Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Drąsiai atsiliepti į iššūkius

Popiežius Pranciškus paskyrė naują „Opus Dei“ prelatą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su naujuoju „Opus Dei“ prelatu monsinjoru Fernandu Okarisu

Prelatas Fernandas Okarisas su „Opus Dei“ generaliniu vikaru monsinjoru Marianu Fasiju (dešinėje)

Prelatas Fernandas Okarisas vertina šeimos sielovados svarbą

Užtikrindamas svarbios Katalikų Bažnyčios struktūros – personalinės „Opus Dei“ prelatūros vadovavimo tęstinumą, popiežius Pranciškus naujuoju jos prelatu paskyrė 72 metų ispaną monsinjorą Fernandą Okarisą Banją (Fernando Ocariz Ba¹a), iki šiol ėjusį vikaro augziliaro pareigas. Šis paskyrimas įvyko sausio 23-iąją, tą pačią dieną, kai Romoje susirinko apie pusantro šimto „Opus Dei“ generalinio suvažiavimo delegatų iš dvidešimties pasaulio regionų ir kaip tik monsinjorą F. Okarisą pasirinko gruodį mirusio prelato vyskupo Chavjero Ečevarijos Rodrigeso (Javier Echevaria Rodriguez) įpėdiniu. Iškilmingas naujojo vadovo ingresas įvyko pagrindinėje „Opus Dei“ prelatūros Romos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje praėjusį penktadienį, sausio 27 dieną. Beveik prieš devynis dešimtmečius (1928 metais) šventojo Chozė Marijos Eskrivos de Balagero (Jose Maria Eskriva de Balaguer) įkurtas „Opus Dei“ (liet. „Dievo darbas“) sąjūdis, skelbiantis žmogaus būties sušventinimo devizą, kuriam 1982 metais popiežius Jonas Paulius II suteikė asmeninės prelatūros, naryste, o ne teritorija grindžiamos diecezijos, statusą, savo padalinius turi 69-iose pasaulio šalyse. Dabar jos nariai yra 94 tūkstančiai katalikų, beveik šimto tautų (92 tūkstančiai pasauliečių ir 2 tūkst. dvasininkų) atstovai. Jie vykdo Steigėjo iškeltą misiją – savuoju liudijimu priminti ir paskatinti visus Kristaus išpažinėjus žengti šventumo keliu savojo gyvenimo ir veiklos aplinkoje, taip prisidėti prie Evangelijos skelbimo ir socialinės pažangos. Nuo 1994 metų su Lietuvos vyskupų laiminimu „Opus Dei“ veikia ir mūsų šalyje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kaišiadoryse). Naujasis „Opus Dei“ prelatas monsinjoras F. Okarisas, lydėdamas vyskupą Ch. Ečevariją, Lietuvoje lankėsi jau keturis kartus.

Visuotinės Bažnyčios tarnystėje

Monsinjoras F. Okarisas, kuris laikomas žymiausiu „Opus Dei“ teologu, gimė 1944 metų spalio 27 dieną Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, ispanų migrantų šeimoje ir buvo jauniausias iš aštuonių joje augusių vaikų. Tėvai buvo priversti išvykti iš Ispanijos dėl ten 1936–1939 metais vykusio pilietinio karo ir tik vėliau sugrįžo į tėvynę. F. Okarisas įsigijo fiziko diplomą Barselonos universitete, o įstojęs į „Opus Dei“ ir pajutęs dvasinį pašaukimą tęsė jau teologijos studijas. Mokėsi Romos popiežiškajame Laterano universitete ir 1971 metais jau Navaros universitete Ispanijoje apsigynė teologijos daktaro disertaciją. Tais pačiais metais, priėmęs kunigystės šventimus, darbavosi jaunų žmonių ir studentų sielovadoje. Buvo vienas iš „Opus Dei“ priklausančio Romos popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto kūrėjų, jame dėstė fundamentaliąją teologiją.

Jo ryškūs moksliniai darbai kristologijos – Bažnyčios mokymo apie Jėzų Kristų – srityje netrukus pastebėti ir įvertinti Vatikane. Monsinjoras F. Okarisas 1986 metais buvo paskirtas Tikėjimo mokslo kongregacijos patarėju (konsultoriumi). Šiai svarbiajai Šventojo Sosto kongregacijai tuomet vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger), vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, kuris nuolat gabų „Opus Dei“ teologą kvietėsi talkininkauti rengiant įvairius reikšmingiausius Bažnyčios dokumentus. Taip buvo redaguojant didįjį Katalikų Bažnyčios katekizmą bei skelbiant principinį magisteriumo dokumentą „Dominus Jesus“, kurio viešame pristatyme 2000 metais kartu su kardinolu J. Ratcingeriu dalyvavo ir monsinjoras F. Okarisas. Popiežius Benediktas XVI jį įtraukė į komisiją dialogui su Šv. Pijaus X brolija (lefevristais), kuriai irgi svarstomas galimas asmeninės prelatūros statuso suteikimas. Monsinjoras F. Okarisas buvo paskirtas 2011 metais įsteigtos Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos patarėju. Nuo 1989 metų jis – Popiežiškosios teologinės akademijos narys – daugelyje savo veikalų palietė filosofines bei socialines temas. Pavyzdžiui, „El marxismo: teoria y practica de una revolucion“ buvo skirtas marksizmo analizei.

Šeimos atmosferos palaikymas

Žinoma, pagrindinis monsinjoro F. Okariso rūpestis buvo „Opus Dei“ veikla, nes generaliniu vikaru buvo paskirtas 1994 metais, o 2014-aisiais tapo prelato vyskupo Ch. Ečevarijos vikaru augziliaru. Būdamas artimiausiu anuometinio asmeninės prelatūros vadovo bendradarbiu pastaruosius 22 metus, lydėjo jį beveik visose pastoracinėse kelionėse, aplankė tas 70 šalių, kuriose veikia „Opus Dei“ bendruomenės. Tuo metu įvairiais pasisakymais bei publikacijomis teko ginti tvirtą tikėjimą ir nuolatinį augimą liudijančią prelatūrą nuo sekuliaristinių ir antibažnytinių išpuolių (deja, pasitaikiusių ir Lietuvoje) bei karikatūriško ir melagingo jos veiklos vaizdavimo (skandalingas romanas ir filmas „Da Vinci Code“). Reikėjo nuolat priminti nuolatinį šventojo Chozės Marijos Eskrivos dvasinio mokymo paveldo aktualumą, pabrėžiant natūralų žmogaus gyvenimo kasdienybės sušventinimo dramatiškumą kovoje su vidiniais egoistiniais siekiais, pragaištingais įgeidžiais ar sąveikoje su išorinėmis jėgomis ir jų prieštaringumu. Šios užduotys išliks ir bus dar svarbesnės monsinjorui F. Okarisui tapus „Opus Dei“ prelatu ir konsekravus vyskupu, kaip numato šios asmeninės prelatūros statusas.

Dar 2016 metų birželį, duodamas interviu „Religion en libertad“ leidiniui, monsinjoras F. Okarisas priminė, kad „Opus Dei“ statutas akcentuoja prelato, ne tik kaip valdytojo, bet kaip tėvo ir mokytojo, vaidmenį. Tai būdinga kiekvienam Bažnyčios ganytojui. Tą dvasinę tarnystę intensyviai įkūnijo pats steigėjas šv. Ch. Eskriva ir kaip brangų dvasinį paveldą patikėjo savo įpėdiniams. „Šventasis Chozė Marija nuolat prelatūros aplinkoje palaikė šeimos atmosferą, skatino melstis vienus už kitus, nešti Kristaus meilę, tarnauti ir, jeigu būtina, vienas kitą pataisyti“, – aiškino monsinjoras F. Okarisas. – Šios atmosferos stiprinimas yra kiekvieno šeimos nario pareiga ir kasdienis savęs nugalėjimas ir tobulėjimas“. Jis pripažino, kad ir XXI amžiuje su visomis jo kontroversijomis strateginis „Opus Dei“ prelatūros planas lieka tas pats – leisti vadovauti Šventajai Dvasiai, klusniai priimti Dievo malonę, džiugiai išgyventi ir liudyti tai, kuo tikime, savo namuose, darbovietėse, tarnauti visuomenei. Viešpačiui padedant, daugeliui geranoriškų žmonių, krikščionims ir netgi nekrikščionims palaikant, „Opus Dei“ prelatūra šiandien plėtoja įvairius solidarumo projektus, skleidžia žmoniškumą pasaulyje, ypač rūpinasi jaunų žmonių ir šeimų pastoracija, o Europoje skleidžia svetingumo migrantams kultūrą.

Šventumas nėra utopija

Kalbėdamas apie geografines vietas, kuriose personalinė prelatūra, vietos vyskupams prašant, dabar stengiasi kurti savo naujas struktūras, monsinjoras F. Okarisas paminėjo Vietnamą, Korėją, Angolą, Suomiją ir Estiją. Beje, būtent pastarąsias dvi šalis vyskupas Ch. Ečevarija aplankė spalį savo paskutinėje pastoracinėje kelionėje. Svarbu įveikti vietos kalbos barjerus ir integruotis į vietos visuomenės specifiką, kadangi „Opus Dei“ atstovai vyksta ne tik apaštalauti, bet ir pritaikyti savo profesinių gebėjimų. Žvelgiant į ateities perspektyvas, numatant 100-ųjų „Opus Dei“ prelatūros metinių minėjimą 2028-aisiais, svarbu suprasti, kad šventumo sklaidos pasaulietiniame gyvenime doktrina išlieka nepasikeitusi ir visada aktuali. „Visais laikais, taip pat ir XXI amžiuje, krikščionys, kaip Kristaus sekėjai, yra pašaukti įtikinamai liudyti tikėjimą namuose, darbe, pramogose ir poilsyje, – vėlgi tvirtino monsinjoras F. Okarisas. – Kiekvienoje vietoje jie turi būti apaštalai, kalbėti apie Kristų, kalbėti Dievui Tėvui, kuris jų klauso“. Nurodęs daug „Opus Dei“ narių, daugiausia švento gyvenimo pasauliečių, kuriems užvestos kanonizacijos bylos, jis sakė, kad šventumas niekada nebuvo utopija. Iš tikrųjų nuo Bažnyčios ištakų iki šiandienos yra daug krikščionių, kurie stengiasi herojiškai atkartoti Jėzų. Juk kiekvienas pakrikštytas yra pašauktas į šventumą ir tam nereikia ypatingos konsekracijos, jei turi kitą, o ne dvasinį pašaukimą. Galiausiai, čia kalbama ne tik apie formalią kanonizaciją, kuri yra Bažnyčios reikalas, kiek apie ištikimą, nuoseklų ir radikalų Evangelijos liudijimą savo gyvenamoje aplinkoje. To moko Vatikano II Susirinkimas.

Susitikęs su žurnalistais Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete sausio 25 dieną, netrukus po paskyrimo „Opus Dei“ prelatu, monsinjoras F. Okarisas sakė, kad jo apaštalinių darbų planuose bus ryškus atsiliepimas į šiandienos krikščionių iššūkius. Jis nurodė tą susirūpinimą, kurį kelia sunki moralinė ir materialinė daugelio jaunų žmonių padėtis, karitatyvinė globa ir senų žmonių bei šeimų sielovada. Reikia atsižvelgti į popiežiaus Pranciškaus iškeltus prioritetus, jo sušauktas dvi 2015 ir 2016 metų šeimai skirtas Vyskupų Sinodo asamblėjas, paskelbtą programinį dokumentą „Amoris Lactita“, 2018 metais įvyksiantį jaunimui skirtą Vyskupų Sinodą, kuriame bus daug kalbama ir apie pašaukimus.

Čia galima priminti, kad 70 proc. „Opus Dei“ narių pasauliečių yra šeimas sukūrę žmonės, o kiti 30 proc. laikosi celibato ir dauguma jų gyvena bendruomenėmis, – taigi, akivaizdi pašaukimų įvairovė. Monsinjoras F. Okarisas atkreipė dėmesį, kad jo paskyrimas „Opus Dei“ prelatu sutapo su tradiciškai tuo laiku minėta Maldų už krikščionių vienybę savaite ir tai aktualizuoja popiežiaus Pranciškaus mokymą apie tiltų statymą užuot konfrontavus su kitų tikybų išpažinėjais. Prisimintas dabar mažiau gal žinomas faktas, kad „Opus Dei“ jau 6-ojo dešimtmečio pradžioje, įveikdamas Vatikano pasipriešinimą, pradėjo bendradarbiauti su kitų konfesijų ir religijų atstovais ir geranoriškais Dievo ieškančiais netikinčiaisiais. Tai svarbu daryti ir ateityje ekumenizmo ir naujosios evangelizacijos uždavinių kontekste.

Generalinis vikaras – argentinietis

Kalbant apie vadovavimo asmeninei prelatūrai tęstinumą, galima pastebėti, kad su Romoje vykusio „Opus Dei“ generalinio rinkiminio kongreso delegatų palaikymu naujasis prelatas F. Okarisas generaliniu vikaru patvirtino 56 metų argentinietį monsinjorą Marijaną Fasiją (Mariano Fazio). Jį į šias pareigas dar 2014 metais buvo paskyręs vyskupas Ch. Ečevarija ir jis tapo pirmuoju ne ispanų tautybės dvasininku asmeninės prelatūros vadovybėje. Monsinjoras M. Fasija gimė Argentinos sostinėje Buenos Airėse 1960 m. balandžio 25 d., universitete įsigijo istoriko diplomą. Įstojęs į „Opus Dei“ ir pajutęs dvasinį pašaukimą tęsė studijas Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją ir 1971 metais buvo popiežiaus Jono Pauliaus II įšventintas kunigu. Kelerius metus dėstė teisės filosofiją Ekvadoro katalikų universitete, buvo ten leidžiamo laikraščio „El Telegrafo“ redaktorius. Sugrįžęs į Romą 1996–2002 metais ėjo Šventojo Kryžiaus universiteto Komunikacijų fakulteto dekano pareigas, o 2002–2008 metais buvo šio Popiežiškojo universiteto rektorius, bei išrinktas visų Romoje veikiančių popiežiškųjų universitetų konferencijos pirmininku. 2007 metais pakviestas ekspertu Aparesidos Dievo Motinos šventovėje Brazilijoje vykusioje 5-ojoje Lotynų Amerikos Vyskupų konferencijoje, kurioje buvo priimti programiniai dokumentai kontinento pastoracijai. Ten turėjo galimybę artimiau susipažinti su savo tėvynainiu, Boenos Airių arkivyskupu, kardinolu Chorche Mariju Bergolju (Jorge Mario Bergoglio), dabartiniu popiežiumi Pranciškumi, kuris buvo svarbus asmuo rengiant Aparesidos dokumentus. Šis bendravimas tęsėsi nuo 2010 metų, jam tapus regioniniu „Opus Dei“ vikaru Argentinoje, Paragvajuje ir Bolivijoje. Apie šią draugystę ir bendradarbiavimą, susirašinėjimą, gerą popiežiaus Pranciškaus minčių ir mokymo supratimą monsinjoras M. Fasijas neseniai išleido knygą, kuri išversta ir į kitas kalbas. Tame veikale primenama, kad Šventojo Tėvo širdyje ir pastoracinėse iniciatyvose nuo ganytojiškos tarnystės Argentinoje laikų prioritetas skiriamas gyvybės ir santuokos gynimui, vadinamųjų gyvenimo periferijų sielovadai. Tuometinis kardinolas Ch. Bergoljas dėl to ypač palaikė vargingų Buenos Airių priemiesčių kunigus, rėmė jų evangelizacijos pastangas, skatino sakramentinę katechezę, švietėjiškus ir socialinės paramos projektus. Monsinjoras M. Fasijus pabrėžė, kad šių ganytojiškų pastangų jokiu būdu negalima painioti su Lotynų Amerikoje perdėta politizuota ir marksistinės ideologijos įtaką patyrusia vadinamąja „išlaisvinimo teologija“. Todėl kartais iškylantys priekaištai popiežiui Pranciškui dėl kairuoliškų pažiūrų visiškai nepagrįsti. Jam ypatingą reikšmę turi šventojo Jono Pauliaus II raginimas, kad „katalikiškas tikėjimas taptų kultūra“, persmelkdamas visas gyvenimo sritis, ir kad visos socialinės problemos būtų sprendžiamos Evangelijos dvasioje. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus ypač vertina Lotynų Amerikoje populiarų ir su prietarais nesusijusį liaudiškąjį pamaldumą dėl jo transcendentiškumo gilios pajautos ir realios Dievo artumo patirties.

Darnoje su Šventuoju Tėvu

Viename 2016 metais duotame interviu žiniasklaidai monsinjoras M. Fasijas sakė, kad Šventasis Tėvas jam privačiame pokalbyje dėkojo, kad „Opus Dei“ rūpinasi Romos kurijoje dirbančių kunigų šventumo ugdymu, jiems kas mėnesį organizuoja rekolekcijas, stiprinančias dvasinį gyvenimą. Todėl nėra jokio pagrindo kalbėti, kad popiežius Pranciškus, neva, nemėgsta asmeninės „Opus Dei“ prelatūros dėl tariamai didelio konservatyvumo. Anot monsinjoro M. Fasijo, tai – klaidinga nuomonė ir „niekam nepasiseks mūsų bent per milimetrą atskirti nuo Popiežiaus asmens“. Kiekvienam geram katalikui turi būti svarbus Šventasis Tėvas, apaštalo šv. Petro įpėdinis ir Kristaus vietininkas, kuris vadovauja Bažnyčiai. „Būtent tai šv. Chozė Marija paliko mums kaip paveldą. Per visą „Opus Dei“ veiklos laikotarpį mes visuomet siekėme nuolankiai paklusti popiežiams nuo Pijaus XI iki Pranciškaus“, – aiškino generalinis asmeninės prelatūros vikaras.

Beje, monsinjoras M. Fasijas kartu su naujuoju prelatu monsinjoru F. Okasiru dalyvavo sausio 25 dieną įvykusiame susitikime su žurnalistais Šventojo Kryžiaus universitete ir pasakojo, kad pats atvyko pranešti Šventajam Tėvui apie „Opus Dei“ vadovo rinkimų rezultatus. Jis sakė, kad popiežius Pranciškus, priėmęs savo rezidencijoje Šv. Mortos namuose sausio 23-iosios vakarą, tuojau pat pasirašė monsinjoro F. Okariso paskyrimą „Opus Dei“ prelatu ir atrodė patenkintas dėl to, kas įvyko. Trumpame pokalbyje su rinkimų kongreso pasiuntiniais Šventasis Tėvas pripažino, jog tai – istorinis momentas asmeninei pralatūrai, kadangi jai pirmą kartą vadovaus prelatas, kuris jau nėra betarpiškas „Opus Dei“ steigėjo šv. Chozės Marijos bendražygis, kaip tai buvo ankstesnių dviejų jo įpėdinių – palaimintojo vyskupo Alvaro del Portiljo (Alvaro del Portillo) ir vyskupo Ch. Ečevarijos – atvejais. Čia galima priminti, kad, jeigu „Opus Dei“ steigėjas prelatas Chozė Marija Eskriva buvo beatifikuotas (1992) ir kanonizuotas (2002) dar popiežiaus Jono Pauliaus II, tai pirmasis jo įpėdinis vyskupas A. del Portiljas paskelbtas palaimintuoju 2014 metais jau popiežiaus Pranciškaus sprendimu. Monsinjoras M. Fasijas sakė, kad po sausio 23 dienos rinkimų Šventasis Tėvas linkėjo likti ištikimiems „Opus Dei“ steigėjo šv. Chozė Marijos dvasiniam paveldui ir drąsiai, su apaštaliniu uolumu, atsiliepti į dabarties ir ateities iššūkius.

Nuotraukos iš www.flickr.com/photos/opus-dei/ 

© 2017 „XXI amžius“