Sunkus Gavėnios kelias Sirijoje
Mindaugas Buika
|
Tarp Sirijos karo aukų gausybė
jaunų žmonių ir vaikų
|
Kovui, kuris Bažnyčioje yra skirtas Gavėniai, maldingai vilties kelionei, vedančiai į Prisikėlimo Velykų, Kristaus pergalės prieš mirtį šventimą, popiežiaus Pranciškaus maldos intencijos siekyje skalbiama pagalba persekiojamiems krikščionims. Kad persekiojami krikščionys gautų paramą visos Bažnyčios maldomis ir materialine pagalba, kviečia Šventasis Tėvas, kreipdamasis į tikinčiuosius visame pasaulyje. Šiame dvasinio ir praktinio veikimo pastangų sutelkimo kontekste pirmiausia kalbama apie pagalbą kenčiantiems Artimųjų Rytų, ypač kovų apimtos Sirijos, krikščionims, priimant pabėgėlius, siekiant atkurti taiką ir šalį išvaduoti iš smurtaujančių teroristinės Islamo valstybės (ISIL) gaujų. Maldoje prisidedant prie šios intencijos įgyvendinimo, toliau rašinyje aptariami Sirijos ganytojų susidariusios apokaliptinės padėties vertinimai, jų ir tarptautinės bendruomenės taikaus atsikūrimo iniciatyvos.
|
Gyvojo vandens tėkmė
Kun. Vytenis Vaškelis
Nors Jėzų, atėjusį į Samarijos miestą, lydėjo kaitri Izraelio saulė ir Jis jautė fizinį nuovargį, bet Jo dvasia buvo žvali, pasirengusi priimti bet kokį gyvenimo netikėtumą. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio, kurio keli vandens gurkšniai būtų bent iš dalies sumažinę troškulį. Bet Jėzus užmiršo savo poreikius, nes visą dėmesį sutelkė į atėjusią vandens pasisemti samarietę, į kurios širdies šulinį netrukus tekės gyvojo vandens čiurkšlė, paverčianti ją apaštale, skelbiančia Mesijo atėjimą savo gentainiams. Duok man gerti (Jn 4, 10), prašo ją Viešpats, iš anksto žinodamas, kad ji Jam nepasiūlys nė lašo. Jėzui labiau nei vandens reikia jos atsivertimo. Todėl Jo minėtas prašymas gali turėti ir kitą prasmės išraišką: Duok man savo širdį, nes noriu tave matyti tikru žmogumi; tada mano sielos troškulys bus apmalšintas. Netikras žmogus yra tas, kuriam Jėzus terra incognita (nepažinta žemė), nes nepateisinamai atidėlioja bendravimą su Juo ir sako: Mano gyvenimas yra materialiai aprūpintas, ir man kiti pavydi. Esu patenkintas savimi ir man daugiau nieko netrūksta. Žinau, kad vieną dieną teks viską palikti, ir tikiu, kad po šio gyvenimo yra kažkoks kitas... Bet dabar man tai paprasčiausiai nerūpi. Kai ateis senatvė, tada gal į viską pradėsiu žiūrėti kitaip...
|