Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Savanoris, poliglotas, pedagogas ir dramaturgas iš bežemių

Aldona Ramanauskienė

Su pavasarininkais. Kairėje – kun. Antanas Juška, dešinėje – Jonas Baranauskas

Su Panevėžio jaunimu. Centre – Jonas Baranauskas ir kun. Antanas Juška

Kun. Antano Juškos Primicijų dieną Palėvenėje

Su Palėvenės jaunimo organizacijų nariais, centre – Jonas Baranauskas

2016 m. spalio 16 d. Palėvenėje pagerbtas kun. Antano Juškos (1906–1929 05 25–1991 02 15) atminimas. Šv. Dominyko bažnyčioje už jį buvo aukojamos šv. Mišios. Kunigo tėvų sodyboje, Pamarnakių kaime, pašventintas paminklinis akmuo-kryžius (išsamiau apie tai – „Įamžintas kun. Antano Juškos atminimas“, „XXI amžius“, nr. 42). Šįkart norėčiau papasakoti apie dar vieną Palėvenės parapijos šviesuolį, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą didelį indėlį įnešė į parapijos gyvenimą. Tai – Panevėžio vyskupijos katalikiškų jaunimo organizacijų vadovas Jonas Baranauskas. Jis aktyviai reiškėsi ir Palėvenėje, kadangi čia kurį laiką gyveno ir buvo geras kun. A. Juškos draugas.

Jonas Baranauskas gimė 1899 m. gegužės 19 d. Čivonyse. Kilęs iš bežemių valstiečių. 1910–1914 metais lankė Girvalakių pradinę mokyklą. Nuo 1919 m. liepos 1 d. buvo Lietuvos kariuomenės  savanoris, iki 1920 m. liepos 9 d. tarnavo Antrosios pėstininkų divizijos štabe. Kaip savanoris gavo žemės Aukštadvario kaime, ten 1921 metais persikėlė gyventi tėvai. 1921 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, mokslus tęsė Biržų gimnazijoje. 1923 metais, baigęs šešias klases, išvyko į Olandiją ir vokiečių jėzuitų S. Herenbergo kolegijoje 1924 metais įgijo brandos atestatą. 1924–1925 metais studijavo filosofiją Falkenberge, o 1925–1926 metais – Italijoje, Padujoje, saleziečių Collegio Convitto Manfredini ESTE. Gerai susipažino su saleziečių pradinėmis, aukštesniosiomis, bendrojo lavinimo ir specializuotomis mokyklomis, jų darbo, mokymo bei auklėjimo metodais. Dėl lėšų stygiaus nutraukęs studijas užsienyje, grįžo į Lietuvą. 1927 m. rugsėjo 30 d. priimtas į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių (pagrindinė studijų šaka – sociologija, šalutinė – naujųjų amžių istorija ir pedagogika bei psichologija). Per aštuonis semestrus išklausė visas studijų disciplinas, atliko pratybas. Buvo aktyvus pavasarininkas, dalyvavo slaptoje studentų ateitininkų sąjungos Vytauto klubo veikloje. 1930 metais atstovavo Lietuvos studentų abstinentų korporacijai Rygos universiteto abstinentų šventėje. 1929 metais dalyvavo Palėvenės parapijos bažnytinių organizacijų veikloje. Norėdami pasveikinti jauną kunigą Antaną Jušką Primicijų dieną su parapijos jaunimu surežisavo spektaklį. 1930 m. lapkričio 28 d. suimtas ir po savaitės įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje. 1931 metais teistas kunigų ir ateitininkų byloje, išteisintas (teigiama, kad tėvui prašant jį užtarusi Stefanija Smetonienė). Tais pačiais metais vėl tris savaites kalintas Panevėžio sunkiųjų darbų kalėjime, dvejus metus mokytojavo Krekenavoje. 1934 m. gruodžio 12 d. VDU išlaikė baigiamuosius egzaminus, neparengė tik diplominio darbo. 1933–1939 metais – suaugusio jaunimo bendrojo lavinimo kursų vedėjas Panevėžyje ir Panevėžio vyskupijos kultūrinių jaunimo organizacijų vadas. Lankėsi Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje (kai kuriose šalyse net kelis kartus), domėjosi tų kraštų mokyklomis, kultūrinėmis organizacijomis, socialine situacija. Mokėjo 11 kalbų, laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, italų, rusų, lotynų kalbomis.

1935 metais vedė Panevėžio policijos viršininko dukrą Rozaliją Švagždytę, kuri iki okupacijos mokytojavo Morkūniškyje (Kupiškio r.). Sovietams okupavus Lietuvą, su šeima gyveno Aukštaičiuose, Bygailiuose. 1941 m. rugsėjo 16 d. pripažintas vidurinės mokyklos (gimnazijos) mokytojo cenzas ir teisė mokyti vokiečių kalbos bei literatūros. Paskirtas mokytoju į Skapiškio progimnaziją, kuri netrukus buvo perkelta į Pandėlį. Ten dirbo iki 1943 metų. 1944 metais su šeima bandė pasitraukti į Vakarus, bet pavėlavo į laivą ir liko Lietuvoje. Grįžęs pas tėvus į Aukštadvario kaimą, dvejus metus slapstėsi, o žmona mokytojavo Milaikiškyje (Anykščių r.). 1946 metais įsidarbino mokytoju Surdegyje, o 1951 metais persikėlė į Narkiškį (Anykščių r.) ir tapo pirmuoju Gečionių septynmetės mokyklos direktoriumi. 1956 metais išėjęs į užtarnautą poilsį nusipirko namą Anykščiuose ir čia gyveno iki mirties. Su žmona mokytoja Rozalija užaugino dukterį teisininkę Reginą ir sūnų pedagogą Gediminą, senelio pėdomis pasekęs anūkas Tomas Baranauskas – irgi istorikas. Mirė 1979 m. birželio 5 d., palaidotas Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape.

J. Baranauskas publikavo kelis dramos kūrinius: „Jurgio piršlybos“ („Pavasaris“, 1930, nr. 5–7, 9–10), trijų veiksmų dramą „Nuodėmingos vestuvės“ („Pavasaris“, 1931, nr. 17, 18, 20), trijų veiksmų, septynių paveikslų melodramą „Likimo keliais“ (Panevėžys, 1935; pirmą kartą suvaidinta 1934 metais).

© 2017 „XXI amžius“