Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Romos Kurijos reforma Kalėdų slėpinio kontekste

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su Romos Kurijos kardinolais

Šventasis Tėvas kalėdniame susitikime su Vatikano darbuotojų šeimomis

Popiežius Pranciškus kalėdinėje kalboje Romos Kurijos kardinolams kartu su Viešpaties Gimimo šventei būdingais palinkėjimais buvo susitelkta į svarbiausią jo pontifikato bruožą – esminį Šventojo Sosto institucijų atnaujinimą. „Švelnioje ir nenugalimoje dieviškojo Kūdikio Kristaus veido šviesoje šio mūsų kasmetinio susitikimo metu pasirinkau kalbėti apie Romos kurijos reformą, – sakė Šventasis Tėvas gruodžio 22 dieną į Apaštališkuosius rūmus susirinkusiems Vatikano centrinės administracijos bendradarbiams. – Manau, kad tikslinga ir teisinga pasidalinti mintimis apie tos reformos eigą, išryškinti principus, kuriais vadovaujamasi, apie jau priimtus sprendimus, o visų pirma apie logiką, kuri glūdi už kiekvieno padaryto ar ateityje daromo žingsnio“. Kalėdų logika – Dievas pasirinko gimti Kūdikiu, kadangi norėjo būti mylimas, – sugriauna pasaulio logiką, galingųjų mentalitetą, fariziejų mąstymo būdą, paremtą kazuistinėmis ir deterministinėmis sąvokomis. Tai svarbu pabrėžti, žinant, kad minėtų reformų centre yra Kristus, kad galutinis tų permainų tikslas – siekti, jog Geroji Naujiena būtų dar džiugiau ir drąsiau skelbiama visiems, ypač mažiesiems, silpniesiems ir nutolusiems. Skelbiama, atsižvelgiant į mūsų laikų ženklus ir gyvybiškus šiandienos žmonių poreikius, suteikiant vertingą pagalbą apaštalo šv. Petro įpėdinio visuotinėje ir aukščiausioje tarnystėje stiprinti brolių tikėjimą. Kalboje pripažinęs, jog, kaip ir buvo laukta, šiame kelyje sutinkamas įvairiopas pasipriešinimas, popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad sunkumai bus galiausiai įveikti.

Vykstant atsivertimo procesui

Kadangi Romos Kurija nėra sustingęs biurokratinis aparatas, tai ir jos reforma turi būti gyvybingumo ženklas Bažnyčios piligriminėje kelionėje, aiškino Šventasis Tėvas. Reforma nėra savitikslė, bet augimo ir, pirmiausia, atsivertimo procesas, nes tada permainos liks kosmetinės, tarsi plastinė operacija, pašalinant raukšles iš senstančio veido. Bažnyčiai reikia bijoti ne raukšlių, bet gėdingų, ją juodinančių dėmių, trūkumų, su kuriais nebegalima taikstytis. „Šioje šviesoje mums būtina suvokti, kad reforma bus veiksminga, jeigu ją vykdys „atsinaujinę“, o ne paprasčiausiai „nauji“ žmonės“, – tvirtino Popiežius. Anot jo, nepakanka tik pakeisti institucijų vadovus ir personalą, bet reikia siekti esminio dvasinio, žmogiškojo ir profesinio Kurijos narių atsinaujinimo. Reikia jų nuolatinio atsivertimo ir apsivalymo, kadangi, nekeičiant mentaliteto, visos pastangos praktiniam pagerinimui bus bergždžios. Priminęs, kaip ankstesniuose kalėdiniuose susitikimuose išdėstė tam tikras ydas, arba ligas, kurios būdingos Vatikano institucijoms, dažnai kaltinamoms dėl nepakankamo efektyvumo ir nutolimo nuo realių vietinių Bažnyčių poreikių, Šventasis Tėvas sakė, kad tų ligų gydymui reikalinga drąsi chirurginė operacija, prieš tai atlikus detalų ištyrimą ir diagnozavus negalią. Šiame Romos Kurijos atnaujinimo procese yra visiškai normalu ir netgi naudinga sutikti įvairių sunkumų, netgi atvirą pasipriešinimą, kuris gali būti įveiktas nuoširdžiu ir konstruktyviu dialogu. Bet kai kuriais atvejais pasireiškia veidmainystė su slaptomis nuostatomis, kad viešai tarsi reiškiamas palankumas reformai, pasirengimas prie to prisidėti, bet iš tikrųjų norima, kad viskas liktų taip, kaip buvę. Neatmestinas ir galimas piktas priešiškumas dėl neteisingo suvokimo, ar „velnio inspiruotų nesveikų intencijų“ (įvilktų į avies kailį), bandant reiškiamus kaltinimus pateisinti tradicijų laikymusi ir kitais formalumais.

Visgi pabrėžęs, kad reakcijos nebuvimas yra mirties ženklas, popiežius Pranciškus sakė, kad į kiekvieną prieštaravimą reformai būtina įsiklausyti kaip suinteresuotumo ir gyvybingumo raišką. „Kurijos reforma yra subtilus procesas, kuris turi vykti ištikimai laikantis to, kas svarbiausia, su reikiama įžvalga, evangeline drąsa ir bažnytine išmintimi“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis tvirtino, kad ryžtingi sprendimai ir jų nuoseklus įgyvendinimas turi vykti maldos, gilaus nuolankumo ir toliaregiškumo aplinkoje, su atsakingu valdžios naudojimu, besąlygišku klusnumu ir apsisprendimu žengti pirmyn, o kartais ir grįžtant atgalios, visiškai paklūstant Šventosios Dvasios vadovavimui, pasitikint Jos pagalba. Aptardamas 12 principų arba kriterijų, kuriais nuo pontifikato pradžios vadovaujasi, vykdydamas permainas Apaštalų Sosto institucijose, popiežius Pranciškus pirmiausia minėjo asmeninį atsivertimą ir individualią atsakomybę, kadangi be viso to struktūriniai pokyčiai liktų nenaudingi. Tikra reformos siela yra žmonės, kurių asmeninis atsivertimas skatina ir reikiamą bendruomenišką atsinaujinimą, todėl reikia rūpintis kiekvieno dvasine sveikata. Su šiuo aspektu yra susijęs kitas pastoracinis kriterijus, siekiant, kad Romos kurijos darbuose visada šviestų Gerojo Ganytojo veidas, kad jo šviesa apvalytų ir perkeistų bendradarbius atsakingoje misijoje. Taip bus išvengta nereikalingų ir žalingų ambicijų, susipriešinimo pastoraciniuose rūpesčiuose, pirmenybę teikiant dvasingumui ir bendrystei. Romos kurija turi būti ne legalistinė, ritualinė ir bejausmė biurokratija, bet tikėjimo ir meilės, maldos ir veiksmo, Popiežiaus brolių ir sūnų bendruomenė. Joje pareigos įgyvendinamos gerbiant kompetencijas ir bendradarbiavimą dvasioje, kad būtų tarnaujama Popiežiui, kuris tarnauja sūnums ir broliams Visuotinėje Bažnyčioje ir visame pasaulyje.

Laiko ženklų interpretavimas

Labai svarbus misijų dvasios (Kristaus centrizmo) principas – nešti Gerąją Naujieną iki žemės pakraščių. „Be gyvenimo atnaujinimo ir autentiškos evangelinės dvasios, be ištikimybės Bažnyčiai Jos pašaukime, net pačios naujausios struktūros nebus veiksmingos“, – sakė Šventasis Tėvas. Toliau jis nurodė tokius daromų Romos kurijos reformų kriterijus, kaip racionalus atsakomybės paskirstymas, kad nebūtų veiklos dubliavimo. Tai, deja, pasitaikydavo iki šiol. Visos Apaštalų Sosto dikasterijos yra lygiavertės ir kiekviena tiesiogiai atsakinga Popiežiui. Kai kurios dabar yra sujungiamos dėl funkcionalumo gerinimo, nes veikimo sritys buvo panašios, o konsoliduojant ir atnaujinant personalą tai neišvengiama. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie struktūrų modernizavimo principą, pabrėžė, jog pirmiausia tai reikalinga, kad jos gebėtų tinkamai interpretuoti laiko ženklus. Buvo priimtas Vatikano II Susirinkimo raginimas, kad Romos kurijos departamentai geriau atsižvelgtų į ypatingas skirtingų regionų, kuriuose veikia Bažnyčia, sąlygas bei tradicijas. Šventasis Tėvas pabrėžė dikasterijų veiklos supaprastinimo, didesnio prieinamumo, nuoseklumo ir santūrumo poreikį, tam siekiant didesnės jų integracijos, kai kurių neproduktyvių komisijų, komitetų, akademijų atsisakymo, tokiu susitelkimu duodant liudijimo pavyzdį visai Bažnyčiai. Aiškindamas subsidiarumo kriterijų ir siekdamas, kad kiekviena dikasterija būtų savarankiška ir geriau sąveikautų bendroje tarnystėje, popiežius Pranciškus nurodė ypatingą Valstybės sekretoriato vaidmenį. Jo užduotis – stiprinti visų Vatikano struktūrų koordinavimą tiesioginėje pagalboje Šventajam Tėvui.

Kitas atliekamos Romos kurijos reformos principas, didesnio sinodiškumo siekis, reiškia dažnesnius dikasterijų vadovų pasitarimus, pirmininkaujant Popiežiui, kartu su jo suteikiamomis asmeninėmis audiencijomis. Sumažėjus dikasterijų skaičiui jas sujungiant, tokie pasitarimai bus sistemiškesni ir produktyvesni, nes, esant mažesniam dalyvių skaičiui, yra lengviau juos išklausyti ir įsigilinti į problemas. Kalbėdamas apie visuotinumo kriterijų, popiežius Pranciškus pakvietė Apaštalų Sosto institucijų vadovus pamąstyti apie galimybę į šią tarnystę priimti ne tik kunigus ir vienuolius, ne tik italus, bet ir nuolatinius diakonus bei pasauliečius iš viso pasaulio, ypatingą dėmesį skiriant profesinei kompetencijai bei nepriekaištingam dvasiniam ir moraliniam gyvenimui. Profesionalumo palaikymas yra reikalinga nuolatinė personalo formacija, perdėtos biurokratinės rutinos vengimas bei galutinis tokio paaukštinimo kitose pareigose atsisakymas, kur tikslas būtų nušalinimas nuo einamųjų (promoveatus ut amoveatur) kažkuo neįtikus. Galiausiai Šventasis Tėvas nurodė laipsniškumo kriterijų, sakydamas, jog reforma yra nuolatinis procesas su jai reikalingu lankstumu, galimai padarytų klaidų atitaisymu, savotišku eksperimentavimu ir laikinais sprendimais.

Naujų dikasterijų steigimas

Baigdamas kalėdinę kalbą Romos kurijos nariams popiežius Pranciškus išvardijo iki šiol nuo pontifikato pradžios (2013 metų kovo) jo vykdomos reformos sprendimus. Pirmiausia, jau tų metų balandį, buvo įkurta speciali Kardinolų Taryba, sudaryta iš devynių Bažnyčios hierarchų, kurie reguliariai renkasi į Romą patarti Popiežiui tvarkant svarbiausius bažnytinius reikalus, netgi sprendžiant reformos klausimus. Po kelių mėnesių Šventasis Tėvas paskyrė Popiežiškąją komisiją Vatikano banko pertvarkai, kad visa jo finansinė veikla labiau atitiktų evangelinius principus bei Apaštalų Sosto misiją ir užtikrintų reikiamą skaidrumą. Tos komisijos ataskaitos pagrindu buvo priimti kiti sprendimai finansų reikaluose, kad būtų išvengta pinigų plovimo atvejų, kitų nelegalių veiksmų. Svarbu, kad tuo rūpinosi jau popiežius Benediktas XVI, įsteigdamas atitinkamą nepriklausomą finansų kontrolės instituciją pagal tarptautinės teisės reikalavimus. 2014 metais popiežius Pranciškus įkūrė naują Romos Kurijos dikasteriją, Ekonomikos sekretoriatą, kurio užduotis – kontroliuoti ūkinius reikalus, administruoti Vatikano turto paveldą. 2014 metais buvo įsteigta Popiežiškoji vaikų ir jaunų žmonių apsaugos komisija, kuri darbuojasi, kad būtų išvengta pedofilijos skandalų, kurie prieštarauja Bažnyčios prigimčiai. Vėliau kanoniškai sustiprinta vyskupų atsakomybė už pasitaikiusius seksualinio išnaudojimo atvejus jų diecezijų dvasininkijoje. 2015 metais buvo įkurta dar viena nauja dikasterija – Komunikacijų sekretoriatas, kuriai priskirtos visos Vatikano žiniasklaidos ir leidybos priemonės, ypač skatinant technologijų naujovių panaudojimą šioje srityje. 2016 metais Šventasis Tėvas įkūrė dar dvi stambias naujas Apaštalų Sosto institucijas – Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregaciją bei Žmogaus visapusiško vystymosi skatinimui, į kurias buvo įjungta beveik dešimtys tūkstančių įvairių Romos kurijos tarnybų. Visoms naujoms institucijoms buvo paskirti vadovai, tik pastarosios dikasterijos Migrantų pastoracinės rūpybos sekcijai panoro vadovauti pats popiežius Pranciškus, pabrėždamas ypatingą šio klausimo svarbą.

Jėzus – svarbiausia dovana

Po pokalbio su savo artimais bendradarbiais Šventasis Tėvas tuoj nuėjo į Vatikano didžiąją Pauliaus VI audiencijų salę, kur jo jau laukė su savo šeimomis – tėvais, vaikais, sutuoktiniais ir netgi seneliais – susirinkę pagalbiniai darbuotojai pasauliečiai. Įvairiose Apaštalų Sosto ir Vatikano miesto-valstybės institucijose darbuojasi beveik 5 tūkstančiai žmonių ir tik penktadalis jų yra dvasinio luomo nariai, o kiti – pasauliečiai, gyvenantys įvairiuose miesto kvartaluose. Kalėdinių susitikimų su jų šeimomis tradiciją įvedė kaip tik popiežius Pranciškus, patvirtindamas, kad jam yra artimi visų pašaukimų ir pareigybių žmonės. Toje, tikrai šeimyniškoje atmosferoje, kreipdamasis į susirinkusius, jis pripažino jog yra natūralus apsikeitimas kalėdiniais sveikinimais. Iš tiesų svarbiausia dovana yra Jis, mūsų Tėvas, atiduodantis mums Jėzų, savo Sūnų, kuris, tapęs žmogumi, gimsta iš Švč. Mergelės Marijos. Ir todėl pagal tradiciją apsikeičiant kalėdinėmis dovanomis niekada negalima pamiršti tos unikalios Dovanos konteksto. Šventasis Tėvas pakvietė Vatikano darbuotojus padėkoti Dievui ir už darbo dovaną, nes jis yra svarbus pačiam asmeniui ir jo šeimai. Maldoje tinkama prisiminti tuos, kurie neturi darbo arba dirba nežmoniškomis sąlygomis, gauna menką atlyginimą. Reikia siekti, kad darbas būtų teisingas, kaip moko Bažnyčios socialinė doktrina.

Dėkodamas Dievui ir kiekvienam Vatikano darbuotojui už jų atliekamus darbus įvairiose srityse ir pastangas tai atlikti geriau, nors ne visada pavyksta, popiežius Pranciškus patikino, kad kiekvienas jų yra svarbus ir reikalingas. Jis, skatindamas nuoširdžią veiklą, sakė, jog yra gera žinoti, kad ištaisomi pasitaikantys trūkumai, kad juntama kolektyvo bendrystės dvasia ir kiekvienas jaučia atsakomybę visiems. Baigdamas pasisakymą Šventasis Tėvas priminė pasibaigusius Gailestingumo metus, kai vieną jų dieną visi Vatikano darbuotojai rinkosi maldingam apmąstymui, visi, drauge su Šventuoju Tėvu, nešdami kryžių ėjo pro šventąsias Šv. Petro bazilikos duris. Anot jo, per tuos metus Viešpats paskleidė daug gailestingumo malonių, kurių vaisingas veikimas tęsiasi šeimose ir darbovietėse. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir gailestingai gyventume šiame pasaulyje (Tit 2, 11–12)“, – teigė apaštalas šv. Paulius. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ta pasirodžiusi Dievo malonė yra užgimęs Jėzus, Šventosios Dvasios galia įsikūnijusi Dievo meilė. Visi esame gavę su Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tą pačią Dvasią ir Jos veikimą savyje turime žadinti kiekvieną dieną. Tik tokiu būdu šiame pasaulyje galėsime gyventi santūriai, teisingai ir gailestingai, kaip kviečia Evangelija, užsitarnaudami džiaugsmą amžinybėje“.

© 2016 „XXI amžius“