Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sunkus Gavėnios kelias Sirijoje

Mindaugas Buika

Tarp Sirijos karo aukų gausybė jaunų žmonių ir vaikų

Alepo katalikų bendruomenės vadovas pranciškonas kunigas Alsabagas Ibrahimas su parapijiečių vaikais

Damasko maronitų katalikų arkivyskupas Samiras Nasaras, parašęs jautrų ganytojišką laišką Gavėniai

Per bombardavimus sugriauta Alepo krikščionių šventovė

Kovui, kuris Bažnyčioje yra skirtas Gavėniai, maldingai vilties kelionei, vedančiai į Prisikėlimo Velykų, Kristaus pergalės prieš mirtį šventimą, popiežiaus Pranciškaus maldos intencijos siekyje skalbiama pagalba persekiojamiems krikščionims. „Kad persekiojami krikščionys gautų paramą visos Bažnyčios maldomis ir materialine pagalba“, – kviečia Šventasis Tėvas, kreipdamasis į tikinčiuosius visame pasaulyje. Šiame dvasinio ir praktinio veikimo pastangų sutelkimo kontekste pirmiausia kalbama apie pagalbą kenčiantiems Artimųjų Rytų, ypač kovų apimtos Sirijos, krikščionims, priimant pabėgėlius, siekiant atkurti taiką ir šalį išvaduoti iš smurtaujančių teroristinės Islamo valstybės (ISIL) gaujų. Maldoje prisidedant prie šios intencijos įgyvendinimo, toliau rašinyje aptariami Sirijos ganytojų susidariusios apokaliptinės padėties vertinimai, jų ir tarptautinės bendruomenės taikaus atsikūrimo iniciatyvos.

Milijonai vaikų be mokyklos

Sirijos sostinės Damasko maronitų katalikų arkivyskupas Samiras Nasaras (Samir Nassar) savo apaštaliniame laiške Gavėniai su giliu skausmu primena, kad šią šalį, kurioje krikščionys gyvena nuo apaštalų laikų ir dabar sudaro 10 proc. visų gyventojų, pastaruosius šešerius metus vykstantis karas neatpažįstamai pakeitė. Iki tol buvusi viena labiausiai klestinčių Artimųjų Rytų valstybių, dabar skendi griuvėsiuose, miestai ir miesteliai tapo panašūs į šmėklas, o kai kurios gyvenvietės tiesiog nušluotos nuo žemės paviršiaus. Po smurtingų kovų 12 milijonų žmonių (pusė šalies gyventojų) neturi pastogės ir tas pabėgėlių skaičius yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Penki milijonai jau paliko šalį, ieškodami prieglobsčio svetur, pirmiausia kaimyninėse šalyse – Turkijoje, Libane ir Jordanijoje – ir paskui bando patekti giliau į Europą, sukeldami precedento neturinčią migracijos krizę. Apgailėtinas gyvenimas pabėgėlių stovyklose, ilgos eilės prie ambasadų, tūkstančiai prarastų gyvybių menkais laiveliais keliantis per Viduržemio jūrą – tai tik dalis susidariusios tragiškos padėties apibūdinimo. Aktyviu verslo gyvenimu, kultūriniais pasiekimais ir darniu skirtingų tikybų sugyvenimu pasižymėję Sirijos žmonės tapo susipriešinusia nomadinių klajoklių tauta, kurios valstybingumo išsaugojimas kelia rimtų abejonių.

Arkivyskupas S. Nasaras tai pripažindamas savo ganytojiškame laiške Gavėniai ypač nurodo brutalų šeimų, kurios visada buvo tautos ir Bažnyčios išlikimo garantas, sužalojimą. Anot jo, dabar visoje Sirijoje retai begalima sutikti sveikų šeimų: vieni jų narių žuvo kovose ir bombardavimuose, kiti atsidūrė tremtyje, pagrobti į nelaisvę ar pasiųsti į priešakines fronto linijas. „Tokioje liūdnoje situacijoje šeimų likučiai liko depresijoje, didelėje baimėje dėl ateities“, – rašo ganytojas. Jis ypač sielojasi dėl jaunų sužadėtinių porų, daugelis, kurių daug buvo priverstinai išskirta, nes vienas iš partnerių atsidūrė migracijoje, o kitas pašauktas į karinę tarnybą. Apie tokį brangų asmeninį dalyką kaip santuoka, tokioje situacijoje negali būti jokių kalbų, o pastogės stygius žlugdo ateities viltis. Be abejonės, esant tokiems šeimos institucijos pažeidimams Bažnyčios ir visuomenės perspektyvos tampa nebeaiškios, nes dėl nesiliaujančių kovų vaikai, pažeidžiamiausia bendruomenės dalis, Sirijoje tapo pirmosiomis negailestingo smurto šėlsmo aukomis. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, daugiau kaip 3 milijonai Sirijos vaikų, kurių dauguma gimė ir užaugo karo sąlygomis, dabar negali lankyti mokyklos, nes pirmenybė yra skirta fiziniam išlikimui, kovų akivaizdoje slapstantis su artimaisiais, persikėlus į pabėgėlių stovyklas arba tiesiog dėl daugumos mokyklų sunaikinimo. O tų moksleivių, kurie dar lanko funkcionuojančias mokyklas, mokymosi kokybė yra labai suprastėjusi dėl klasių perpildymo ir pedagogų stygiaus. Daug mokytojų pasitraukė, slapstosi, tapo migrantais arba kovų dalyviais, todėl švietimo sistema Sirijoje yra labai suirusi. Vaikai kenčia ir nuo fizinių sužeidimų bei psichologinių traumų, o daug ligoninių yra sugriautos. Trūksta sveikatos apsaugos profesionalų ir medikamentų, kurių kainos išaugo keleriopai.

Dideli Bažnyčios praradimai

Susirūpinęs dėl daugybės Sirijos vaikų patiriamų dvasinio ir fizinio smurto išgyvenimų karo barbariškumo akivaizdoje, Damasko maronitų katalikų arkivyskupas S. Nasaras nurodo ir tikinčiųjų bendruomenių praradimus dėl parapijų narių ir sielovadininkų sumažėjimo. Pasak ganytojo, visa pastoracinė veikla patyrė iki šiol negirdėtą nuosmukį, kadangi smarkiai sutrikdytas parapijų tinklas, nebeliko daugelio struktūrų su būdingais dvasiniais ir humanitariniais patarnavimais. Trečdalis kunigų pasitraukė netgi iš sostinės Damasko, kur gyvenimas dar normalesnis (išskyrus priemiesčiuose vykstančius teroristų išpuolius). Tokioje nežinomybėje ir praradimų atmosferoje, suteikdami tikintiesiems ir jų šeimoms visą įmanomą sielovadinę ir socialinę pagalbą, dvasininkai, patys patirdami radikalių elementų grasinimus, pagrobimus ir net žiaurų susidorojimą, vis labiau mąsto apie emigravimo perspektyvas. Mažėjant tikinčiųjų ir dvasininkų skaičiui, Bažnyčia Sirijoje per savo aktyvų įvairių denominacijų veikimą, vaidinusi svarbų vaidmenį šalies visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, dabar labai susilpnėjusi ir jai yra iškilęs išlikimo klausimas.

Galiausiai savo ganytojiškame laiške aptardamas visų Sirijos žmonių, kurių dauguma yra islamo išpažinėjai, padėtį ir nuotaikas, arkivyskupas S. Nasaras pripažįsta, jog didelė dalis gyventojų nebegalvoja apie laisvę, orią socialinę ir politinę būtį, bet tik rūpinasi savo egzistencija.

„Jų kasdienių pastangų ir tiesiog grumtynių tikslas yra kaip nors rasti duonos, vandens, dujų, degalų, kurie vis sunkiau pasiekiami, – rašo ganytojas. – Nuolat nutrūksta elektros tiekimas, dažnai net ir ilgesniam laikui, todėl mūsų vakarai skendi tamsybėje, dar labiau suvaržydami visuomeninį gyvenimą“. Daugelis žmonių didelę laisvesnio dalį skiria dingusių artimų žmonių – brolių, seserų, tėvų, vaikų, draugų – paieškai, atsargiai apie tai klausinėdami, kad neišprovokuotų priešiškumo dabartinio susiskaldymo sąlygomis. Išlaikant būdingą diskretiškumą ir viltį, griuvėsiais paverstoje Sirijoje susikurti kuklią ir saugią aplinką ramesniam gyvenimui tampa nepasiekiama svajone daugeliui šeimų, ypač jaunoms ir išskirtoms sužadėtinių poroms. Tokią skausmingą paprastų žmonių patirtį galima pajusti jų tyliuose, priekaištinguose žvilgsniuose, ašarų kupinose akyse. Taigi, Sirijos krikščionims ši 2017 metų Gavėnia yra tikra kelionė per dykumą, baigdamas ganytojišką laišką pripažįsta arkivyskupas S. Nasaras. Ir tai apmąstydama Bažnyčia stengiasi kuo geresniu būdu juos vesti pas prisikėlusį Kristų, žmonių Gelbėtoją, kuris jiems sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mt 11, 28).

Derybų Ženevoje perspektyvos

Šioje sunkioje Gavėnios kelionėje Sirijoje yra ir tikrų vilties ženklų, tokių, kaip Šveicarijos mieste Ženevoje vykstančios taikos derybos bei nuo teroristų išvalyto antrojo pagal dydį Sirijos miesto Alepo gyvenimo gaivinimas, kuriame aktyviai dalyvauja vietinė krikščionių bendruomenė. Diplomatinės taikos atstatymo pastangos visada yra vilties ženklas. o tas Ženevoje vykstantis procesas nuteikia pozityviai, – duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Asia News. it“ sakė pranciškonas kunigas Alsabagas Ibrahimas (Alsabagh Ibrahim), vadovaujantis Alepo lotynų katalikų parapijai ir atidžiai sekantis derybų eigą. Po Alepe pasibaigusių kovų Jungtinių Tautų priežiūroje vykstančiuose derybose išryškėjo didelis nuomonių skirtingumas ir, matyt, šis kelias bus ilgas, nes teks įveikti daug kliūčių, bet vis tiek, tai jau nėra ginkluota kova ir dėl to nuteikia viltingai. Anot kunigo A. Ibrahimo OFM, kaip tik per aršius mūšius beveik sugriautame Alepe aiškiai suvokiama, kad visus priešingumus būtina derinti ne ginklų, bet dialogo priemonėmis. Jis priminė, kad ir teroristų ginkluotų grupių pasitraukimas iš Alepo galutinai buvo pasiektas ne dėl griaunančių Sirijos režimo ir jo sąjungininkės Rusijos oro pajėgų antskrydžių, bet dialogu pasiekiant kompromisinius susitarimus tarp kovose dalyvaujančių pusių. Tai palankiai priėmė ir sukilėlius rėmę Alepo gyventojai, kurie dabar su dėmesiu seka derybas Ženevoje, laukdami pozityvių signalų apie politines permainas ir taikos atkūrimą.

Pagal Jungtinių Tautų specialaus pasiuntinio Sirijoje ambasadoriaus Stefano de Mistūros (Steffan de Mistura) perduotas žinias, kovo pradžioje Ženevos derybose pasibaigęs ketvirtasis raundas patvirtino palankų nusistatymą, nors esminės pažangos kol kas nepasiekta. Nuo derybų pradžios sausį, tarpininkaujant Turkijai, Rusijai ir Iranui, juntami menki žingsneliai į priekį ir tą lėtumą sąlygoja tarpininkų tarpusavio prieštaravimai. Pradžioje Sirijos valdančiojo režimo ir pagrindinių opozicinių grupių atstovai rinkosi į Kazachstano sostinę Astaną, bet vėliau derybos perkeltos į Ženevą ir jų koordinavimą perėmė Jungtinių Tautų Organizacija. „Traukinys jau paruoštas, jis stotyje, variklis užvestas ir tik reikia išvykti“, – sakė ambasadorius S. de Mistūra po ketvirtojo derybų etapo pabaigos. Sirijos vyriausybės delegatai derybų eigos nekomentavo, o pagrindinis opozicijos derybininkas Nasras al Hariris (Nasr al Harriri) pripažino, kad „nepaisant konkrečių rezultatų stokos, galima kalbėti apie teigiamą eigą“. Pirmą kartą derybose buvo išsamiai aptartos galimų permainų Sirijoje ateities gairės nuo 2011 metų vykstančiame kare, pareikalavusiame daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių gyvybių. Pranešama, kad Sirijos režimas ir demokratinė opozicija susitarė dėl penkto derybų raundo, kuris Ženevoje turėtų prasidėti kovo 23 dieną. Tose derybose šalia bendro taikaus gyvenimo normalizavimo Sirijoje temų aptariami tokie svarbūs klausimai, kaip radikali šalies valdymo pertvarka, naujas konstitucijos projektas bei būsimieji rinkimai, kuriuose dalyvautų pripažintos opozicijos grupės.

Kova prieš terorizmą yra svarbus, bet kartu ir prieštaringas Ženevos derybų klausimas. Jį akcentuota Sirijos valdančiojo režimo delegacija, kuriai visos ginkluotos opozicijos grupės (ir dalyvaujančios Ženevos derybose) yra „teroristai“. Tačiau pagal Jungtinių Tautų nuostatą teroristais laikytinos tik vadinamoji „Islamo valstybė“, užgrobusi nemažą dalį Sirijos, ir Irako bei AL Nusros frontas, kuris yra Al-Qaedos teroristinio sąjūdžio atšaka šioje arabų šalyje. Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisydamos Maskvos ir Ankaros kvietimo, kol kas neprisideda prie Ženevos derybų, kadangi iškilę dideli prieštaravimai dėl Irano. Tačiau prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) paskirta naujoji JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Niki Hali (Nikki Haley) sakė, kad „Vašingtone atidžiai stebimas derybų procesas pasirengta palaikyti politinį sprendimą“. Be abejonės, šalia didelės Irano įtakos, Jungtinėms Valstijoms yra didelė problema Sirijos diktatoriaus Bašaro al Asado (Bachar al Assad) personalinė ir politinė ateitis. Kovo 9 dieną pranešta apie JAV specialios paskirties karinio dalinio (400–500 kovotojų) dislokavimą Sirijoje. Tai – didelė naujovė, kadangi JAV kariai buvo pirmą kartą išlaipinti toje Artimųjų Rytų šalyje be konsultacijų su B. al Asado režimu, tačiau, matyt, gavus Rusijos pritarimą. Kalbama apie sutelktas pastangas padėti demokratinėms arabų ir kurdų pajėgoms Sirijoje kovojant prieš teroristinę „Islamo valstybę“ ir siekiant išvaduoti ISIL „sostine“ paskelbtą Rakos miestą šalies rytuose.

Pirmenybė Alepo šeimoms

Tokių kovų su terorizmu ir derybinių pastangų dėl taikos atkūrimo nuo negirdėto smurto kenčiančioje Sirijoje aplinkybėmis, tarptautinis dėmesys nukreiptas ir į to karo pasekmių simboliu tapusį Alepo miestą. Kunigas A. Ibrahimas pasakojo, kad laipsniškam sugrįžimui į normalų gyvenimą didelė problema lieka elektros energijos ir ypač geriamo vandens stoka. Griuvėsiais tapusiame mieste likę žmonės yra priversti dieną ir naktį ilgose eilėse laukti prie vandens cisternų, kurias atveža sunkvežimiai. Toje dramatiškoje Alepo situacijoje kai kurie veiklesni žmonės bando gaivinti kasdienį šio, prieš karą svarbiausiu industriniu centru buvusio miesto gyvenimą ir bent smulkųjį verslą. „Tos asmeninės iniciatyvos yra tik lašai didelių netekčių okeane, todėl Alepo ekonomika ir išlikimas beveik išimtinai remiasi gaunama parama, – sakė kunigas pranciškonas. – Mes viską turime pradėti nuo nulio“. Esant tokiai situacijai, Bažnyčia ėmėsi socialinių atsikūrimo projektų, pirmiausia rūpintis maisto, vandens ir medikamentų pristatymu, kitomis pragyvenimui būtinomis reikmėmis. Vykdomi per bombardavimus ir kovas sugriauti gyvenamųjų namų atstatymo ir remonto darbai. Kunigas A. Ibrachimas informavo, kad krikščionių pastangomis jau atstatyta beveik 270 namų, toliau dirbama prie 700 pastatų atnaujinimo ir iki šių metų pabaigos tikimasi iš viso atstatyti 2 tūkstančius namų. Šių svarbių projektų vykdymą lėtina statybininkų stoka: krikščionys gali parūpinti kvalifikuotų inžinierių, tačiau darbo jėgos trūksta, kadangi daug jaunų žmonių emigravo arba yra paimti į karines pajėgas.

Bažnyčia stengiasi paremti vietinį smulkųjį verslą, kuris aktualus jaunų šeimų išgyvenimui. Su tuo siejamas Alepo ir visos Sirijos atsikūrimas. „Alepe mes turime šimtus jaunų krikščionių šeimų su mažais vaikais arba neseniai sudariusių santuokas, – aiškino kunigas A. Ibrahimas. – Mes jas stengiamės paremti dėl didelių išlaidų maistui, elektrai ir sveikatos apsaugai. Norime išsaugoti šias šeimas kaip svarbiausią visuomenės pagrindą, todėl pirmiausia patenkiname jų didžiausius poreikius“. Daug iškentėjusį Alepą ir visą Siriją pasiekia aukos iš krikščioniškojo pasaulio. Šiuo atžvilgiu paskatinanti dosnumo pavyzdį rodo ir popiežius Pranciškus. Pranešta, kad pasitikdamas 4-ąsias savojo pontifikato metines (kardinolų konklavoje jis buvo išrinktas 2013 m. kovo 13 d.), Šventasis Tėvas skyrė Alepo miestui asmenišką 100 tūkstančių eurų auką. Prieš tai, užbaigdamas savaitę trukusias Gavėnios rekolekcijas, popiežius Pranciškus su bendradarbiais aukojo šv. Mišias taikaus Sirijos atsikūrimo intencija. Prieš konflikto pradžią Alepe buvo 185 tūkstančiai krikščionių, sudariusių 15 proc. miesto gyventojų. Dabar krikščionių  bendruomenės liko tik pusė, tačiau jos dalis miesto gyventojų tarpe padidėjo, nes dauguma musulmonų iš sugriauto Alepo pasitraukė.

© 2017 „XXI amžius“