. Taip aš ir padariau. Man belipant laiptais dar paleido ugnį į mane. Užlipusi radau du šeimininkus, du partizanus, vieną ryšininką. Partizanų slapyvardžiai – Lašiukas ir Negusas. Per tą trumpą laiką Lašiukas spėjo man apibūdinti, kas atsitiko man išėjus. Alaburdos seserys prašė, kad jas nušautų brolis. Jis atsisakė ištardamas, kad neturįs tokios širdies, padaryti negalįs. Tuomet sako: „Imkite pistoletą ir darykite, kaip jūsų sąžinė sako“. Ir jos nusišovė pačios. Taip pat nusišovė ir Zenas. Kukutis buvo labai ramus ir apsisprendęs jaunuolis, niekuomet nesikarščiuodavo ir viską ramiai spręsdavo. Negusas net žodžio nepratarė. Sakau: „Vyrai, ką darome?“ Labiausiai buvo gaila žiūrėti į šeimininkus, juk jų žmonos su vaikučiais stovėjo apačioje. Nutarėme pasiduoti. Aš ėjau pirma, jie ėjo truputį atsilikę. Išėjusi į lauką, pasukau prie moterų. Partizanai ėjo iškėlę ginklus, o šeimininkai ir ryšininkas buvo beginkliai. Kada jie sustojo, iškart paleido į juos seriją. Paliko gyvą tik Negusą ir ryšininką. Atrodo, kad ryšininko slapyvardis – Kregždė, tiksliai nežinau. Mačiau, kaip išmetinėjo žuvusius pro langą. Paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau, buvo mažo šeimininko vaikučio balsas, verkiant tėvelio: „Kelkis, einam į kambarį, šalta“. Netekau sąmonės...“

Tolimesnius įvykius prisimena O. Derbutienė. Visus likusius gyvus ir sužeistus susodino kartu su kareiviais į sunkvežimius. Vaikus iš jos atėmė prie bokšto. Važiuojant tuo pačiu sunkvežimiu, ji pastebėjo prisidengusį kapišonu miškinių vadą Aloyzą Dalboką. Ji stebėjosi, kad jis liko gyvas. Kada jis tapo išdaviku, nebuvo žinoma. Po to išdavė daug bunkerių ir žmonių. Važinėdamas po kaimus, kvietė visus pasiduoti.

Sunkvežimiai su grobiu Kėdainius pasiekė jau temstant. Stropiai uždangstytuose languose degė prislopinta šviesa. Žmonės paslapčia šventė Kalėdas. Tokia Kalėdų diena buvo Labūnavoje. Jai pavadinti O. Derbutienė žodžio neranda. Net Labūnavos bažnyčioje nuo nepaliaujamo šūvių tratėjimo pakriko kalėdinė malda.

O. Derbutienę Kėdainiuose uždarė į daboklę vieną. Neteko vyro, nežinojo, kur jos vaikai, prieš akis – Golgotos kančios ir vargai, o pasidalinti skausmu nėra su kuo. Visą naktį akių nesudėjo.

Ryte varoma į tualetą, esantį kieme, pamatė ant grindinio visus vienuolika, su kuriais vakar valgė kūčias. Jie gulėjo stribų būstinės kieme. Čia dabar yra Muzikos mokykla. Pirmiausia pamatė savo vyrą, kuris buvo nurengtas, gulėjo ranką atmetęs, lyg norėtų priešui granatą mesti. Kiti gulėjo basi. Visos trys seserys Alaburdaitės buvo nurengtos nuogai, o šventi medalikėliai, kuriuos mama išeinant iš namų laimindama įteikė, buvo įsegti į krūtis... Ant jų baltų kūnų krito baltos snaigės. Iškankinta naktinio košmaro ir skausmingos nežinios, ji jiems pavydėjo...

Nutilo šūvių salvės. Išvežiojo, suslėpė į žvyrduobes žuvusius, kažkas užkalė bokšto langus ir atėjo ilga, kurčia priverstinė tyla. Tik žmonės ilgai kalbėjo ir kalbos ėjo iš lūpų į lūpas, kaip didvyriškai kovėsi miškiniai, apsupti trimis NKVD kariuomenės ir vietinių istribitelių žiedais. Paslaptinga išdavystės skraistė prasiskleidė, tik išmušus laisvės valandai.

Apie kautynių eigą, kovos epizodus sklido įvairios kalbos. Stribai kalbėjo, kad arčiausiai buvę kareiviai neteko amo, kai staiga iš bokšto išniro moteris su automatu ir paleidusi serijas vėl dingo bokšte. Likusios abi gyvos liudininkės kovos metu buvo trečiame aukšte su vaikais, matė ir žino ne visus kovos epizodus. Galėjo tai padaryti tik Alaburdaitės Marytė arba Elytė, kurios buvo antrame aukšte kartu su vyrais, kovojo ir gyvos nepasidavė. Šis epizodas iki šiol lieka nei patvirtintas, nei atmestas.

Motina, netekusi per vieną dieną sūnaus ir trijų dukterų, nykte sunyko.

Stovi šiandien sušaudytas bokštas kaip nuožmios kovos liudytojas, kad ateities kartos žinotų, jog mūsų artojai mokėjo ne tik tiesiai suarti vagas, dailiai pradalgius suversti, bet, reikalui esant, šauniai kautis, atsisakyti gyvenimo ir mirti.

Gruodžio 17 dieną, minint tragedijos septyniasdešimtmetį, Labūnavos bažnyčios klebonas aukojo Šv. Mišias už žuvusius. Prie bokšto vyko kautynių inscenizacija.

© 2016 „XXI amžius“