Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Esame druska ir šviesa?

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus sako: „Jūs – žemės druska ir pasaulio šviesa“ (plg. Mt 5, 13–14). Druska saugo mėsą nuo sugedimo, o jos dvasinis sūrumas žmones – nuo apgaulingo nuodėmių saldumo pinklių. Koks mūsų širdžių druskos sūrumas? Prisimindami medikų rekomendacijas, valgydami druskos vengiame, nes jos pakankamai (kartais net ir per daug) žmogaus organizmas gauna iš natūralių maisto produktų. Bet dvasiniame gyvenime be druskos, tirpdančios kalčių šlakus, negalėtume būti skaidrūs Jo šviesolaidžiai.

Senajame Testamente druska simbolizavo išrinktosios tautos draugystės su savo Dievu santykį (Kun 2, 13) ir turėjo išvalomąją reikšmę, nes kai Eliša – Elijo įpėdinis – subėrė į užterštą šaltinio vandenį druską, vanduo tapo sveikas (2 Kar 2, 19–22). O Naujajame Testamente druskos metafora išreiškia krikščionių „ištirpimą“ Viešpatyje, nes per Krikštą taip artimai susivienijame su Dievu, kad tampame Jo įvaikiais (Rom 8, 15), pašauktais tarnauti vieni kitiems su meile (Gal 5, 13).

Evangelijoje minimą druską tam tikra prasme galime palyginti net su kankinių krauju, kuris yra naujų krikščionių sėkla. Kaip dėl Kristaus bei Jo tiesos nukankintieji ir nekaltai persekiojami tampa svarbiausiu visuomenės malonės raugu – Atpirkimo aukos „katalizatoriumi“, nuo kurio viskas įrūgsta (plg. Mt 13, 33) – Dievo Karalystė įgyja veiksmingumo jėgą, – taip dvasinės druskos kristalai, užberti ant atvirų pūliuojančių visuomenės žaizdų, sukelia ne tik papildomą skausmą, žadinantį pradėti matyti problemas, su kuriomis buvome nelemtai apsipratę, bet tai gali būti žaizdų gijimo pradžia bei palaiminga tąsa.

Antai neseniai dėl smurtingo tėvų elgesio miręs keturmetis Matukas, nors amžinybėje angelų buvo papuoštas nevystančiu kankinystės vainiku, mums jis tapo sąžinės indikatoriumi bei testu, kviečiančiu konkrečiu savo širdies judesiu atsiliepti, su kuo gi mes. Ar aiškiai palaikome nekaltai mirusį vaikelį ir bet kokiam vaikų smurtui sakome „Ne“, ar toleruojame blogį, klaidingai manydami, kad fizinis vaikų baudimas tebėra efektyvi auklėjimo priemonė, kurią naudojo mūsų tėvai, nes žinojo, ką daro...

Deja, daugelis tėvų pernelyg mažai pažįsta ir vadovaujasi krikščioniškos šeimos pedagogikos principais, kurių esmė – visas mūsų gyvenimo sritis persmelkiantis mokymas apie Tiesą, kuri vienintelė mus išlaisvina iš vergiško senojo Adomo mąstymo stereotipų ir besąlygiškai visus tėvus kviečia priimti dieviškąją išmintį, kad, jie, užuot savo vaikus už prasikaltimus piktai baudę, skaitydami Dievo žodį, suvoktų, kad Jėzus prieš savo mokinius niekada nekėlė baudžiančios rankos, bet kantriai jiems aiškino, kaip reikia drąsiai atsisakyti senojo žmogaus gyvenimo būdo ir priimti naująjį... Svarbiausia, kad Jis nuolat stengėsi būti su savo išrinktais mokiniais. Ir tėvams yra duotas nieku kitu nepakeičiamas pašaukimas kaip galima dažniau bendrauti su savo atžalomis; drauge sekmadieniais eiti į šv. Mišių šventimą; kartu vykti į poilsį gamtoje; drauge melstis, sportuoti, darbuotis, o kai reikia, mokėti pasidalinti jų liūdesiu ir spontaniškai kartu džiaugtis... Be abejo, kai vaikai suklysta, dera aiškiai bei argumentuotai pasakyti, kur ta jų klaida, ir galima jų paklausti, kaip, kokiu būdu jie patys šį savo suklydimą ištaisys, padarytą skriaudą atitaisys, sugadintą daiktą sutaisys?..

Mums Viešpats Jėzus nedavė kito pasirinkimo, tik būti Jo šviesos laidininkais aplinkiniams (Mt 5, 13–16). Kristus nemokė: „Jūs būkite (ar būsite) žemės druska ir pasaulio šviesa“, bet sakė: „Jūs jau esate druska ir šviesa...“ Krikščionys čia ir dabar yra pašaukti būti dvasiniu raugu, kuris kyla ir plečiasi... Galbūt jų tikėjimo raugo augimas – džiugus ir palaimintas klusnumas Aukščiausiajam – dar tėra embrioninis, bet vis tiek tai – į gyvenimo pilnatvę besistiebiantis daigas.

Gerai, kai tikinčiojo žodžiai atitinka darbus. Vienas misionierius Kinijoje medžiojo laukines antis. Jis nušovė kelias, tačiau pasirodė, kad jos naminės. Tada jis susirado tų negyvų ančių šeimininką ir jam sumokėjo už padarytą nuostolį. Šeimininkas buvo tiesiog priblokštas: ir anksčiau buvo atvejų, kai medžiotojai į jo antis šaudė, bet nė vienas jam už nieką nemokėjo. O štai dabar atsirado sąžiningas žmogus! Jis susikvietė savo kaimynus, kurie spoksojo į misionierių, kaip į iš dangaus nukritusį, šis papasakojo apie Viešpatį Jėzų ir apie Evangeliją, kuri įkvepia jos besilaikančius elgtis sąžiningai.

Argi jis savo elgesiu neuždavė jiems klausimo: „Iš kur jam tai?“ Misionierius, skleisdamas Tiesos šviesą, pats tapo atsakymu: „Iš ten, iš aukščiau“.

© 2017 „XXI amžius“