Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

Kovo 11-osios minėjimas Seime Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

VILNIUS. Kovo 11 dieną, šeštadienį, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų įvyko Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Kalbėdamas iškilmingos ceremonijos metu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pabrėžė, kad meilė Tėvynei yra mūsų galingiausias ginklas, saugantis Lietuvą amžiams. Parlamento vadovas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kvietė visus susirinkusius atrasti savo valstybę iš naujo, branginti svarbiausius Lietuvos istorijos momentus, didžiuotis jais. „Sveikinu visus šios prasmingos šventės – Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – proga! Esame visi reikalingi Lietuvai ir prisiminkime, kad tą nepakartojamą savasties ir taikaus, garbaus buvimo drauge jausmą saugo ir dovanoja tik laisva gimtinės žemė“, – trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje sakė V. Pranckietis.

Vėliavų pakėlimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lenkijos Respublikos prezidentas, pareigas ėjęs 1990–1995 metais, 1983 metų Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Valensa (Lech Wałęsa); Moldovos prezidentas, pareigas ėjęs 1996–2001 metais, Petru Kirilas Lučinskis; 1991–1992 metais Rusijos Federacijos valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Genadijus Burbulis, Seimo, Vyriausybės nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, užsienio šalių diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos laisvės kovų dalyviai, Lietuvos kariuomenės rūšių ir pajėgų vadai, mūsų sąjungininkai – NATO padalinių Lietuvoje atstovai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai, nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų atstovai, sostinės svečiai ir vilniečiai.

Ceremonijoje dalyvavo apie 200 Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės šaulių. Jie iškilmingai pasižadėjo ir prisiekė Lietuvos Respublikai.

Renginio metu Lietuvos, Estijos ir Latvijos vėliavas iškėlė Lietuvos Garbės sargybos kuopos kariai, grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, kariai iššovė šventines salves. Ceremonijos pabaigoje vyko NATO oro policijos misijos naikintuvų sveikinimo Lietuvai skrydis.

Prieš tai Seime įvyko iškilmingas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas, kuriame sveikinimo kalbas sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, 2013 metų Laisvės premijos laureatas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, 1991–1992 metais ėjęs Rusijos Federacijos valstybės sekretoriaus pareigas Genadijus Burbulis, Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas, 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis, Lietuvos studentų sąjungos atstovė, Mykolo Romerio universiteto studentė Aurelija Okunytė, Lietuvos mokinių parlamento atstovė, Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos moksleivė Rūta Liutkutė.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sakė: „Turime darnią nepriklausomą valstybę. Privalome vertinti, įprasminti ir išsaugoti nueitą kelią ir atliktus darbus. Mūsų kelią lydi visų Nepriklausomybės siekusių žvilgsniai – Nepriklausomybės kovų dalyvių, Vasario 16-osios Akto signatarų, savanorių, partizanų, tremtinių, rezistentų, čia susirinkusių Kovo 11-osios Akto signatarų akys. Visiems dėkojame už Laisvę ir Nepriklausomybę. Turėti laisvę, turėti nepriklausomybę reiškia kasdieninį rūpestį. Kokią savo valstybę matome šiandien, kokią norime matyti rytoj ir dar po 27-erių metų? Kokios permainos būtinos? Kokie darnūs žingsniai yra neatidėliotini? Jau šiandien reikia atsakyti ir ruošti ateities atsakymus į šiuos klausimus.

Atėjo pavasaris, 40 paukščių diena. Tai – kvietimas apsivalyti ir dirbti. Ir tai neturi būti tik žodžiai ar šūkiai. Visi Lietuvoje laukia ir tikisi oraus gyvenimo, kai vertinamas darbas ir noras būti reikalingu visuomenei piliečiu. Mūsų žmonės turi daug ryžto ir potencialo, yra talentingi ir darbštūs, kelia aukštus standartus ir laukia, kad jais būtų tikima ir pasitikima, jie – tai mes, o visi drauge – norime kurti savo valstybę.

Pavasaris – laukimas. Tėvynė laukia ir tikisi atsakomybės ir tarnavimo. Kokią Lietuvą norime matyti po 20, 50 metų? Kokius laiškus kunigaikštis Gediminas siųstų į Europą šiais laikais? Išsaugokime neįkainojamą savasties ir taikaus, pagarbaus buvimo kartu jausmą, kurį dovanoti gali tik gimtinės žemė. Ne tik ekonominė gerovė gali išugdyti tikėjimą Lietuva. Visų mūsų, čia gyvenusių ir gyvenančių – lietuvių, lenkų, žydų, rusų, gudų, totorių, ukrainiečių, karaimų, latvių, estų ir kitų – darbai, viltys ir troškimai yra sulydyti į vieną stiprų jausmą – Lietuvą. Vardan tos Lietuvos, dėl visų mūsų ateities ir klestėjimo kurkime, telkimės, dirbkime“.

Minėjime kalbėjęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: „Lietuviams Kovo 11-oji yra panaši į 126-oje psalmėje apgiedamą izraelitų sugrįžimą iš Babilono vergijos: „Kai Viešpats parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne. Kaip tuomet mes juokėmės ir mūsų liežuvis spragėjo džiaugsmu!“ (Ps 126, 1–2).

Aną Kovo 11-osios vakarą, kai šioje salėje sovietinį herbą pakeitė trispalvė, mūsų veidai irgi švytėjo džiaugsmu ir per juos ritosi džiaugsmo ašaros. Tai buvo džiaugsmingas istorinis momentas, įgalinęs mus eiti laisvės keliu, pagarba tiems vyrams ir moterims, pasinaudojusiems Lietuvai palankiu politiniu momentu ir po ilgos okupacijos padėjusiems Lietuvai žengti pirmąjį laisvės žingsnį. Šio laisvės žingsnio mes nebūtume galėję žengti, jeigu mūsų tėvai ir seneliai nebūtų išsaugoję laisvės dvasios, jei dubenį lęšienės būtų branginę labiau už laisvą Lietuvą.

Kovo 11-osios mes nebūtume turėję be mūsų partizanų, kurie tarsi pralaimėjo nelygią kovą su okupantu, bet mūsų širdyse ir protuose paliko žinią – Dievas ir Tėvynė yra tos vertybės, dėl kurių galima mirti. Ir gūdžiais brežnevizmo metais, kai pasaulis mus buvo beveik pamiršęs, mes laisvės nepamiršome; vienas po kito kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai ėjo per kalėjimus, lagerius ir tremtis vien už tai, kad drįso laisvai mąstyti ir kalbėti.

Iš tiesusiųjų kelią į Kovo 11-ąją norėčiau išskirti Garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį, ėjusį labai skaudžiu katorgos keliu per Peterburgo, Maskvos ir Vladimiro kalėjimus, per Solovkas ir Mordoviją. Anuomet sovietinė valdžia gerai suprato, kiek jai yra pavojingi nepriklausomi Bažnyčios vadovai, todėl juos bandė palaužti ir padaryti kolaborantais. Arkivyskupas Teofilius ėjo labai tiesiu keliu – nepadarė net mažiausio kompromiso ir už tai sumokėjo didelę kainą. Bet už tai mes turėjome ir turime, į ką lygiuotis.

Tikroji laisvė nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva. Laisvės rūmas nestatomas ant smėlio, tai nedaroma, mąstant tik apie pinigus ir savo įgeidžių tenkinimą. Laisvę reikia statyti ant tiesos, dorybių, ypač, meilės bei pagarbos žmogui uolos. Laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą. Gal ne tokią, kokią mokėjo partizanai, politiniai bei sąžinės kaliniai ar pogrindžio spaudos pionieriai, bet pakankamai didelę. Nemokėdami šios kainos, rizikuojame tapti dvasios vergais.

Kai šiandien skaitome pesimizmu alsuojančius straipsnius, kad Lietuva yra be ateities, kai matome tūkstančius mūsų tautiečių, mąstančių tik apie geresnį savo, bet ne Lietuvos žmonių gyvenimą, darosi aišku, kad nelengva būti laisviems. Pirmiausia reikia išsilaisvinti savo dvasia, kad mums per maža būtų nesulaužyti kurio nors Baudžiamojo kodekso paragrafo, bet kad mūsų sąžinė visuomet liudytų, jog renkamės ne tik tai, kas mums asmeniškai naudinga, bet kas tarnauja bendram gėriui, Lietuvos gėriui. Tai – pakankamai aukštai iškelta laisvės kartelė. Bet tokia yra tikros laisvės kaina.

Esu įsitikinęs, kad be Dievo pagalbos šią kainą mokėti pakankamai sunku. Be tikėjimo, be Aukščiausiojo pagalbos mes nebūtume turėję tokių Lietuvos sūnų ir dukrų, kaip arkivyskupas Teofilius, kaip Adelė Dirsytė, kaip Pranas Dovydaitis, kaip vyskupas Vincentas Borisevičius, kaip mūsų partizanai, pagaliau, kaip tie mūsų dienų vyrai ir moterys, kurie prisiima atsakomybę už Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos kelią ir nedejuodami neša dienos kaitros naštą. Linkiu Laisvos Lietuvos žmonėms išsaugoti tikėjimą ir viltį, ir perduoti ją jaunajai kartai“.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus kalbėjo: „Laisvė nėra tikslas, o sąlyga valstybės kūrybai. Sutelktinė kūryba kyla iš visuomenėje glūdinčio pozityvaus nusiteikimo ir energijos, kuri neatsiranda pakvietus keliolikai, nors ir protingų, žmonių. Tik iš dalies pritariu paplitusiai nuomonei, jog Lietuva atkurdama nepriklausomybę sėkmingai pasinaudojo griūvančios imperijos situacija. Daug kas panašiais dalykais istorijoje naudojasi, tačiau ne visais atvejais valstybės klijuojasi. Lietuvos visuomenę dvidešimto amžiaus išvakarėse ištiko energetinis proveržis, apsiforminęs sparčiu modernios valstybės kūrimu, prislopintas, bet iš esmės nesunaikintas okupacijos, ir vėl atsinaujinęs Sąjūdžio laikais. Gal tas proveržis atėjo iš pasionarinio (Levo Gumiliovo terminas ir teorija) postūmio Lietuvos istorijoje tryliktajame amžiuje, gal mokslo dar mažai tyrinėtais kitais kanalais, tačiau akivaizdu, jog dabartinės Lietuvos valstybės kūrimas nėra kaleidoskopinių atsitiktinių aplinkybių ar gerai sukritusių kortų pasekmė. Lietuvos istorija turi savo pradžią, komplikuotą raidą, vidinį gyvybingumo šaltinį, savo prasmę ir misiją. Energijos protrūkis, proveržis ar sąjūdis, nesvarbu, kaip pavadinsi, savaime nepasiūlo, kokiu būdu ir keliais kūrybinę potenciją realizuoti, tai priklauso nuo valdžių suvokimo ir gabumų užčiuopti giluminį visuomenės nusiteikimą, nesustoti ties buitine politika, sukurti savos istorijos trajektoriją, nepranykstančią mirgančių interesų žvaigždyne. Deja, neatmestina ir istorijos kelionė į niekur, nemokšiškumu išbarstyta, išsklaidyta ir net išvyta į kitas šalis kūrybinė energija, kai gyvenimas daug kam, ir tiems, kuriems Sąjūdžio metas buvo aušra nerealizuotoms galimybėms, pavirto į pragyvenimą ir išgyvenimą, kai socialinės atskirties fone jau nepatogu ne tik fantazuoti, bet ir kalbėti aukštesnėmis temomis, kai intelektualinis projektas bet kurioje srityje paprasčiausiai priklauso nuo palankaus mecenato žvilgsnio. Net ir paviršutiniškai žvelgiant į nueitą atkurtos valstybės kelią, buvo ir tebėra daug pačių mūsų sukurtų barjerų visuomenės kūrybinės energijos sklaidai. Paminėsiu bent tris etapus, reikšmingus praeičiai ir ateičiai.

Pirmiausias ir svarbiausias veiksmas kokybiškai naujam postūmiui į ateitį buvo santykis su artimiausia praeitimi, tada dar vadinta Tarybų Lietuva. Pradėjusi milžiniškos apimties darbą dar Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Juzeliūno komisijoje, Lietuva, tirdama buvusios santvarkos nusikaltimus, padarė daugiausia iš visų sovietų terorizuotų valstybių. Deja, antroji atsisveikinimo su praeitimi dalis, pavadinta liustracija, neatnešė visuomenei nei vidinės satisfakcijos, nei atvėrė kelią į praeities šešėlių nepersekiojamą valstybės kūrybą. Sąjūdžio laikais pasikvietėme „buvusius“, tiesiogiai su teroru nesusijusius, kurti kitokią Lietuvą ir vos ne iki šiandien, norėjosi ir norisi pasikviestuosius demaskuoti, remti prie sienos. Pasirinktas labai keistas metodas vienyti visuomenę bendram ir dar kūrybiškam darbui.

Antras ryžtingų ir reikalingų sprendimų etapas, tačiau labai greitai nukreipęs susikaupusią energiją anaiptol ne dėl tos Lietuvos, buvo iš visų blogų pasirinktas pats blogiausias privatizavimo modelis, grubus, mechaniškas, agresyvus, per trumpą laiką programinius idealistinius Sąjūdžio ketinimus pavertė į kovą už būvį. Įvyko vos ne pagal marksizmą: kas valdė gamybos priemones, tas ir laimėjo. Kas mokslo vagą arė, ravėjo, prie staklių ar prieš mokinius klasėje stovėjo, tas iki šios dienos gyvena linkėjimais iš vyriausybių ir Seimo. „Į pomidorų auginimą reikia žiūrėti kūrybiškai“, – kartodavo plantacijos savininkas Almerijoje jauniems filologams iš Lietuvos. Daug talentų persiviliojo gudresnės ir turtingesnės valstybės. Galima tik pritarti generaliniam komisarui Linui Pernavui – su socialine atskirtimi užderėjo ir žiaurių nusikaltimų serijos.

Dar vieni spąstai valstybės kūrimui kyla ne tiek iš blogų sprendimų, kiek iš klaidingo savo vietos suvokimo pasaulyje. Vis dar gyvas įsitikinimas, jog narystė ES ir NATO yra ir Lietuvos istorijos pabaiga, nebesą ko siekti, išskyrus finansinės ar kitokios ES paramos, tvirtesnių saugumo garantijų ir pasivyti kurią nors Skandinavijos valstybę. Kas yra Lietuva, koks jos vaidmuo, kad ir ES, kokia Lietuvos misija, pagaliau, kuo mūsų valstybė, kultūra įdomi, o gal ir naudinga kitoms kultūroms ir valstybėms – klausimai, kurie, nenorint įžeisti klausėjo, laikomi romantine atgyvena. Nemanau, jog Lietuvos istorijos trajektorija turi pradingti globaliame pasaulyje. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja. Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją. Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas. Šiuo pamatu daug samprotavimų ir žodžiu, ir raštu apie įvairias priešų sulaikymo formas. Taip, Lietuvos istorijoje būta labai karingų laikotarpių. Ir vis dėlto, mano manymu, Lietuva artimesnė yra dialogo kultūrų tipui su unikalia tolerancijos tradicija nuo viduramžių. Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais (ne bet kada) dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies (kad ir protingų žmonių kompanija) kurtume savo valstybės ateities variantus“.

2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis sakė: „Kaip pasakyti žodį, kuris paveiktų? Gyvename žodžiuose. Kai nebežinome, kur eiti, klausiame kelio savęs arba tų, kurie arti. Taip išėjome į Atgimimo kelią. Per savo istorijos pažinimą, per valią, per mitingus Katedros aikštėje, Vingio parke, per mūsų šviesių žmonių protą ir stojome į Baltijos kelią. Mano šeima Baltijos kelyje stovėjo ant pačios Lietuvos ir Latvijos sienos sankirtos. Žinote, buvo taip gera, kad net baisu. Tada galvojau, nejaugi tai yra įmanoma? Argi tai bus? Ir kai tik būdavo kokia nors proga, mes švelniai, bet reikliai kibdavome į atlapus mūsų Atgimimo vedliams – ar tai iš tikrųjų ir kada? Ir kokie jie skirtingi būtų buvę, o vėliau sužinojome, dažnai ir priešiški vienas kitam, mums, „tolesniems nuo politikos“, reikėtų sakyti kabutėse, nes tada visi buvome politikoje, jie mums vieningai atsakydavo: „Taip tai bus iš tikrųjų, tai nuspręsta, neabejokite“. Galbūt žodžiai ne tokie, bet dvasia iš tikrųjų buvo tokia. Tikėjimo laisve ir valstybe valia buvo absoliuti ir užkrečianti. Mes tikėjome ir kitus kvietėme tikėti Lietuva ir laisve. O dar kai prisimenu Klaipėdos dramos teatro spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“, kurį mes vaidinome Klaipėdos ir Žemaitijos žemėse, kai spektaklio finale mes, aktoriai, skiemenuodavome „LIE-TU-VA“, o tuo pačiu metu Vilniaus aikštėse lyg aidu tą patį šventą žodį sakydavo daugybė žmonių. Lietuva tada išgyveno įkvėpimą.

1989 ir 1990 metais mes su šeima Kalėdas ir Naujuosius metus sutikome Vakarų Berlyne pas mano žmonos giminaičius. Vokiečių laikraščių „Berliner Morgenpost“, „Frankfurter Allgemeine“ pirmuosiuose puslapiuose buvo žinios apie Lietuvą, nuotraukos ir Lietuvos Katedros aikštės. Lapkritį Berlyno siena griuvo, minios žmonių abiejomis kryptimis – iš Rytų į Vakarus, ir Vakarų į Rytus – judėjo vieni pas kitus. Aišku, daugiau į Vakarus. Nemažą gabalioką sienos išsidaužėme ir mes su šeimyna iš tos vietos, kur buvo trys žemėlapiai, trys mūsų Baltijos šalys ir užrašas „Freedom for the Baltic States!“ Ir su tuo gabalu sienos mes buvome pakviesti į svečius pas vieną moterį. Ji buvo viena iš tų laimingųjų, nenušautųjų 1972 metais, perėjusi iš Rytų Berlyno į Vakarų. Ir štai dabar, kada ta siena, kuri vos netapo jos mirties vieta, griuvo, ta miela moteriškė sako mums: „Ko jūs toje Lietuvoje taip bruzdate, kas jums negerai? Priklausoma Lietuva, laisva, SSRS sudėtyje, koks skirtumas? Juk ne tai žmogaus gyvenime yra svarbiausia“. Aš net sudrebėjau. Sakau: „Negi tu pamiršai, ko gi tada per sieną, rizikuodama gyvybe, bėgai tu? Juk galėjai nubėgti į savo mirtį. Juk ne tai, kaip tu sakai, žmogaus gyvenime yra svarbiausia, o atminties praradimas. Žmonės, kurie nori gyventi savo protėvių žemėje kaip valstybė, istorinę atmintį turi puoselėti ir rūpintis ne mažiau kaip energetiniais resursais. Mankurto kepurėlė jaunam žmogui – priešo dovana. Lietuva dramatiškai tirpsta. Skaičiai ir greičiai pribloškia ne antrus ir ne trečius metus. Ilgai stovėjome nustebę – kodėl? Paskui ilgai stovėjome su viltimi – gal visa tai jau baigėsi? Tebestovime ir klausiame: gal kas nors žinote, ką daryti? Stovime ir žiūrime, kiek dar paliko Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės? Kokie mes buvome tada per atgimimą, kaip mes nuėjome iki Kovo 11-osios? Juk buvo daug sunkiau, mes buvome prieš tokią galybę, kuri turėjo baisias mašinas, spjaudančias ugnį ir plieną. Taip, tada buvo paprasčiau todėl, kad buvo prieš ką susivienyti. Mes visi buvome kaip vienas: mokytojas, statybininkas, mažytė mamytė su dar mažais vaikeliais. Mes žiūrėjome vienas į kitą su pagarba ir buvome pasirengę pagelbėti vienas kitam.

Dabar viskas mumyse. Atsiskyrėme vienas nuo kito, vieni smarkiai praturtėjome, kiti smarkiai nuskurdome, pagarbos nebeliko ir pagalbos, ne tos, kuri ištiesė gailestingumo trupinį, o tos, kuri padeda pradėti arba pakilti, leidžia savo darbu oriai gyventi savoje šalyje. Gal ten, kituose kraštuose mūsų žmonės pasilieka ne tik dėl pinigų, gal jiems ten geriau, tiesiog dvasiai geriau gyventi? Labai skaudu šitaip galvoti. Net gal taip ir nėra. Galbūt yra teisūs mūsų jaunieji, sugrįžę į Tėvynę, baigę mokslus kitų kraštų universitetuose, kurie sako: liaukitės, viskas susitvarkys! Vienas pasiliks ten, kitas sugrįš čia, trečias važinės tai ten, tai čia. Internetas vėlgi Dievo dovana žmogui.

Jūs geriau, sako, pažiūrėkite į mus, jaunus, kokie mes žvalūs, kokie mes pilni žinių, kaip mes pasirengę darbuotis žmonių ir Tėvynės labui. Duok Dieve, duok Dieve, kad taip būtų.

Būkime geri vienas kitam, dalinkimės ir džiaukimės vienas kito sėkme, galėkime pasiaukoti dėl kito. Galbūt tai yra labai naivūs žodžiai, bet jeigu mes savo širdyse atrasime raktą ir atrakinsime juos, mus užlies atmintis ir mes pajausime atgimimo dvasią, su kuria atėjome į Kovo 11-ąją“.

Lietuvos studentų sąjungos atstovė, Mykolo Romerio universiteto studentė Aurelija Okunytė kalbėjo: „Prieš 27 metus mes sugriovėme sieną, kuri mus skyrė nuo laisvės, bet ar mes sugriovėme sieną, kuri yra mūsų galvose? Lietuvoje vis dar klesti šešėlis, užsidarome įvairovei rasės, lyties, seksualinės orientacijos, religijos klausimais, nusukame akis pamatę žmogų su negalia ir juokiamės iš to, kuris yra kitoks. Mes tiek daug skundžiamės, tiek daug kritikuojame. Mes per mažai klausomės ir per mažai suprantame ir taip dažnai numojame ranka, sakydami, jog tai – ne mano, o kažkieno kito problema. O tada stebimės gūžčiodami pečiais ir ieškome kaltų.

Galime drąsiai žengti į ateitį, nes turime sukūrę tvirtus pamatus tam, kad galėtų sparčiai augti mūsų valstybė ir jos gerovė. Vis dėlto nūdiena ne visai tenkina mūsų norus. Kad ir kaip toli nuėjome, kad ir kiek pasiekėme, nesame patenkinti visai savimi, o taip yra todėl, kad žinome, jog galėjome pasiekti ir daugiau. Žvelgdama aplink, o kartais ir į pačią save, pasigendu solidarumo, matau, jog kartais dėl vienadienės naudos aukojame ir visuomenės interesus, atidėliojame sprendimus, darbus kitai dienai ir trypiame vienoje vietoje, bijome išeiti iš savo komforto zonos ir taip netobulėjame, užsibrėžtuose tiksluose ieškome trūkumų, priekaištų, bet neieškome priemonių jiems įgyvendinti. Ir man be galo keista, kai mes galime stebėti žvaigždes, kurios spindi už tūkstančių šviesmečių, bet kartais pamirštame, kas yra svarbiausia, – žmones, kurie yra šalia mūsų. Išmokome pagaminti kokybiškas prekes ir produktus, bet kartais pamirštame, kad kokybiškos turėtų būti ir mūsų vertybės.

Kaip viena didžiausių vertybių šiandien mums yra laisvė, bet kartu ji nėra atsiejama ir nuo atsakomybės. Albero Kamiu žodžiais, „laisvė – ne dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi išsikovoti pats, savo pastangomis“. Todėl šiandien mes esame atsakingi už savo sprendimus tiek prieš save, tiek prieš aplinkinius ir, svarbiausia, tiek prieš mūsų valstybę. Tikiu, kad ir kokie maži mes esame, bet kiekvienas savaip prisidedame prie pasaulio, kuriame gyvename, kūrimo, todėl turime jaustis atsakingi už kiekvieną savo poelgį, žodį, veiksmą ir mintį, nes jie gali nuspręsti ir kitų likimus. Taigi laisvė yra tarsi pamatas, ant kurio statomos vertybės, dorybės ir atsakomybė.

Ir šiuo metu studentija daug reikalauja iš švietimo politikos formuotojų, aukštųjų mokyklų vadovų, iš dėstytojų ir vieni iš kitų. Mes atrodome viskuo nepatenkinti ir nuolat nenurimstantys, bet pasakysiu, kodėl taip yra. Šiandien mums reikia kokybiško švietimo tam, kad rytoj galėtume kurti geresnę, patrauklesnę, kokybiškesnę visuomenę, kad patys būtume teisingesni, matytume plačiau, mažiau teistume ir daugiau kažko siūlytume. Mes norime dialogo su valstybinėmis institucijomis, kad jis būtų ne tik formalus, bet ir nuoširdus, konstruktyvus ir rezultatyvus. Esame atviri pokalbiui, norime būti išgirsti ir suprasti. Argi ne tokia turėtų būti laisvė? Valstybė turi tarnauti žmogui, turi ginti kiekvieną visuomenės narį. Tokios teisingos, solidarios Lietuvos trokšta jauni žmonės, kad gera ir saugu būtų gyventi, gera mokytis, kurti, kurioje nėra nė vieno nereikalingo ar pamiršto. Diskutuokime, susėskime ir spręskime, veikime kartu! Neatidėkime to, ką galime padaryti jau šiandien.

Ir kažkada ateina ta diena, kai mes susimąstome ne apie tai, kiek mes daug padarėme, bet apie tai, kiek daug mes dar nepadarėme, bet vis dėlto galėjome. Ir norėčiau palinkėti gyventi galbūt taip, kad po to netektų galvoti, ką mes galėjome padaryti dėl geresnio rytojaus, bet vis dėlto nežengėme to žingsnio pirmyn. Būkime ne tik laisvi ir nepriklausomi Lietuvos Respublikos piliečiai, būkime laisvi ir atsakingi savo mintimis, darbais ir poelgiais!“

Lietuvos mokinių parlamento atstovė, Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos moksleivė Rūta Liutkutė sakė: „Kiekvieno iš mūsų šaknys šeimoje. Kiekvieno iš mūsų tikslas – sukurti šeimą, kuri turėtų saugius ir šiltus namus. Ne kas kitas, o mes, visi Lietuvos žmonės, esame šeima, norinti saugių namų. Deja, dar yra žmonių, kurie dėl tam tikrų aplinkybių neturi ir negali turėti saugių namų. Dėl to kiti juos priima į savuosius, tačiau kartais pamirštame, kad reikia tuos namus užsitarnauti, juos puoselėti ir saugoti.

Kai prieš 27 metus, kovo 11-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktą, tada buvo pirmas žingsnis saugių ir jaukių namų link. Mūsų tėvai, seneliai stengėsi, kiek įmanydami, kad galėtų vadinti savo valstybę savo namais. O šiandieną mes, jaunoji karta, privalome būti laimingi, kad juos turime ir kad dar galime priglausti tuos, kurie neturi jų. Pasitinkame atvykusiuosius, deja, negalime sulaikyti tų, kurie užveria savo namų duris... Situacija ir liūdina, ir gąsdina – per Nepriklausomybės metus, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, emigravo apie 23 proc. visų jos gyventojų. Tai – prasčiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Jei mes, Lietuvos vaikai, norime kuo greičiau pasprukti iš namų, ieškoti vietos po saule svetur ir garsinti, galbūt, kitą valstybę, turėtume klausti, ar kiti namai yra geresni, ar problema slypi senuosiuose? Ar žmonės, kūrę tokius savo namus, tokią savo valstybę, galėjo pamanyti, kad būtent jų vaikai, laisvi Lietuvos piliečiai, norės iš jų bėgti? Atsakymas vienas – negalime tiesiog sėdėti sudėję rankas. Reikia kažką daryti. O veikti turime mes. Mes, jaunoji karta, privalome stengtis, galvoti, kurti Lietuvos, mūsų visų namų, likimą. Visų pirma turime atlikti savo pareigas, protingai išsirinkti žmones, kurie atstovautų tautos balsui. Turime išsirinkti tokius, kuriems ateityje galėtume statyti paminklus, įrengti atminimo lentas už jų darbus... Tuos, kuriuos iš tikrųjų galime vadinti herojais, kuriančiais valstybę, kurioje norėtume gyventi, kurioje visa mūsų šeima, Lietuvos tauta, galėtų ir toliau puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Juk, jei šeima nebenori būti savo namuose, galbūt tų namų ir nebereikia? O galiausiai gal ir šeima nebenori būti šeima?

Baisu pagalvoti, kas galėtų nutikti, jei mes, Lietuvos gynėjų vaikai, tiesiog ignoruotumėme šią situaciją. Privalome būti protingi ir užauginti dar sąmoningesnę kartą po savęs, privalome žinoti, suprasti ir jausti, kad galime ir turime kovoti už savo namus, už savo vaikus, už savo laikus. Mes esame stiprūs, kaip įrodo mūsų istorija, galime padaryti viską, tik privalome būti vieningi. Įkvėpti mūsų šalies didžiavyrių mes galime judėti į priekį, tereikia žinoti, link kurio tikslo judėti. Kas, jeigu ne mes? Kada, jeigu ne dabar?“

Iškilmingo minėjimo pabaigoje už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvai politiniam kaliniui, rezistentui, pogrindinės spaudos leidėjui sovietų priespaudos metais, kovotojui už Lietuvos laisvę, sąžinės bei tikinčiųjų laisvių gynėjui Petrui Plumpai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas įteikė skulptūrėlę „Žinia“, kuri yra sumažinta skulptūros, skirtos Kovo 11-ajai, kopija.

Pasibaigus minėjimui Seime prasidėjo šventinė Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos karių bei Laisvę švenčiančių vilniečių eisena „Mūsų Laisvė“ Gedimino prospektu nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros aikštės. Spalvingoje eisenoje buvo nešamos dvi rekordinio ilgio vėliavos: įspūdinga 400 m ilgio siūta tautinė vėliava bei 60 m ilgio megzta. Pasiekę Katedros aikštę eisenos dalyviai, nešantys 400 m ilgio vėliavą, suformavo milžinišką širdį, kurios viduje Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos nariai suformuos užrašą „KOVO“, o ateitininkai – skaičių „11“.

© 2017 „XXI amžius“