|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tūkstančiai lietuvių tautos sūnų ir dukrų
atėjus okupantams buvo tremiami ir kalinami vien už tai, kad buvo
darbštūs, mylėjo Tėvynę, katalikiškai augino dorus vaikus. Tai buvo
didžiausias nusikaltimas. Nemažai tautiečių, atsidūrę Sibiro lageriuose
ir tremtyje, liko ten amžiams, o daugelis likusiųjų gyvų kentė badą,
šaltį, dirbo sunkiausius darbus ir turėjo patirti pažeminimą. Viena
tokių buvo ir paprasto Duokiškio kaimo mokyklos mokytojo Juliaus
Kišūno šeima. Vienos mokytojo šeimos likimas Aldona Ramanauskienė
Julius Kišūnas gimė 1903 m. vasario 10 d. Buniuškių kaime, Rokiškio valsčiuje, Petro Kišūno ir Anėlijos Šimkutės-Kišūnienės šeimoje. Jis buvo pirmas vaikas. Tėvai buvo valstiečiai, turėjo 11 hektarų žemės. Vėliau Kišūnų šeima apsigyveno Norkūnų kaime, gimė dar 6 vaikai. Julius mokėsi Ragelių pradžios mokykloje, Rokiškio gimnazijoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminariją, paskirtas mokytojauti į Lukštų pradžios mokyklą (Rokišio r.). Čia prasidėjo jo savarankiškas gyvenimas. Kišūnų šeima Norkūnų kaime buvo vienintelė, turėjusi radijo imtuvą. Kai Julius ir brolis Petras tapo mokytojais, jų kiemas tapo tarsi švietimo židinys. Čia rinkdavosi kaimo jaunimas vykdavo vakaruškos. Broliai turėjo daug knygų, laikraščių. Todėl čia jaunuoliai ir merginos ateidavo smalsumo vedini, vieni pasilinksminti, susipažinti, kiti paskaityti spaudą, knygų. Julius turėjo motociklą. Kai juo pravažiuodavo dulkėtu Norkūnų ulyčios keliuku, žmonės, nusiėmę kepures, palydėdavo jį žvilgsniais. Tuo metu tai buvo stebuklas kaime. Su Kišūnų šeima artimai bendravo mano tėvai, dėdė Antanas. Šeimos archyve yra išlikusios nuotraukos su užrašais, skirtais mūsų šeimai. Dirbdamas Lukštų pradžios mokykloje apie 1927 metus mokytojas J. Kišūnas laisvu laiku po pamokų Tumasonių kaimo mokykloje (ji vadinta Staseliškių pradžios mokykla) Stasio Bražionio seklyčioje vesdavo vakarinius kursus. Mokytojui reikėdavo važiuoti iš Lukštų apie septynis kilometrus. Mokytojas Julius buvo aktyvus, malonus, nuoširdus, nors kiek ir griežtokas. 1933 metais sukūrė šeimą su Lukštų mokykloje tuo metu mokytojavusia Elena Genovaite Poškaite. Ji gimė 1910 metais Latvijoje, Jelgavos mieste, tarnautojo šeimoje (ten tėvas dirbo buhalteriu). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Poškų šeima evakavosi į Rusiją, gyveno Rostove prie Dono. Po spalio revoliucijos grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kupiškyje. Tėvui anksti mirus, motina viena augino tris vaikus. Elena mokėsi Kupiškio gimnazijoje, ją baigusi parapijos ir Noriūnų dvarininkų Adomonių remiama toliau mokėsi Kauno Lietuvos moterų katalikių draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje, o 1932 metais paskirta mokytojauti Lukštų pradžios mokykloje. Be mokytojos darbo, Elena užsiėmė įvairia visuomenine veikla: dalyvavo vaidinimuose, Šaulių, Jaunalietuvių organizacijų veikloje. Lukštuose dirbo iki 1940 metų. 1933 m. rugpjūčio 17 d. sukūrė šeimą su mokytoju Juliumi Kišūnu. Jų vestuvėse pamergė buvo Noriūnų dvaro savininko Adomonio sesuo Severija Adomonytė. Čia gimė trys Kišūnų sunūs: 1935 metais Skirmantas, 1938 m. kovo 6 d. Vidmantas, 1939 metais Gediminas. Sūnus Vidmantas mirė būdamas 9 mėn. kūdikis 1939 m. sausio 16 d., palaidotas Lukštų kapinėse. Užėjus sovietams 1940 metais mokytojų Kišūnų šeima perkelta į Duokiškio mokyklą.1941 m. birželio14 d. mokytojas Julius buvo išvykęs į Rokiškį. Tą dieną Elena su dviem mažais vaikais (5 metų Skirmantu ir 2 metų Gediminu) ir sena Duokiškio mokyklos vedėjo Mato Tilos motina (71 metų) buvo areštuotos ir išvežtos į Sibirą. Mokytoja E. Kišūnienė su vaikais ir mokytojo M. Tilos motina buvo nuvežtos į Barnaulą, Altajaus kraštą. Tremtiniai apgyvendinti dar neužbaigtuose barakuose. Jaunesnysis sūnus Gediminas susirgo plaučių uždegimu ir 1941 m. rugpjūčio 31 d. mirė. Greitai mirė ir M. Tilos motina. Jie palaidoti Barnaulo kapinėse, kurių vietoje dabar stovi gamyklos korpusai. 1941 metų rudenį iš Barnaulo E. Kišūnienė su sūnumi Skirmantu ir kitais tremtiniais perkelti į taigą Altajaus krašte, Kosichos rajono Kontošinsko miško transporto ūkio Južno (pietų) miško punktą. Tai buvo laikina gyvenvietė taigoje su galine geležinkelio atšaka. Gyvenvietėje buvo lentpjūvė bei siaurasis geležinkelis, kuriuo iš taigos buvo atgabenama mediena. Čia gyveno rusų darbininkai, buvo ir lenkų tremtinių, o į karo pabaigą ir vokiečių, bet jie greitai vėl buvo išgabenti. Gyvenvietėje veikė pradžios mokykla, kurioje tremtinių rūpesčiu buvo vienu metu dėstyta ir lietuvių kalba. Mokė senyvo amžiaus mokytojas tremtinys Bobinas. Pasikeitus gyvenvietės viršininkui, lietuvių kalbos pamokos uždraustos. Južne mokytojai Elenai Kišūnienei reikėjo dirbti medžių kirtėjo darbą, su rankiniu pjūklu versti medžius. Vėliau pavyko įsidarbinti lentpjūvėje ir dirbti įvairų vyrišką darbą. Begyvenant Južne pavyko sužinoti, jog vyras Julius Kišūnas kalinamas labai sunkiomis sąlygomis Rešotų lageryje. Greitai iš ten kalėjusio Rokiškio gydytojo Sipavičiaus atėjo liūdna žinia, kad mokytojas J. Kišūnas mirė. Mokytojas Julius Kišūnas žmonos ir vaikų tremties dieną buvo Rokiškyje ir sužinojęs, kad šeima ištremta, atskubėjo į stotį, o žmona su dviem mažais vaikais jau buvo gyvuliniame vagone. Julius ryžosi būti kartu su šeima. Bet buvo, kol pasiekė Naująją Vilnią. Ten daugelį vyrų atskyrė į kitą sąstatą. Šeima daugiau nebesusitiko, nes Julius, nuteistas 10 metų, pateko į Rešotų lagerį Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte. Tai žmonių mėsmalė žuvo apie 3000 išsilavinusių lietuvių. Vienas iš jų mokytojas J. Kišūnas. Čia jis mirė 1943 m. vasario 8 d. nuo išsekimo ir bado. Jo kapo niekas nesuras, nes žmonės mirdavo masiškai ir buvo guldomi į bendrą griovį. Ant kojos nykščio pririšdavo etiketę su bylos numeriu. J. Kišūnas buvo Tautininkų sąjungos narys, 1934 metais sąjungos skyriaus pirmininkas. Nuo 1933 iki 1940 metų sąjungos Jaunoji Lietuva narys,19351937 metais skyriaus komiteto pirmininkas, 19241940 metais Šaulių sąjungos narys, nuo 1926 metų sąjungos sekretorius ir pirmininkas, o 19351940 metais Lukštų šaulių būrio vadas. Už aktyvų dalyvavimą Šaulių sąjungoje 1937 metais apdovanotas medaliu Šaulių žvaigžde, už aktyvią paramą statant Vytauto Didžiojo muziejų Kaune 1938 metais trečio laipsnio Vytauto Didžiojo medaliu, už aktyvų mokytojo darbą apdovanotas medaliu 10 metų Lietuvos Nepriklausomybei. 2008 metais J. Kišūnui po mirties suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas. Karui pasibaigus buvo galima susirašinėti su Lietuva, ateidavo siuntiniai su maistu ir lietuviškomis knygomis. Apie 1947 metus buvo pradėta kalbėti, jog galima slaptai sugrįžti į Lietuvą. Baigiantis 1947 metų žiemai, Elena Kišūnienė išsiprašė atostogų, pasiėmė būtiniausius daiktus, ir su rogutėmis per taigą su sūnumi Skirmantu iškeliavo į Kontošinską (apie 15 km), kad toliau galėtų keliauti į Barnaulą, o iš ten į Lietuvą. Barnaule, padedant ten gyvenantiems lietuviams, pavyko gauti bilietus į Maskvą su persėdimu Novosibirske. Keleiviniu traukiniu sėkmingai pavyko pasiekti Novosibirską, ten persėdo į prekinį traukinį, vykstantį į Maskvą. Šis kelionės etapas nebuvo sėkmingas, nes Urale išlipdama iš vagono, E. Kišūnienė susilaužė koją. Jokios rimtos medicininės pagalbos negalėjo gauti, nes reikėjo važiuoti į Lietuvą, o be to ir tikrų dokumentų neturėjo, tai galėjo bet kuriuo momentu sugrąžinti atgal į taigą. Pasiekus Maskvą, stotyje belaukiant ir besirūpinant, kaip gauti bilietus į Lietuvą, netikėtai susidūrė su lietuviais kareiviais, grįžtančiais iš karo tarnybos į Lietuvą. Jie ir pasiūlė važiuoti kartu. Taigi iš Maskvos į Lietuvą keliavo prekiniu traukiniu kartu su kareiviais. Pakeliui vienoje stotyje milicininkai atėjo tikrinti dokumentų, bet kareiviai jų neįleido, sakydami, kad čia karinis vagonas, ir milicijai nėra ką veikti. Taip 1947 metų pavasarį pavyko pasiekti Kauną, kur Žemės ūkio akademijoje mokėsi ir bendrabutyje gyveno Elenos motinos sesuo Birutė. Su skolintu pasu Birutės ir draugių pagalba pavyko patekti į ligoninę, kur sutvarkė ir sugipsavo koją. Teko sugalvoti paaiškinimą, kodėl taip ilgai nesikreipė pagalbos. Kurį laiką Lietuvoje gyveno nuolat keičiant gyvenamąją vietą. Kupiškyje pavyko nelegaliai gauti pasą mergautine Poškaitės pavarde. Tada prasidėjo pusiau legalus gyvenimas Lietuvoje. 1947 metų rudenį Elena Poškaitė (jau ne Kišūnienė) įsidarbino Panevėžio rajone Upytės pradžios mokyklos vedėja. Darbas sekėsi gerai. Reikėjo stengtis, kad tik niekam neužkliūtų. Šalia mokyklos buvo malūnas, kur naktimis dažnai lankydavosi partizanai. Jie sužinojo, jog tremtinė, todėl paliko ramybėje. Taip ir dirbo. Už gerą darbą buvo apdovanota medaliu, o 1950 metais ji buvo pasiūlyta kandidate į deputatus. Manydama, jog už gerą darbą jos niekas nelies, rašydama kandidatės biografiją, prisipažino, kad buvo ištremta. Todėl tuoj pat buvo areštuota ir pasodinta į Panevėžio kalėjimą. Teko pabūti ir karceryje, mat kažkokiai prižiūrėtojai nepatiko. Buvo tardyti atvežę į Rokiškį. Nuteisė trims metams kalėjimo už pabėgimą iš tremties ir išvežė į Archangelsko kalėjimą. Po trejų metų, atkalėtų Archangelsko kalėjime, 1953 metais vėl ištremta į Altajaus kraštą, Kosichos rajoną. Čia pavyko įsidarbinti siuvėja, ja dirbo iki 1956 metų. Kaip turinti apdovanojimą gavo leidimą grįžti iš tremties be teisės gyventi Lietuvoje. Vėl atvažiavo į Lietuvą, vėl nelegaliai gavo dokumentus, prisiregistravo Šiauliuose. Vėliau persikėlė į Kupiškį, į tėvų namus. Bet darbo gauti nei mokykloje, nei kur kitur nepavyko. Todėl vertėsi, kaip išmanydavo: tai ką pasiūdavo, vis dairydamasi į langus, ar neateina milicininkai, tai megzdavo, taip ir gyveno. Nuo 1960 metų apsigyveno Vilniuje, sūnaus Skirmanto šeimoje. Čia sulaukė pensinio amžiaus, pradėjo gauti minimalią pensiją. Saugumas jai primindavo didelius nusikaltimus. Būdama visada optimistė, visiems gera linkinti ir su visais dorai bendraujanti, po tokių apsilankymų ilgam pritildavo, imdavo ieškoti vaistų nuo širdies, nors nei vaistų, nei daktarų nemėgo. Mirė būdama 73 metų, 1983 m. kovo 30 d., palaidota Vilniaus Karveliškių kapinėse. Po ilgų gyvenimo vargų atgulė į mylimą Lietuvos žemę.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |