Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Taikos psichologas, karo medikas ir Dachau kalinys

Lietuvos psichologijos mokslo kūrėją Vladimirą (Vladą) Lazersoną (1889–1945) prisimenant

Dr. Arūnas Bubnys

Vladimiras Lazersonas

Vladimiras Lazersonas gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje. Jo tėvas Rudolfas buvo kilęs iš Palangos. Pradžios mokyklą ir progimnaziją V. Lazersonas baigė Palangoje, vėliau mokėsi Kaune, Komercijos mokykloje, kurią baigė ir gavo atestatą 1907 metais. Be to, Kaune jis papildomai pramoko lotynų kalbos. 1907–1911 metais V. Lazersonas studijavo Jenos (Vokietija) universiteto filosofijos fakultete ir Ciuricho universitete. Čia jis daugiausia studijavo psichologiją, fiziologiją, pedagogiką ir gnoseologiją, dirbo Ciuricho universiteto eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, savarankiškai vykdė psichologijos eksperimentus ir dalyvavo garsių profesorių vadovaujamuose psichologijos ir pedagogikos seminaruose.

Prof. F. Šumano vadovaujamas V. Lazersonas 1911 metais parašė disertaciją vokiečių kalba „Der unmittelbare Bewegungseindruck“ („Betarpiškas judesio įspūdis“, dar yra verčiama ir „Pagrindinių teorijų apie betarpišką judėjimo įspūdį kritika“). Disertacija buvo išleista Leipcige 1912 metais Ambros Barth leidykloje. Išlaikius papildomus egzaminus Ciuricho universiteto filosofijos fakultete, V. Lazersonui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1911–1916 metais jis tęsė mokslinius darbus psichologijos srityje Peterburge ir Tartu (tuomet Jurjeve). 1916 metais jis baigė Tartu universiteto medicinos fakultetą, 1917 metais gavo gydytojo diplomą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę karo gydytoju. 1917 metais sugrįžęs iš fronto, Kijeve jis buvo išrinktas psichologijos docentu prie Kijevo Aukštųjų moterų kursų ir ten dėstė iki pat išvykimo į Lietuvą 1920 metais. Ukrainoje prasidėję žydų pogromai paskatino sugrįžti į Lietuvą. Nuo 1920 iki 1940 metų dirbo Kaune.

Antanas Poška Pamyre

Iš Okmiro Agachanianco knygos „Vieneri Pamyro metai“

1989 m. rugpjūčio 7 d. susirgusį Petrą Juodvalkį aplankė bičiuliai. Iš kairės: Antanas Poška, Petras Juodvalkis, Marija uodvalkytė-Žilinskienė, Okmiras Agachaniancas

Antanas Poška (iki 1929 metų Paškevičius, gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose (Pasvalio valsčius),  mirė 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) buvo žymus lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. Dar 1915 metais gavo dovanų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. 1921 metais persikėlė į Kauną, dirbo statybose, 1922 metais įstojo į vakarinę gimnaziją. 1923 metais dalyvavo esperantininkų kongrese Niurnberge, o 1924 metais lankėsi Italijoje, gavo Švietimo ministerijos patvirtintą esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą. 1926 metais dirbo Kauno radiofone laidų esperanto kalba vedėju. 1926–1929 metais A. Poška Kauno universitete studijavo mediciną. Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą. 1925 metais A. Poška su dviem draugais (Č. Kaunu-Kudreikiu ir A. Bučniu) dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. 1928 metais su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi. 1929 metų rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Artimuosiuose Rytuose atsiskyrė nuo M. Šalčiaus. Irane susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo praleisti Teherane. 1931 metų vasarį pasiekė Indiją – atvyko į Bombėjų. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.