Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Pratęsti garbingą misiją

Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimai jėzuitams žurnalistams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jėzuitų vienuolijos generaliniu vyresniuoju tėvu Artūru Sosa SJ (dešinėje) ir žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktoriumi tėvu Antoniju Spadaru SJ

Šventojo Tėvo sveikinantis įrašas jubiliejiniame „La Civilta Cattolica“, turinčio šlovingą leidybos istoriją, numeryje

Popiežiui įteikiamas 4000-asis žurnalo numeris

Šventasis Tėvas su „La Civilta Cattolica“ redakcijos nariais per pirmąjį 2013 metų susitikimą

Pranašiškas italo jėzuito kunigo Karlo Marijos Kursio SJ (Carlo Maria Cursi), 1850 metų balandžio 6 dieną Neapolyje įsteigusio žurnalą „La Civilta Cattolica“, siekis apginti katalikišką civilizaciją nuo stiprėjančios liberalų ir masonų įtakos turbūt išliko aktualus iki šiol, nors keitėsi politinės santvarkos ir ideologijos. Vos tik įsikūrus šiam autoritetingam tėvų jėzuitų periodiniam leidiniui, redakcija buvo perkelta į Romą, o jis tapo neoficialiu Šventojo Sosto balsu. Su leidinio bendradarbiais yra susitikę visi popiežiai nuo Pijaus IX iki Benedikto XVI. Jie reiškė padėką ir padrąsinimą būti nuosekliai ištikimi Bažnyčios magisteriumui kartais nelengvų išbandymų akivaizdoje, ypač kada reikia pristatyti ir apginti nepagrįstai iškraipomą tiesą apie bažnytinės bendruomenės gyvenimą sekuliarizuotos ir ideologizuotos visuomenės debatuose. Neatsitiktinai popiežius Pranciškus, pats būdamas jėzuitas ir aktyviai bendraujantis su žiniasklaida, vasario 9 dieną, antrą kartą savojo ketverius metus trunkančio pontifikato metu, audiencijoje priėmė „La Civilta Cattolica“ redakcijos kolektyvą, išsakė ir visiems katalikams žurnalistams reikšmingus paraginimus.

Žurnalo veikla – plaukimas atvira jūra

Priežastis šiam susitikimui, kuriame dalyvavo ir generalinis Jėzaus Draugijos vyresnysis tėvas Arturas Sosa SJ (Arturo Sosa), buvo šeštadienį išleistas jubiliejinis, 4000-asis, dvisavaitinio žurnalo „La Civilta Cattolica“ numeris. Jame publikuojamas gana išsamus Šventojo Tėvo pokalbis (klausimų ir atsakymų forma) su 2016 m. lapkričio 15 d. vykusio generalinių vyrų vienuolijų vyresniųjų suvažiavimo dalyviais. Tame dialoge paliesti gana aktualūs vienuolinių pašaukimų, jaunimo ugdymo ir tam skirto būsimojo Vyskupų Sinodo, Romos Kurijos reformos ir kiti popiežiškosios veiklos klausimai. Kitas pretekstas jėzuitams žurnalistams suteikti audienciją buvo žurnalo „La civilta Cattolica“ pradėjimas leisti šalia italų kalbos dar keturiomis – anglų, ispanų, prancūzų ir korėjiečių – kalbomis. Taigi, įveikiant lingvistinius barjerus dar labiau išplečiamas skaitytojų ir publikacijų autorių ratas, kadangi bus spausdinama iš viso pasaulio jėzuitų gauta medžiaga. Džiaugdamasis šiais jėzuitų leidinio pasiekimais ir drąsa tuo metu, kai popieriuje spausdinama žiniasklaida išgyvena sunkų metą, popiežius Pranciškus palygino jau 167 metus trunkančią „La Civilta Cattolica“ veiklą su ryžtingu plaukimu atvira jūra nepaisant iškylančių audrų pavojų. „Katalikas neturi baimintis atviros jūros, neturi ieškoti prieglobsčio saugiuose uostuose“, – sakė Šventasis Tėvas. Anot jo, tai ypač svarbu jėzuitams – pagrindinei intelektualinei ir socialinei Bažnyčios atramai visose atsinaujinimo ir plėtros iniciatyvose. „Viešpats mus kviečia išeiti į misijas, išeiti, o ne atsistatydinti ir užsidaryti saugioje aplinkoje“, – kalbėjo jėzuitas Popiežius. Jis pabrėžė, kad toje šventoje kelionėje jūra, gali pasitaikyti priešingo vėjo uraganų, tačiau turi drąsinti buvimas draugijoje Jėzaus, kuris sako saviesiems: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite“ (Mt 14, 22).

Anuomet Viešpats drąsino išsigandusius apaštalus bangų blaškomoje valtyje, o dabar tai reiškia apaštalo šv. Petro įpėdinio artumą. Šis ryšys su Šventuoju Tėvu visada buvo esminis „La Civilta Cattolica“ bruožas, nors toje istorijoje visko pasitaikydavo, kai būdavo pradėta irkluoti priešinga kryptimi. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ištikimoje tarnystėje Bažnyčiai bendrystės saitai turi būti dar labiau sustiprinti abipusiu pasitikėjimu ir Šventosios Dvasios palaikymu. Jis pastebėjo, kad daugiau nei per pusantro šimto metų išleisti 4 tūkstančiai žurnalo numerių nėra paprasta popieriaus sankaupa, kad leidinio puslapiuose atspindėtas Bažnyčios ir visuomenės gyvenimas su prieštaravimais, kovų ir siekių patirtimis, katalikiškų nuostatų raiška. Svarbiausia, kad tai – didelio triūso rezultatas. Ir ne veltui, pasak popiežiaus Pranciškaus, „La Civilta Cattolica“ pirmieji leidėjai ir autoriai save pavadino darbininkais, o ne intelektualiais, nepaisydami visada aukšto analitinio publikuojamos medžiagos lygio. „Man labai patinka tas apibūdinimas, kuris yra kuklus, nuosaikus ir labai veiksmingas, – pripažino Šventasis Tėvas. – Šventasis Ignacas (Jėzaus Draugijos įkūrėjas) norėjo, kad mes būtume darbininkai slėpiningame (Viešpaties) vynuogyne. Aš dirbu vienu būdu, jūs dirbate kitu, bet visi esame kartu, vieni šalia kitų“. Popiežius Pranciškus aiškino, kad su meilingu palaikymu atidžiai seka „La Civilta Cottolica“, kurio naujas numeris visada guli ant jo darbo stalo, leidybą. Jis žino, kad jėzuitai žurnalistai niekada iš akių neišleidžia Šventojo Tėvo veiklos, kad atspindi ją žurnalo puslapiuose, pradedant 2013 metų rugpjūtį publikuotu interviu su žurnalo redaktoriumi kunigu Antoniju Spadaru SJ (Antonio Spadaro), aptaria svarbiausius dokumentus, pristato pagrindinius bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius bei tendencijas.

Nerami siela ir dideli troškimai

Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad nuo pat apžvalginio žurnalo leidybos pradžios (jo statutą palaimintasis Pijus IX patvirtino 1866 metais) redakcijos darbuotojai, visi jėzuitai, tarpusavyje dalinasi kūrybine patirtimi, charizminiu įkvėpimu, konsultuojasi pateikdami argumentų ir nuomonių įvairovę. „La Civilta Cattolica“ žurnalistai veikia kaip rašytojų kolegija ir prisiima bendrą atsakomybę už kiekvieną publikuotą straipsnį. Tai turi likti ir ateityje kaip kolektyvinės leidinio misijos dalis. Šventasis Tėvas patvirtino, jog katalikiško periodinio leidinio misija yra ne tik ginti idėjas, tarsi katalikybė būtų tik filosofijos kryptis, o ne plačioji tautas ir žemynus apimanti civilizacija. Štai todėl „La Civilta Cattolica“ steigėjas tėvas K. Kursis teisingai sakė, jog šis žurnalas neturi būti tik kažkoks raštas iš zakristijos, bet atspindėti platųjį Kristaus žvilgsnį į pasaulį, perteikti ir liudyti Jo mokymą. Popiežius Pranciškus prisiminė, kaip pirmajame susitikime su jėzuitais žurnalistais, vykusiame 2013 metų birželio 13 dieną, jų misiją apibūdino trimis nuostatomis: vesti dialogą ir tiesti tiltus, o ne statyti užtvaras; su būdingu įžvalgumu ieškoti ir atpažinti Dievą visuose gyvenimo dalykuose; būti, kaip mokė šv. Ignacas, priešakinėse gretose įtikinamai skelbiant ir liudijant Evangeliją. Patvirtindamas ir pagilindamas šį mokymą Šventasis Tėvas dabar iškėlė pavyzdžius trijų žymių Jėzaus Draugijos narių, kurie galėtų būti dangiškieji „La Civilta Cattolica“ redakcijos globėjai, žvelgiant į jos veiklos perspektyvas ir reiškiant atitinkamas nuostatas ideologinėje šiandienos sanklodoje.

Pirmiausia kalbama apie nerimą, kuris formuoja jėzuito širdį ir be kurio esame sterilūs, bejėgiai ką nors nuveikti. „Jeigu norime tiesti tiltus ir būti pirmose gretose, turime jausti nerimą mintyse ir širdyje“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis paminėjo, jog krikščioniškos vertybės ir tradicijos nėra kokie nors archeologiniai ar pasenę dalykai, kokie nors muziejaus eksponatai, bet tvirto tikėjimo variklis siekiant atsinaujinimo ir pažangos. Kaip tik tokia nuostata vadovavosi vienas iš Jėzaus Draugijos kūrėjų šventasis Petras Favras (1506–1546), neramios sielos ir didelių troškimų žmogus, niekada nepasitenkinęs tuo, kas yra, tapęs ekumenizmo pradininku. Jo pavyzdys patvirtina, kad autentiškas tikėjimas visada skatina siekį pakeisti, pagerinti pasaulį. Todėl mes, anot Šventojo Tėvo, turime sau iškelti klausimus: ar turime didžių vizijų ir siekių, ar esame drąsūs ir ryžtingi juos įgyvendindami, o gal tik konfliktų vengiantys vidutiniokai, pasitenkinantys kabinetiniais nušlifuotais apmąstymais? Todėl bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo apžvalgose jėzuitai publicistai turi ne tik parodyti socialines ir dvasines žaizdas, bet siūlyti ir gydymo būdus. Su šv. Petro Favro, kuris visą save atidavė siekdamas didesnės Dievo garbės ir mirė jaunas iš išsekimo, globa, katalikai žurnalistai, kupini neramios dvasios, turi drąsiai išdėstyti siūlymus, kaip kurti geresnį pasaulį, Dievo Karalystę.

Lanksti mintis ir turtinga vaizduotė

Nurodydamas kitą veikimo principą, nuolatinį atvirumą tobulėjimui, ypač suvokiant vis labiau stebinantį Dievo didingumą, popiežius Pranciškus sakė, jog jėzuitai rašytojai visada privalo būti atviri naujumui, o ne uždari, griežtos ir sustingusios minties žmonės. Tvirtas tikėjimas turi sąlygoti atvirą prieštaringoms naujovėms mąstymą, kuriam vadovautų pranašiška Evangelijos dvasia, skatinanti originalią, gyvą ir dinamišką, o ne tarsi iš anksto akivaizdžią viziją. Tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, atrodo, triumfuoja tos pačios „main stream“ žiniasklaidos primetama sensacijų ir katastrofų „kultūra“, palaikoma profanuoto mesianizmo, drungno reliatyvizmo arba visiško nepasitikėjimo pažanga bei viską smerkiančio griežtumo. Tai – socialinio šiukšlyno kultūra, į kurią išmetamas kiekvienas dalykas, kuris nefunkcionuoja taip, kaip norime, arba laikomas nenaudingu. Tokioje globalinėje šiandienos dvasinėje krizėje būtina iš naujo analizuoti įsivyravusios kultūros nusistatymus bei įpročius, per kuriuos žmonės sprendžia apie tai, kas gera ar bloga, kas reikalinga, o kas atmetama. Tik su tvirtu tikėjimu ir atvira mintimi galima pozityviai atsiliepti į susidariusią krizę, suprasti, kur link juda pasaulio gyvenimas, ką reikia neatidėliotinai spręsti geopolitikoje, ekonomikoje, dramatiškoje migrantų ir pabėgėlių situacijoje, kitose globalinėse mūsų dienų problemose. Šiuo požiūriu kaip veikimo pavyzdį ir globėją Šventasis Tėvas jėzuitams žurnalistams pateikė garsųjį misionierių Dievo tarną Mateo Ričį SJ (Matteo Ricci, 1522–1610). Jis veikė Kinijoje ir tenykščiams žmonėms, kuriuos labai mylėjo, sudarė pažintinį pasaulio žemėlapį, kuriame buvo pristatyta ir kinų civilizacija. Panašiai ir jėzuitai analitikai, sudarydami šiandienos pasaulio gyvenimo žemėlapį, apžvelgdami tendencijas, turi tinkamai pristatyti katalikiškos civilizacijos prasmingumą išganymui, siekti, jog krikščionys geriau suprastų, kad Dievas veikia ir už Bažnyčios ribų, kiekvienoje tikroje civilizacijoje padedant Šventajai Dvasiai.

Trečias popiežiaus Pranciškaus siūlomas katalikų (jėzuitų) spaudos veikimo bruožas yra turtinga vaizduotė ir reikiamas įžvalgumas Bažnyčios ir pasaulio įvykiuose. „Atpažinimas visada vyksta dalyvaujant Viešpačiui, matant ženklus, įsiklausant į sklindančius garsus, juntant atkaklų kasdienį žmonių, ypač vargšų, triūsą, – aiškino Šventasis Tėvas. – Ši atpažinimo išmintis kompensuoja neišvengiamą gyvenimo dviprasmybę“. Būtina prasiskverbti į tas dviprasmybes, kaip darė Viešpats Jėzus, priimdamas mūsų žmogiškąjį kūną su visomis jo silpnybėmis. Ir kaip tik šis faktas skatina pripažinti, kad griežta, nelanksti mintis nėra dieviškos prigimties, kadangi kūnas sustingsta tik mirties akimirką. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus pripažino, kad mėgsta skaityti gerą poeziją, kuri yra kupina pamokančių metaforų, padeda išlaikyti lanksčią, intuityvią ir skvarbią mintį. Turintis išlavintą vaizduotę žmogus niekada nėra griežtas, atšiaurus, išlaiko gerą humoro jausmą, džiaugiasi vidine laisve. Čia jėzuitams rašytojams pavyzdžiu ir globėju galėtų būti jėzuitas brolis Andrius Pocas (Andrea Pozzo, 1642–1709), žymus tapytojas, architektas, turėjęs turtingą vaizduotę ir požiūrį į supančią aplinką. Šventasis Tėvas kvietė jėzuitus publicistus, kad jų etaloniniame žurnale „La Civilta Cattolica“ pakaktų vietos meno, literatūros, kino, teatro, muzikos apžvalgoms. Ir visame Bažnyčios mokyme turi būti iš naujo atrastas spalvų, literatūrinės minties ir muzikinių garsų grožis. Tai padeda geriau suprasti, kad realus gyvenimas nėra tik baltai juodas paveikslas. Tai – įvairių spalvų ir atspalvių derinys su būdingais šešėliais, didelė erdvė įžvalgiam atpažinimui skatinant Šventajai Dvasiai. Šioje įvairovėje reikia, kaip jėzuitus mokė palaimintasis popiežius Paulius VI, „degančias žmogaus reikmes priešpastatyti amžinajai Evangelijos žiniai pačia tinkamiausia forma“. O tam reikia tuos degančius poreikius išgyventi savyje, savo dvasiniame patyrime su išeities perteikimo būdais, kurie keičiasi laiko tėkmėje.

Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus dar kartą išreiškė viltį, kad atsinaujinęs ir kitomis kalbomis pradėtas leisti žurnalas „La Civilta Cattolica“ išplėtos savo skaitytojų auditoriją, taip pasitarnaudamas išskirtinei ir visa apimančiai jėzuitų dvasinio ugdymo misijai. Šiai labai svarbiai ir senas tradicijas turinčiai žiniasklaidos veiklai turi padėti visa Jėzaus Draugija bei vietiniai vyskupai, ypač dėl unikalių minėto leidinio saitų su Apaštalų Sostu. Šventasis Tėvas pirmajame 2013 metų susitikime su jėzuitais žurnalistais pabrėžė tradicinio redakcijos darbuotojų susiklausymo svarbą, nepaisant jų amžiaus ir patirties skirtumų. „Redakcija turi būti kaip darnus choras, kuriame kiekvienas balsas yra svarbus ir įsilieja į suderintą kitų balsų melodiją“, – sakė popiežius Pranciškus, jos veiklą patikėdamas Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo užtarimui. Šios pastabos vertos dėmesio ir kitoms katalikiškų leidinių redakcijoms.

© 2017 „XXI amžius“