Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Prancūziškosios Kauno inteligentų orientacijos sovietmečiu: žurnalas „Katakombos“

Inga Stepukonienė

Sovietų okupacija nutraukė natūralią lietuvių ir kitų tautų – latvių, estų – kultūros raidą. Kūrybinės pajėgos buvo išblaškytos – prieš rašytojus vykdytos represijos. Prasidėjo mechaniškas, administracinis kultūros pakeitimas – kišimasis į meno reikalus iš šono, literatūra patiria ideologinį terorą. Laisvos Vakarų pasaulio literatūros pažinimas lieka už įstatymo ribų; daugelio užsienio autorių, neatitinkančių sovietinės ideologijos reikalavimų, kūriniai eliminuojami iš literatūros studijų, mokslinių tyrinėjimų, bibliotekų. Nepaisant to, ir lietuvių, ir latvių visuomenėje tebeišlieka gyvas susidomėjimas Vakarų, o ypač – prancūzų kultūra ir literatūra. Tai ženklina laisvos dvasinės erdvės ir kultūrinės autonomijos savisaugą, demonstruojamą priklausymą ne Rytų, o Vakarų civilizaciniam kontekstui. Ilgainiui prancūzų kultūros ir literatūros propagavimas, itin sustiprėjęs Kaune, virsta viena iš inteligentijos pogrindinės kultūrinės veiklos ašių. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti tokios vakarietiškos sąmonės pasireiškimą sovietmečio Kaune.

Prancūzų grupė Latvijoje

Pirmomis 1951 metų sausio dienomis Latvijoje buvo suimta ir į Sibirą ištremta vadinamoji „prancūzų grupė“ – 13 inteligentijos atstovų, kuriuos siejo bendras interesas – prancūzų kultūra ir literatūra. Šie žmonės savo iniciatyva kartą per savaitę rinkdavosi į vadinamuosius prancūzų literatūros vakarus, rengiamus Dailės teatro aktoriaus Arnoldo Stubavo namuose Rygos centre. Latvių inteligentijai mintis burtis į tokią grupę kilo 1946 metais, kai kraštas jau buvo pusantrų metų išgyvenęs sovietinį režimą ir pajutęs jo gniaužtus, kai iš bibliotekų buvo išimtos visos pavojingomis laikytos nepriklausomos Latvijos ir užsienio rašytojų knygos. Rygoje tuo laiku nebuvo nė vieno knygyno, kuriame būtų galima įsigyti užsienio autorių kūrinių, o privačiuose ištremtųjų ar pabėgusių į Vakarus namuose įsikūrę atvykėliai rastas knygas degino ar išmesdavo į nuo vandens perdrėkusius rūsius. Todėl, jausdami intelektualinį badą, inteligentai rinkdavosi apsvarstyti aktualius prancūzų kultūros, literatūros, meno ir filosofijos klausimus: skaitydavo kūrinių vertimus, poezijos ir prozos tekstų recenzijas, referatus, klausėsi tų, kuriems nepriklausomos Latvijos laiku buvo tekę apsilankyti Prancūzijoje. Beveik visi šių susibūrimų nariai gerai mokėjo prancūzų kalbą, ir dėl dėmesio šios šalies kultūrai po suėmimo buvo įvardinti ,,prancūzų grupe“, nors patys savęs taip niekada nevadino. Šiuose susitikimuose nuolat dalyvavo poetė Elza Sterstė, dailininkas Kurtas Fridrichsonas, bibliofilas Alfredas Sausnė su žmona Nora, vertėja Mara Grinfeldė, juristas ir prozininkas Gustavas Berzinis, romanistiką studijavusi Maija Silmalė, aktorius Miervaldis Uozuolinis, Teatro instituto prancūzų kalbos ir literatūros dėstytoja Ieva Lasė, Latvijos literatūros instituto darbuotoja Skaidrytė Sirsonė, Rygos kalėjime mirusio rašytojo Adolfo Erso dukra Mirdza Ersa, namų šeimininko žmona Irina Stubava. Susirinkimų metu niekada nebuvo kalbama apie politiką. E. Sterstė pasakodavo apie studijas Sorbonos universitete Paryžiuje, skaitydavo savo poeziją; K. Fridrichsonas, vienas didžiausių to laiko eruditų latvių visuomenėje, dalijosi prisiminimais apie Prancūzijoje praleistus metus, pasakodavo apie bendravimą su rašytoju Andrė Židu (André Paul Guillaume Gide) ir poetu Poliu Valeri (Pol Valéri). Ieva Lasė skaitė referatus apie Fransua Moriaką (Francois Mauriac). Straipsnius ir referatus lydėdavo aktyvūs debatai, aktoriai skaitydavo literatūros kūrinių ištraukas. Į šiuos susirinkimus ilgainiui susiburdavo vis daugiau latvių inteligentijos – dailininkų, aktorių, režisierių (yra lankęsi garsioji režisierė Feličita Ertnerė, Lilita Berzinia, Jurijus Jurovskis, poetė Mirdza Bendrupė). Už šią „kenksmingą“ kultūrinę veiklą poetę Elzą Sterstę, filologę Ievą Lasę ir dailininką Kurtą Fridrichsoną teisė Baltijos karinis tribunolas ir jie gavo po 25 metus lagerio bei 5 metus tremties konfiskuojant turtą, o kiti nariai – po 10 metų lagerio. Vieni atsidūrė Vorkutoje, kiti – Taišete, Karagandoje, Mordovijoje. Kurtui Fridrichsonui teko pabuvoti net aštuoniolikoje įkalinimo vietų.¹

Dėmesys prancūzų literatūrai Kaune

Analogiškas dėmesys prancūzų literatūrai bei kultūrai būdingas ir pokario metais Kaune gyvenusiems lietuvių intelektualams. Pirmiausia tai gyvai tęsė karta, kurios daugelis atstovų nepriklausomos Lietuvos metais gimnazijose buvo mokęsi prancūzų kalbos, ne vienas Prancūzijoje buvo baigęs aukštuosius mokslus, dirbęs ten, gerai pažinęs prancūzų kultūrą ir intelektualinį gyvenimą. Ši karta buvo gerai susipažinusi ir su verstine literatūra iš prancūzų kalbos, kuri nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kiekybiškai buvo kur kas gausesnė nei iš kitų užsienio kalbų. Į pokario Kauną ne vienas šios kartos atstovas sugrįžo jau iš Sibiro lagerių ir tremties – „Sakalo“ leidyklos direktorius Antanas Kniūkšta, ,,Naujosios Romuvos“ (1931–1940), žurnalo „Kūryba“ (1943–1944) redaktorius Juozas Keliuotis, buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Petras Klimas. Su jais bičiuliavosi ir prancūzų kalbos specialistai Juozas Povilonis, Jonas Šukys, kiti intelektualai. Kaune tuo laiku gyveno rašytojai Kazys Jankauskas, Juozas Žlabys-Žengė. Apie šiuos intelektualus ilgainiui buriasi ir jaunesnioji inteligentija, kuriai rūpėjo Vakarų, o ypač prancūzų, literatūros procesai, visas kultūrinio gyvenimo fonas.

Grupės veikla buvo įvairi – nuo slaptų sambūrių privačiuose butuose ir dalijimosi prisiminimais bei įspūdžiais iš praeities Prancūzijoje, prancūzų kultūros ir literatūros naujienų svarstymo, eilėraščių skaitymo, paskaitų iki individualių literatūros kūrinių vertimų, jų pogrindinės savilaidos organizavimo ir platinimo bei pogrindinio leidinio gimimo. Viena iš ryškiausių šios veiklos sferų buvo vertimai. Juozas Keliuotis ir Juozas Urbšys tebetęsė dar prieškariu pradėtą veiklą – abu vertė prancūzų literatūros kūrinius į lietuvių kalbą (J. Urbšio vertimus dažnai pasirašinėdavo Sofija Čiurlionienė)². Tuo plačiai užsiėmė ir Vaclovas Šiugždinis, tikras eruditas, pasak jo bičiulių, ,,prancūziškas lietuvis“ – ypatingai elegantiškas, išskirtinai tauraus elgesio, ir kurio ,,kiekvienas žodis, net žingsnis, šyptelėjimas dvelkė Paryžiumi“³. V. Šiugždinis buvo studijavęs Paryžiuje, išvengęs sovietų represijų, bet jo vertimai buvo ignoruojami, todėl Romeno Rolano  (Romain Rolland) „Žano Kristofo“ vertimas oficialiai buvo publikuotas kito vertėjo pavarde. Viena iš šiuos intelektualus itin artinusių ir slaptuose susirinkimuose rūpėjusių temų – Lietuvos diplomato Prancūzijoje Oskaro Milašiaus veikla ir kūryba: Jonas Šukys įvairiais kanalais rinko žinias apie Paryžiuje leidžiamus O. Milašiaus raštus, J. Povilonis draugams ieškojo Antano Vaičiulaičio adreso užsienyje, kad jie galėtų iš rašytojo kaip nors surinkti ir parengti medžiagą apie O. Milašiaus asmenybę ir veiklą, galbūt net parsisiųsti jo kūrinių vertimų rankraščius – vieną vertimo fotokopiją per stebuklą pavyko gauti; šiuos susibūrimus skaidrino Milašiaus poezijos skaitymai – „nuostabiai vaizdingai, su artistine nuojauta Milašių šlovino Unė Babickaitė“⁴.

Gyvas domėjimasis prancūzų literatūra, kalba, kultūra ir menu sovietmečio Kaune buvo išplitęs gerokai už šios grupės veiklos ribų (tai liudija ir Prano Mikalausko-Antalkio prisiminimas: „Vis dėlto pats laisviausias Kauno antikvariato kampelis anuomet buvo prancūzų kalba“)⁵. Šį lauką visuomenėje intensyvino ir cirkuliuojanti nelegali lektūra, žmones pasiekianti ir per minėtus slaptų susibūrimų narius. Jie ne tik tarp savęs, bet ir plačiai mieste dalijosi ,,neleistinomis“ knygomis, kurių daugiausia parūpindavo legendinė asmenybė – Don Pedro – Petras Matkevičius, Vilniaus universiteto bibliografas, bičiulių pravardžiuotas Šekspyru, turėjęs butelį Kaune ir galėdavęs pageidaujančiam bei įgijusiam pasitikėjimą asmeniui pristatyti ir paskolinti bet kokią knygą be jokio atlyginimo, neužsirašinėjęs skolininkų pavardžių. Tai – žmogus, gerai nutuokęs apie literatūros reiškinius, jos kūrinių vertę, pats laisvai kalbėjęs prancūzų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, rusų kalbomis. Tai buvo tikras XX amžiaus knygnešys, portfelyje ir ryšuliais vilkęs knygas kauniečiams beveik kiekvieną dieną, nesuvokiamu būdu jas gaudavęs iš VU, Maskvos, Leningrado, Varšuvos, Krokuvos, Rygos bibliotekų; vien per P. Mikalausko-Antalkio rankas perleidęs daugiau kaip tūkstantį rečiausių knygų (P. Mikalauskas-Antalkis, „Katakombos“, nr. 1, p. 15). Don Pedro Kauno skaitytojams pristatydavo Polo Klodelio (Paul Claudel), Frenko Džeimso (Francis Jammes), Teofilio Gotjė (Théophile Gautier), F.  Moriako kūrinius prancūzų ir lietuvių kalbomis, į lietuvių kalbą partizano Mamerto Indriliūno verstą Viljamo Batlerio Jeitso (William Butler Yeats) „Innisfree ežero salą“, A. Vaičiulaičio verstą O. Milašiaus ,,Migelį Manjarą“. Būtent didžiulių Don Pedro pastangų dėka, pasinaudojus pažintimis VU ir į užsienio universitetus išsiuntus suklastotus knygų užsakymus neva didžių mokslo vyrų vardu, per patį sovietinių struktūrų siautėjimo vajų į Kauną iš Paryžiaus buvo atgabenti O. Milašiaus raštai, padarytos jų kopijos, kurių pirmieji egzemplioriai buvo įteikti V. Šiugždiniui. Po savaitės jo bute Laisvės alėjoje jau rinkosi bičiulių draugija ,,bendram skaitymui“ – analizavo poemą „Saulius iš Tarso“, kėlė klausimus ir diskutavo apie poemoje, vaizduojančioje antikinės Romos kareivį, ryškią kilnią tolerancijos idėją, kontrastuojančią su jų regima realybe – bažnyčių uždarinėjimu, katalikiškų knygų deginimu, pastangomis nuo žemės paviršiaus nušluoti Jėzaus Kristaus vardą. „Kada Tėvynė mirus, kur ieškoti Galybių Dievo?“ – skaitėme būriu „Saulių iš Tarso“, – rašo P. Mikalauskas-Antalkis, – trokšdami patikėti, kad „imperija praeis ir dvasia nugalės grubų sociologizavimo ir materializmo velnią“. Perskaitę poemą, „žiūrėjome vienas į kitą. Pajutome, kad tarp mūsų yra nematoma, gera, guodžianti, stiprinanti Dvasia“⁶. Taip ,,Oskaras Milašius veikė ir dirbo Nežinomoje, mažiausiai vertinamoje, sumindytų talentų, uždusintų menininkų Lietuvoje. Lygiagrečiai sujudimą žadino iš tolimųjų universitetų atkeliaują Š. Pegy, A. Šopenhauerio, E. Elo kūriniai“⁷.

Minėti Oskarą Milašių – nusikaltimas

XX amžiaus 6–7 dešimtmetį Kaune kilo itin plati susidomėjimo Prancūzijoje gyvenusiu ir prancūzų kalba kūrusiu, bet gyvas lietuviškumo šaknis išlaikiusiu O. V. Milašiumi banga; pasak A. Patacko, „tuo metu drungnoje pilkumoje šios trys paslaptingos raidės – O. V. M. – buvo kaip stebuklingas raktas į kitą pasaulį, kur skleidžiasi dieviškos žmogaus galios, kur ūkuose skendėja nežinomų civilizacijų archipelagai“⁸ . Savaime suprantama, jog O. Milašius buvo eliminuotas iš oficialiosios literatūros pasaulio kaip visiškai nederantis sovietinei epochai: jo raštai neleidžiami ir apskritai ilgai bet koks rašytojo „paminėjimas buvo pavojingas ir net laikomas nusikaltimu“⁹. Nepaisant to, kad oficialiai poeto kūryba buvo neprieinama dėl ideologinių priežasčių, intelektualioji Kauno publika skaitė Milašių – ir jo poemas, ir kitus raštus. Visa tai buvo išversta ir išleista pogrindyje. Šis neeilinis nuopelnas – O. Milašiaus raštų vertimo tritomis savilaida, kainavęs didžiulę riziką prarasti absoliučiai viską, – teko V. Šiugždiniui, talentingiausiam O. Milašiaus vertėjui. Be jo, O. Milašių vertė ir J. Šukys, J. Povilonis. Šią pogrindinę leidyklą, dirbdamas Kaune, įkūrė P. Matkevičius, tam aukojęs savo lėšas ir turtą. Laisvą, nevaržomą O. Milašiaus minties poeziją, jo metafizinę prozą padaryti prieinamą lietuvių skaitytojui tapo bene svarbiausiu šių slaptų sambūrių veikėjų tikslu – P. Matkevičiaus organizuota leidykla iš viso išleido vienuolika O. Milašiaus raštų tomų; be to, įvairiais tiražais buvo leisti Polo Klodelio (Paul Claudel), F. Džeimso, Šarlio Pegio (Sarlie Péguy), Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke) kūriniai, dalis jų – originalo kalba (,,Katakombos“, nr. 1, 2). Kauno miesto ir apskrities pogrindyje masiškai sklido ir O. Milašiaus pranašavimų tekstai – juos platino kun. Pranas Tuminas iš Raudondvario, poetas kun. Antanas Šmulkštys-Paparonis, Juozas Lomanas ir daugelis kitų. Vieni tuos pranašavimus piktai išjuokė, kiti „skaitė ir džiaugėsi, skatino savyje atbudimo, išsilaisvinimo viltis, kad Lietuva tapsianti Šiaurės Atėnais, taigi šviesos, išminties, laisvo mąstymo šalimi“¹⁰. Ne tik vyresnės, bet ir jaunesnės kartos Kauno kultūrininkus itin sugestijavo pogrindyje išleistos O. Milašiaus misterijos „Saulius iš Tarso“ žodžiai: „Surink brolius. Pasakyk jiems: darbas arba mirtis“, kurie ne tik tapo šio būrelio šūkiu, bet ir kryptingo dvasinio ir kūrybinio kelio motto. Būtent šie O. Milašiaus žodžiai inspiravo dar vieną svarbią pogrindinę grupės veiklos sritį – spaudą.

„Katakombos“ – laisvos literatūros laikraštis

Laisvai intelektualiai minčiai reikėjo laisvos, nevaržomos spaudos, todėl 1975–1978 metais Kaune leistas pogrindinis kultūros žurnalas „Katakombos“, turėjęs paantraštę „Laisvos literatūros laikraštis“. Jį leido autorių kolektyvas: Pranas Mikalauskas-Antalkis (spaudos slapyvardis), kun. Jonas Fabijanskas, kun. Pranas Tuminas ir Petras Matkevičius. Iš viso buvo išleisti 46 žurnalo numeriai, jis buvo skirtas „patikimųjų ratui“¹¹. Jį redagavo P. Mikalauskas (1990 metais šis leidinys buvo atgaivintas ir žymėtas jau nauja numeracija, nuo šio laiko jis tapo almanachu).

„Katakombos“ buvo leidinys, kurio autoriai itin daug dėmesio skyrė prancūzų literatūros ir kultūros propagavimui ir kuriame gana plačiai atsivėrė O. Milašiaus kūrybos analizės baras. Kauniečiams leidėjams itin rūpėjo O. Milašius, turėjęs dvi tėvynes – Prancūziją ir Lietuvą – ir abi be galo mylėjęs ir traktuotas kaip itin giliai jas jautęs kūrėjas. Jiems, sovietmečio katakombose besislapstantiems intelektualams, rūpėjo O. Milašius, intriguojantis savo intensyviomis egzistencinės savižinos paieškomis, asmenybė, kurios A. Patacko žodžiais tariant, dvasinio gyvenimo biografija vėrėsi kaip krikščioniškasis kelias – ir aukštyn, ir gilyn, į šviesą per nuopuolius, bedugnes ir klystkelius, per septynias vienatves iki įsišventimo Meilėn ir 1914 metų regėjimo, pradėjusio naują jos būties lygmenį, tai – kelias į dieviškąsias paslaptis; rūpėjo Milašiaus krikščioniška ir kartu vydūniška žmogaus paskirties žemėje samprata, esminio žmogaus idealo objektyvizacija, aukštos vertės moraliniai aktai – visa savojo „Aš“ kūryba, kuri unikali Vakarų kultūros fone, ir kurioje poezija, menas tebuvo integrali ir paneigtoji dalis¹². Todėl dešifruoti O. Milašiaus fenomeną, kūrybinį ir intelektualųjį kodą, pasaulėvokos gelmes, atverti galingą savo kontempliatyvia galia poeto sielos gyvenimą buvo vienas svarbiausių šio leidinio uždavinių. 6-ajame žurnalo numeryje publikuoti iki tol neverstos O. Milašiaus poezijos vertimai. Daugiausia O. Milašiaus poeziją leidiniui vertė P. Mikalauskas, gerai mokėjęs prancūzų kalbą, verstus tekstus pasirašydavęs Antalkio slapyvardžiu. Iš O. Milašiaus kūrybos jis dažniausiai versti pasirinkdavo tokius kūrinius, kurie skaitytojui kėlė ryškiausias aliuzijas su gyvenamuoju istoriniu laikotarpiu (eil. „Visi numirėliai girti“). Būdamas leidinio sudarytojas ir redaktorius, P. Mikalauskas Lietuvos skaitytojui siekė kuo plačiau atskleisti nežinomas O. Milašiaus asmenybės puses: ne tik poeto, Lietuvos valstybės diplomato, bet ir pasiaukojančio kultūros, kalbos ir religijų tyrinėtojo, didelio savo šalies patrioto. Todėl neatsitiktinai šalia O. Milašiaus poezijos vertimų „Katakombose“ vienas iš publikuotų tekstų yra ir ilgas jo laiškas Juozui Urbšiui, rašytas Paryžiuje 1937 m. gegužės 4 d. Laiškas J. Urbšiui atveria svarbiausias O. Milašiaus būties – lietuviškosios, baltiškosios kultūrinės ir religinės – krikščioniškosios – identifikacijos plokštumas. Jame O. Milašius dėkoja J. Urbšiui už dėmesį jo kūrybai, už pasiryžimą versti naująjį jo poezijos rinkinį ir prašo nepraleisti pro akis jo tyrinėjimo „Apie Lietuvių tautos kilmę“, paskelbto Prancūzijos laikraštyje „Mercure de France“. O. Milašius norėjo, kad šis straipsnis kuo greičiau pasiektų lietuvių skaitytoją. Tai – tekstas, kuris turėjo išties didelės įtakos baltistikos raidai ir kuriuo O. Milašius pagrindė lietuvių tautos etniškumo šaknis, o tai lėmė ypatingą jo trauką sovietmečio skaitytojui. Akivaizdu, kad būtent šį savo tyrinėjimą Milašius pats itin vertino, jam buvo paaukojęs, kaip pats sakė, beveik „keturiasdešimt metų darbo ir svarstymų“, dėl šio tikslo mokęsis aramėjų rašto, plačiai domėjęsis iberais, kurių palikuonys yra baskai. Lygia greta jo gyvenime brėžėsi ir ypatingos krikščioniškos dvasinės savižinos trajektorija, vedanti į slapčiausias ir aukščiausias religines tiesas. Laiškas J. Urbšiui svarbus tuo, kad jame O. Milašius atvirai išpažįsta savo egzogetinių ieškojimų kelią, vedusį jį nuo religijos tyrinėtojo, filosofo iki pranašo: jis sakosi kasdien po šešias valandas skiriąs biblinių kriptogramų skaitymui, kuris ligi jo „nebuvo žinomas jokiam teologui nei hebraistui“¹³. 

Anot jo, „hebrajiškoji Biblija, o tuo būdu ir mūsų Naujasis Testamentas, yra ištisa sistema slaptaraščio, pranašaujančio laikų galo įvykius. „Turėjau laimės po daugelio ieškojimų, po nepaprastų neramumų surasti šventojo slaptaraščio raktą, kuris paslėptas skaičiuose 666 ir 777 (Apokalypsis ir Genesis). Tie du skaičiai atidengia visas Šventųjų Knygų paslaptis. Aš truputį perdaug pabrėžiu mano atradimo svarbą, kurs yra tiek, pirmu žvilgsniu, tolimas nuo mūsų laikų praktiškųjų rūpesčių, bet tai darau tik dėl to, kad esama tampraus saito tarp hebrajų pranokėjų baskų ir lietuvių, o taip pat ir dėl to, kad turiu Jums čia, mano brangus Drauge, prisipažinti: kaip tik dėl to atradimo religinio ir slapto pobūdžio aš galėjau tik pusiau paskelbti tas žinias, kurias įgijau per ilgą keturiasdešimties metų triūsą. Laikraštyje „Mercure de France“ paskelbtam tyrinėjimui norėjau suteikti griežtai mokslinio pobūdžio; bet, garbė Dievui, aš žinau daug daugiau apie mūsų Brangiosios Lietuvos žmogiškojo, socialinio ir moralinio vaidmens reikšmę, kuris jai teks baisiuose ateities įvykiuose“, – rašė O. Milašius J. Urbšiui¹⁴. Taip atvirai apreikšta, A. Patacko žodžiais tariant, „teisė būti balsu Tylinčiojo“. Akivaizdu, jog šis O. Milašiaus laiškas J. Urbšiui, publikuotas „Katakombose“, ir kiti jo paskelbti tekstai sovietmečio lietuvių skaitytojui, priverstam gyventi ideologiškai apibrėžtame pasaulyje be Dievo ir religijos, buvo puiki galimybė pažinti kūrėją mistiką, pažadino gyvą transcendencijos būtį. Beje, nužemintai lietuvių visuomenei, priverstai gyventi „didžiųjų brolių“ šešėlyje, tai buvo galimybė darkart prisiminti tikrus savo didžiųjų iš lietuviškos žemės kilusių minties ir dvasios galiūnų horizontą.

Laiškas ryškina ir itin svarbią sovietmečio skaitytojui O. Milašiaus – Lietuvos patrioto – temą. Tai iliustruoja ir tokia laiško detalė: O. Milašius prašo pono ministro pagalbos Lietuvoje kuo skubiau priimant įstatymą dėl paukščių globojimo, kuriuo norėtų pradėti „gerą propagandą“ Prancūzijoje Lietuvos labui ir kuriuo „Lietuvai tektų gražus vaidmuo“, nes „visos Prancūzijos moterys su visais jų laikraščiais ir žurnalais būtų mūsų pusėje“¹⁵.

Aiškiaregystė – irgi „užribio“ tema

Aiškiaregystė – dar viena tabu, „užribio“ tema sovietmečiu. Todėl neatsitiktinai „Katakombose“ plačiai plėtojama O. Milašiaus aiškiaregystės tema, daug dėmesio skiriant pogrindinėje knygoje „Katalikų Bažnyčia ir popiežiai“ publikuotai O. Milašiaus biografijai „Aiškiaregys O. Milašius“. Šios knygos autorius buvo iš Garliavos kilęs ir Veiveriuose klebonavęs kun. Juozas Šalčius, vadinamas pogrindžio istoriku. Kun. J. Šalčiaus rūpesčiu pogrindyje buvo leidžiamas žurnalas „Rūpintojėlis“, kunigas parašė ir slapta išleido monografijas apie Mykolą Krupavičių, arkivyskupą Mečislovą Reinį, prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo. Dar nepriklausomoje Lietuvoje, Šakiuose, 1930 metais jis surengė pirmąjį Zanavykijos katalikų jaunimo kongresą, kuriame dalyvavo Apaštalų Sosto nuncijus R. Bartolonis, nunciatūros patarėjas Faidutis, vyskupas M. Reinys, prof. Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas. Pokariu kun. J. Šalčius NKVD buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, grįžęs ir vėl persekiotas. Todėl „Katakombose“, plečiant O. Milašiaus kūrybos tyrinėjimus, publikuotas ir Antalkio pokalbis su tuomet saugumo agentų žiauriai sumuštu kun. J. Šalčiumi (be kitos veiklos, ieškant, kas paskleidė O. Milašiaus pranašystes), jo O. Milašiaus kūrybos tyrinėjimų atradimai. Kun. J. Šalčius pogrindyje išleistoje savo knygoje plačiai svarstė krikščioniškos O. Milašiaus savižinos paieškų klausimą, jo atgailos sampratą („katakombų atgaila“), daugiausia dėmesio skirdamas aiškiaregystės temai, ir drąsiai O. Milašių paskelbė katalikų pranašu, nors dvasinė vyresnybė niekur nepatvirtino jo paskelbtos minties. Kun. J. Šalčius itin siekė, kad po Lietuvą sklistų padaugintas O. Milašiaus „Apokalipsės“ vertimas ir „Apokalipsės“ aiškinimai (versti Petro Klimo ir Juozo Keliuočio), kurie, sovietmečiu gaudomi ir naikinami, bus itin reikalingi tautos ateičiai kaip „neįprastas lietuvių kultūros reiškinys“¹⁶. Persekiojamas ir slapstydamasis kun. J. Šalčius šiuos vertimų rankraščius perdavė P. Mikalauskui-Antalkiui, kad jis užtikrintų galimybę jiems išlikti, o šis – jau kitą, iki smulkmenų perrašytą rankraštį – Don Pedro, kuris toliau jį daugino ir platino Kaune patikimiems skaitytojams (pirmasis rankraštis buvo slapstomas net centrinių Vilniaus kapinių paminklų plyšiuose). Paradoksalu, jog O. Milašiaus pranašysčių tekstus, kurių nenorėta publikuoti nepriklausomoje Lietuvoje, prievarta stengėsi atimti ir sunaikinti sovietų agentai, ypač užsiutinti „Apokalipsės“ žodžių, jog „ant Rusijos nukris trečdalis Mėnulio“. „Katakombos“ plačiai publikavo kun. J. Šalčiaus išsakytą kritišką Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės, Tautininkų spaudos, „Naujosios Romuvos“ žurnalo leidėjų vertinimą dėl jų neįžvalgumo ir nesugebėjimo deramai suprasti O. Milašiaus asmenybės, jos savitumo ir išskirtinumo, iškelti tikrosios jos jėgos.

O. Milašiaus kūrybos tyrinėjimo tema įvairiais aspektais plėtojama beveik 11-oje „Katakombų“ numerių, pradedant poemų publikacijomis („Saulius iš Tarso“), biografijos fragmentais, pažintiniais straipsniais apie poeto tėvus, gimtąją vietovę, kalbą, diplomatinę tarnybą, „Apokalipsės“ referavimais ir refleksijomis, ir baigiant beveik siužetiškai pateikiamu P. Klimo Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje užrašytu O. Milašiaus pokalbiu su darbuotojais aiškinant savuosius regėjimus. Objektyviai vertinant, šiandien sunku pasakyti, kiek šios pateikiamos žinios yra patikimos, o kiek perėjusios per individualią perpasakotojų sąmonę, įgijusios legendos atspalvio, kiek čia mistifikuota sudėtingo laikotarpio įaudrinta redaktoriaus ir straipsnių kūrėjų vaizduotė.

Literatūros pažinimas aktyvino lietuvių tautinę savimonę

Daugelyje „Katakombų“ numerių išlieka ryškus dėmesys prancūzų literatūros kūrėjams – F. Džeimsui, (...) P. Klodeliui. (...) Jų kūrinių vertimai pateikiami skaitytojui, filosofiškai apmąstomos kitų užsienio tautų autorių – Džiovanio Papinio (Giovanni Pappini), Hanso Kristijano Anderseno (Hans Christian Andersen), Akselio Miuntės (Axel Munthe), Janio Akuraterio (Jānis Akuraters), Selmos Lagerliof (Selma Lagerlöf) – gyvenimo istorijos. Ilgainiui „Katakombose“ ryškėjo leidėjų dėmesys lietuvių literatūrai ir jos autoriams – publikuoti iki tol neskelbti Henriko Nagio eilėraščiai (rinkinys „Lapkričio naktis“, likęs Lietuvoje poetui pasitraukus į Vakarus), pateikiamos plačios Antano Vaičiulaičio prozos interpretacijos, pristatomos Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Šatrijos Raganos, Vydūno asmenybės, jų gyvenimo nuostatos, publikuojamos kūrybos ištraukos.

Kartu su tuo „Katakombose“ dažnėjo ir aktualių Lietuvos visuomeninio bei socialinio gyvenimo klausimų, kuriuos natūraliai kėlė politinio ir socialinio laikotarpio kontekstas, svarstymas. P. Mikalauskas-Antalkis plačiai rašė apie problemas, kurių sprendimas laikytas būtinu pagrindu moraliai ir harmoningai siekiančiai funkcionuoti visuomenei: itin daug dėmesio skyrė dorovės ir moralės kėlimo (pavyzdžiui, kaip skatinti blaivybę tarp tautinės bendruomenės narių, kaip padėti atsisakyti žmogui blogų įpročių), dvasingumo, žmogaus kovos su tamsia savo prigimties puse temoms. Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma giliai žvelgiant į lietuvių kultūros patirtį. Kryždirbystė, kryžių statymas išryškėja kaip viena svarbiausių galimų egzistencinių atramų („Kryžių statymas – šimtametis Lietuvos įprotis. Jis labai prasmingas, gilus: girtuoklis, kirviu tašydamas medį, iškasdamas duobę, užversdamas žemes, atlieka sudėtingus saviįtaigos pratimus, žadina užmigusias vidujines sielos jėgas, sąmonėje sukuria šviesesnės ateities vaizdą. Taigi skęstantis visa savo esme nutveria ne šiaudą, bet uolą“)¹⁷. Ne vienas pateikiamas tokio ugdymo pavyzdys iš kultūros istorijos išsiskyrė ir buvo įspūdingas skaitytojui ir savo humoristiniais atspalviais. Pavyzdžiui, apie XIX amžiaus blaivybės platinimą Vilkijoje taip pasakojama: „Jeigu kuris žmogus neištesėdavo priesaikos (blaivystės – aut. past.), jam tekdavo sunkiai atgailauti: sekmadienį gulėdavo bažnyčioje kryžiumi ant grindų. Tik Tumas-Vaižgantas, atsilankęs Vilkijos parapijoje, supeikė tokį atgailos būdą, įnešdamas naują paprotį: priesaiką sulaužę žmonės privalėjo įsigyti lietuviškų knygelių bei laikraščių“¹⁸. Didžioji publikuotų tekstų dalis savo kontekstais savotiškai koreliavo su O. Milašiaus kūrybos tyrinėjimo straipsniais – tai buvo talentingų redaktorių ir leidėjų nuopelnas.

Apibendrinant galima teigti, jog sovietmečiu Kaune ryškus dėmesys prancūzų kultūrai ir literatūrai reiškė ypatingą kultūrinės laikysenos, oponuojančios sovietinei ideologijai, strategiją. Jis pažadino išskirtinį dėmesį Prancūzijoje gyvenusio ir prancūzų kalba kūrusio O. Milašiaus asmenybei ir literatūrinei kūrybai. Laisvas Vakaruose kurtos literatūros pažinimas aktyvino lietuvių tautinę savimonę, o intelektualų noras skleisti nevaržomą kultūrinę ir literatūrinę mintį Kauno visuomenėje realizuotas ilgalaike ir plačiašake pogrindine veikla: O. Milašiaus tekstų vertimais ir jų savilaida, nelegalios spaudos žurnalo „Katakombos“ gimimu. Visa tai formavo jau ne sovietinio, o laisvos minties, demokratiškų nuostatų asmenybę, kuriai nepriklausomybės siekis tapo gyvybiniu ir būtinu realizuoti uždaviniu.

¹ Lase I. Franču gruppas likteņis. Materiāli par latviešu literārajiem grupējumiem. Rīga: Zinātne, 1993.

² Katakombos, Nr. 6, p. 17.

³ Ten pat.

⁴ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 15.

⁵ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 14.

⁶ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 16.

⁷ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 17.

⁸ Milašius O., Sutemų dainos. Įvadas A. Patacko. A. O. V. Milašiaus grįžimo į Lietuvą vingiai. Vilnius: Homo liber, 2012, p. 10.

⁹ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 14.

¹⁰ Katakombos, nr. 6, p. 15.

¹¹ Katakombos, nr. 6, p. 9.

¹²  Patackas A.. Pastogės Lietuva. Vilnius: Aidai, 2011.

¹³ Katakombos, nr. 6, p. 5.

¹⁴ Ten pat.

¹⁵ Katakombos, Nr. 6, p. 7.

¹⁶ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, Nr. 6, p. 9.

¹⁷ Mikalauskas-Antalkis P., Katakombos, nr. 6, p. 2.

¹⁸ Ten pat.

© 2016 „XXI amžius“