Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežiškasis Gavėnios vizitas Romos parapijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus bendrauja su jaunais parapijiečiais

Šventojo Tėvo susitikimas su šeimomis Romos Šv. Magdalenos Kanosietės parapijoje

Minint 4-ąsias popiežiaus Pranciškaus pontifikato metines, būtina pabrėžti, kad, be daugybės darbų Visuotinės Bažnyčios naudai, jis vykto pavyzdingą tarnystę Romos vyskupijos tikinčiųjų bendruomenės pastoracijoje. Galbūt norėdamas iškelti šį sielovadinį bruožą, minėtos sukakties išvakarėse, antrąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 12 dieną, Šventasis Tėvas atliko ganytojišką vizitą į dar vieną Romos priemiesčio parapiją, dedikuotą šv. Magdalenai Kanosietei (1774–1885) ir patikėtą vadovauti jos įkurtos Meilės sūnų (kanosiečių) vienuolijos kunigams. Tai – palyginus jauna parapija, įsteigta 1988 metais. Joje yra daug vargšų bei migrantų, sulaukusių ypatingo popiežiaus Pranciškaus dėmesio. Šis apsilankymas buvo jau 14-asis jo vizitas į Romos parapijas ir trečiasis 2017 metais. To šventadienio popietę Šventasis Tėvas susitiko su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis, pirmiausia su seneliais ir ligoniais, jaunomis šeimomis, daug bendravo su jį apie popiežiškąją tarnystę klausinėjusiais vaikais ir paaugliais. Po to prieš du dešimtmečius pastatytoje parapijos bažnyčioje klausė išpažinčių ir aukojo šv. Mišias su Gavėniai skirtais aktualiais pamąstymais.

Tikroji atsimainymo prasmė

Homilijoje savais žodžiais komentuojamą antrąjį Gavėnios sekmadieniui skirtą Evangelijos skaitinį apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno savo artimiausių mokinių akivaizdoje (Mt 17, 1–9), popiežius Pranciškus susiejo su radikaliai skirtinga ir apgailėtina Išganytojo veido išvaizda per kančią ir nukryžiavimą. Ant kalno atsimainęs Jėzus apaštalams pasirodė švytintis, kupinas džiaugsmo, gyvybės ir garbės mylimas Dievo Sūnus: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. Bet po šio atsimainymo žengdamas nuo kalno Jėzus liepė mokiniams apie tą regėjimą niekam nepasakoti iki Jo šlovingo Prisikėlimo ir numirusių, kai atrodys panašiai. Išganytojas norėjo netiesiogiai priminti apie Jo laukiančią Kančią, kai veidas bus sudarkytas skausmingo pažeminimo ženklų, pasruvęs krauju nuo erškėčių vainiko, o kūnas, patiriantis baisias konvulsijas, prikaltas prie kryžiaus. Pasak Šventojo Tėvo, reikia dažniau, ypač Gavėnioje, žvelgti ir mąstyti apie Kryžių, nes ten yra tas pats Jėzus, Dievo Sūnus, pats Dievas, kuriuo dangiškasis Tėvas gėrisi per atsimainymą. „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, – tuomet mokiniai girdėjo ir įsiminė aidėjusį slėpiningą balsą. Svarbiausia to pripažinimo priežastis buvo aiškumas, kad Jėzus liks visiškai klusnus Tėvui iki Kryžiaus mirties, taip save sunaikindamas, kad mus išgelbėtų su nepaprastu Dievo meilės ir gailestingumo apreiškimu.

Homilijoje išsakytuose Gavėnios apmąstymuose popiežius Pranciškus rėmėsi apaštalo Pauliaus dieviškosios aukos vertinimais, pavadindamas juos galbūt stipriausiais žodžiais Naujajame Testamente, apibūdinančiais atpirkimo faktą. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis (dangiškasis Tėvas) dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21), – rašoma 2-ajame laiške Korintiečiams. Aiškindamas tas apaštalo šv. Pauliaus mintis, Šventasis Tėvas sakė, kad nuodėmė yra sunkus nusižengimas, Dievo įžeidimas, tarsi sakant Jam: „Man visiškai nerūpi, ką Tu manai, aš renkuosi tą blogį“. Ir štai Jėzus sutapatinamas su tokia nuodėme, negirdėtai save, kaip Dievo Sūnų, pažemindamas, susinaikindamas vardan mūsų visų išgelbėjimo! Ir kad paruoštų mokinius tokiam nepaprastam įvykiui, kad jie nebūtų papiktinti Jėzų tokį matydami ant Kryžiaus, Jis patyrė tokį atsimainymą ant Taboro kalno jų akivaizdoje.

Pasak Pranciškaus, tai reikia gerai suvokti ir mums, nes, kai einame išpažinties, prisipažįstame savo padarytas nuodėmes bei gauname atleidimą, jaučiame, kad mums atleista dėl to, kad Jėzus prisiėmė sau šias nuodėmes Kančioje, pats tapdamas nuodėme.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad mums įprasta kalbėti apie kitų nuodėmes, nusižengimus, netgi nusikaltimus, kurie gali būti baisūs. Žinoma, mes negalime prisiimti kitų nuodėmių, bet turime pamąstyti apie savo ir kitų nuodėmes žvelgdami į nukryžiuotą Jėzų, kuris prisiėmė visas nuodėmes, pats tapdamas nuodėme ir taip atverdamas kelią į išganymą. „Toks yra kelias į Velykas, į Prisikėlimą, žengiant pirmyn su persikeitimo, atsimainymo tikrumu, medituojant nuostabų, švytintį Jėzaus veidą, kuris bus toks pat Prisikėlime, tokį matysime ir danguje, – aiškino Popiežius. – Bet taip pat reikia pastebėti ir kitą, kančios iškreiptą veidą To, kuris tapo nuodėme, išpirkdamas mus visus“. Palaimintojo Dievo Sūnaus kančia „tampant už mus prakeikimu“ (Plg. Gal 3, 10–14), buvo nepaprastos meilės veiksmas. Tai, anot Šventojo Tėvo, turi padrąsinti visus žengti krikščioniško atsivertimo keliu, išpažintyje prašant atleidimo už padarytas nuodėmes ir tvirtai apsisprendžiant daugiau nebenusidėti. „Tepadrąsina pasitikėjimui, nes jeigu Jėzus tapo nuodėme, prisiimdamas mūsų nuodėmes, tai Jis visada nori mums atleisti, ir to turime prašyti“.

Kryžius – vartai į Prisikėlimą

Papildant popiežiaus Pranciškaus svarstymus, galima priminti jo minėto Evangelijos skaitinio komentavimą, išsakytą kiek anksčiau, – tą šventadienį Šv. Petro aikštėje susirinkusiems piligrimams prieš vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldą. Jėzaus atsimainymas vyko Jam jau ryžtingai pasukus į Jeruzalės kelią, kuriame patirs pasmerkimą, mirtį ant kryžiaus. „Jėzus norėjo paruošti savuosius šiam skandalui – nukryžiavimo skandalui – papiktinimui, kuris jų tikėjimui yra per stiprus. Ir tuo pat metu iš anksto pranešti apie savo būsimąjį Prisikėlimą atsimainymo metu, parodant save visoje Dievo Sūnaus šlovėje“, – aiškino Šventasis Tėvas. To reikėjo apaštalų dvasiniam sutvirtinimui, nes jau ir taip Mesijas nebuvo toks, kokio tikėjosi žydiškąjį tautiškumą ir religinį išsilavinimą turėję pirmieji Jo mokiniai. Tas Mesijas buvo ne galingas valdovas, bet nuolankus ir pažeidžiamas Tarnas: ne didelis turtuolis – žmogiškos palaimos ženklas, bet varguolis, kuris neturi kur galvos priglausti, ne patriarchas su gausybe šeimos palikuonių, bet viengungis, neturintis namų, neturintis savojo lizdo. Šis įsikūnijusio Dievo apsireiškimas viską apvertė aukštyn kojomis ir labiausiai gluminančiu ženklu tapo nukryžiavimas. „Tačiau būtent per kryžių Jėzus pasieks savo šlovingąjį Prisikėlimą, kuris bus galutinis, o ne tas atsimainymas ant Taboro kalno, kuris truko tik akimirką“, – kontempliavo popiežius Pranciškus.

Betgi atsimainymas mokinių akivaizdoje buvo prasmingas jiems ir visiems mums parodant, jog reikia nevengti savojo gyvenimo kryžiaus ir žinoti, kur jis veda. „Nes kas miršta su Kristumi ir prisikels su Kristumi: kryžius yra vartai į Prisikėlimą, – sakė Šventasis Tėvas. – Kas kovoja išvien su Kristumi, tas su juo ir nugalės. Tokia yra Kristaus kryžiuje glūdinti vilties žinia, palaikanti mūsų būties tvirtumą“. Krikščioniškas kryžius nėra namų ornamentas ar nešiojamas papuošalas, bet kvietimas meilei, dėl kurios Jėzus pasiaukojo, kad žmoniją išgelbėtų iš nuodėmės blogio. Todėl popiežius Pranciškus kvietė ypač šios Gavėnios metu pamaldžiai apmąstyti Nukryžiuotojo atvaizdą, nes tai yra krikščioniškojo tikėjimo simbolis, dėl mūsų mirusio ir prisikėlusio Jėzaus emblema. „Žvilgsnis į Kryžių telydi mus Gavėnios kelionėje, kad vis labiau suprastume nuodėmės blogį ir vertę tos aukos, kuria Išganytojas mus visus išgelbėjo“, – teigė Šventasis Tėvas.

Kryžiaus temą popiežius Pranciškus palietė parapijos salėje kalbėdamas ir laimindamas ten jo laukusius pagyvenusius ir ligotus žmones, sakydamas, kad nelengva senatvės ir ligos patirtis yra tikras kryžiaus nešimas. „Tačiau kryžius yra gyvybės sėkla“, ir tas, kuris jį neša, savo auka suteikia gyvybingą atsinaujinimą daugeliui žmonių, kurių jis net nepažįsta“, – sakė Šventasis Tėvas, bičiuliškai bendraudamas su amžiaus ir sveikatos negalią turinčiais parapijiečiais bei jų globėjais. Dėkodamas už prasmingą ligonių tarnystę kančioje, už kurią bus atlyginta danguje, kur jie sutiks ta dvasine auka išgelbėtus žmones, Popiežius pabrėžė jiems savo artumą ir paprašė už jį pasimelsti. „Prašau pasimelsti už mane, kad Viešpats suteiktų man tokį gyvenimo dvasingumą, kuris mane padarytų geru kunigu, tarnaujančiu kitiems“, – kukliai kalbėjo popiežius Pranciškus. Melstis už Šventąjį Tėvą buvo paprašytos ir jį pasitikusios jaunos šeimos, kurios buvo kartu su savo neseniai pakrikštytais naujagimiais ir mažamečiais vaikais. Dėkodamas šeimoms už vaikų gimdymo ir auginimo vargus (tai – irgi savos rūšies gyvenimo kryžiaus kelionė), Popiežius sakė, kad gyvybės davimu šeimos atlieka tikrai dievišką darbą, kadangi Dievas yra pirmasis gyvybės Kūrėjas.

Vaikams apie Popiežiaus tarnystę

Šventasis Tėvas ilgiausiai ir nuoširdžiausiai bendravo su jaunaisiais parapijiečiais, vaikais ir paaugliais, gausiai susirinkusiais į parapijos sporto aikštelę. Atsakant į daugybę jų klausimų daugiausiai buvo paliesta popiežiškosios tarnystės tema, matyt atsižvelgiant į minimas 4-ąsias pontifikato metines. Kalbant apie pirmąjį popiežių, apaštalą šv. Petrą, buvo prisiminta, kad „jis ne visada buvo šventas“, kad sunkiausiu metu netgi išsigynė kančiai ir mirčiai suimtojo Jėzaus. „Bet buvo pasirinktas Popiežiumi tam tikram laikui, o kitu laiku Viešpats pasirinks kitą Popiežių“, – aiškino vaikams Šventasis Tėvas. Kalbėdamas apie šv. Petro įpėdinių rinkimo procesą Siksto koplyčioje vykstančioje kardinolų konklavoje, jis pabrėžė, kad „Viešpats atsiunčia Šventąją Dvasią, kuri padeda tuose rinkimuose“. Pasak Šventojo Tėvo, išrinktasis popiežius galbūt nėra protingiausias, gabiausias ir geriausiai atliekantis Bažnyčios valdymo reikalus, bet būtent jo Dievas tuo metu nori. Ir kaip visi dalykai gyvenime laikui bėgant keičiasi, taip pat ir išrinktasis Popiežius numirs ar atsistatydins, „kaip tai padarė didysis Benediktas XVI, kai suprastėjo sveikata“, – atvirai aiškino popiežius Pranciškus. Tada bus išrinktas naujas Popiežius, „gal protingesnis, gal mažiau protingas, mes nežinome. Bet jis ateis tuo pačiu būdu: bus išrinktas grupės kardinolų (ne vyresnių nei 80 metų) Šventosios Dvasios šviesoje“.

Vaikams toliau dominantis šiuo dalyku ir atkakliai klausinėjant, pavyzdžiui, ar, norint tapti Popiežiumi, reikia būti geru mokiniu, Šventasis Tėvas sakė, jog pirmiausia reikia būti geru krikščioniu. Jis priminė, jog dabar įprasta, kad būsimasis Popiežius pirmiausia atlieka kunigo tarnystę, vėliau tampa vyskupu ir renkamas kardinolų. Bet ankstyvoje Bažnyčioje, kuomet tokios rinkimų sistemos dar nebuvo, ne visi popiežiai yra buvę kunigais, kai kurie jų atliko diakono tarnystę. Tačiau visi buvo geri krikščionys, ir bendruomenė į tai atkreipdavo dėmesį, išrinkdama vadovauti Bažnyčiai. Vaikų paklaustas, ar jam labiau patiko būti kunigu ar popiežiumi, Šventasis Tėvas aiškino, kad visi Viešpaties skirti uždaviniai yra gražūs, „viskas yra Dievo valioje“. Viskas yra gera ir patinka, ko nori Dievas – ganytojiška tarnystė parapijoje, buvimas vyskupu ar popiežiumi – kiekvienu atveju pirmoji užduotis yra nešti meilę, būti taikos ir santarvės garantu tikinčiųjų bendruomenėje. Žinoma, buvimas Popiežiumi reiškia atstovavimą Visuotinei Bažnyčiai ir tai – didžiulė atsakomybė, todėl reikia rūpintis, kad nesudarytum blogo įspūdžio. Taigi kalbėdamas jauniesiems katalikams, Šventasis Tėvas priminė, kad popiežius yra kartu ir Romos vyskupas, todėl kartu su visais pasaulio vyskupais, rūpindamasis Visuotine Bažnyčia, atlieka ganytojišką užduotį savoje diecezijoje, rodydamas jai dvasinį tėviškumą. Tai yra svarbiausias vyskupo ir Popiežiaus bruožas, be kurio ganytojiška tarnystė nėra pilna.

Paklaustas, ar ko nors bijo, popiežius Pranciškus atsakė, kad kaip ir visi tikintieji bijo žmonių priešo šėtono. Papildydamas atsakymą Šventasis Tėvas pripažino, kad jį labai baugina apkalbos, kurios gali iškilti visur – šeimoje, tarp kaimynų, darbo vietoje, parapijoje, ir Vatikane. Apkalbos turi baisią griaunamąją galią, bet pirmiausia jos išardo žmogaus širdį. „Jeigu tavo širdis geba mesti apkalbų bombą ir esi kaip teroristas, darydamas blogį slaptu būdu, tada tavo širdis sugedusi, tu esi korumpuotos širdies žmogus“, – sakė popiežius Pranciškus. Kviesdamas jaunuosius parapijiečius bijoti ir vengti apkalbų, jis pripažino, kad daug kas priklauso nuo ugdymo. Todėl kreipdamasis į šalia buvusius katechetus, pavadindamas juos „parapijos gyvenimo kolonomis“, Šventasis Tėvas aiškino, kad jie turi mokyti ne tik tikėjimo pagrindų, bet ir tvirto moralinio nusistatymo, vertybių, krikščioniško gyvenimo sampratos plačiąja prasme. Tai – nelengva, bet garbinga ir atsakinga užduotis, už kurios atlikimą katechetams dėkinga visa tikinčiųjų bendruomenė, ir Popiežius.

© 2017 „XXI amžius“