|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Popiežiškasis Gavėnios vizitas Romos parapijoje Mindaugas Buika
Minint 4-ąsias popiežiaus Pranciškaus pontifikato metines, būtina pabrėžti, kad, be daugybės darbų Visuotinės Bažnyčios naudai, jis vykto pavyzdingą tarnystę Romos vyskupijos tikinčiųjų bendruomenės pastoracijoje. Galbūt norėdamas iškelti šį sielovadinį bruožą, minėtos sukakties išvakarėse, antrąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 12 dieną, Šventasis Tėvas atliko ganytojišką vizitą į dar vieną Romos priemiesčio parapiją, dedikuotą šv. Magdalenai Kanosietei (17741885) ir patikėtą vadovauti jos įkurtos Meilės sūnų (kanosiečių) vienuolijos kunigams. Tai palyginus jauna parapija, įsteigta 1988 metais. Joje yra daug vargšų bei migrantų, sulaukusių ypatingo popiežiaus Pranciškaus dėmesio. Šis apsilankymas buvo jau 14-asis jo vizitas į Romos parapijas ir trečiasis 2017 metais. To šventadienio popietę Šventasis Tėvas susitiko su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis, pirmiausia su seneliais ir ligoniais, jaunomis šeimomis, daug bendravo su jį apie popiežiškąją tarnystę klausinėjusiais vaikais ir paaugliais. Po to prieš du dešimtmečius pastatytoje parapijos bažnyčioje klausė išpažinčių ir aukojo šv. Mišias su Gavėniai skirtais aktualiais pamąstymais. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Jis niekada nebuvo matęs savo gimdytojų veidų ir negalėjo veidrodyje pamatyti savo atvaizdo, kad galėtų suvokti, kokią unikalią kūno tapatybę pagal savo panašumą jam dovanojo Dievas. Aklumą jis priėmė kaip neišvengiamą duotybę, ir kaip Jobas dėl gyvenimo sunkumų atsispyrė pagundai kaltinti Kūrėją, taip ir neregys nepyko, kad Jis jam leido užgimti su akivaizdžia negalia. Jo aklumą kompensavo išlavėjusi klausa, kuri jam padėdavo ne tik subtiliau suvokti girdimų žodžių prasmę, bet iš kito žmogaus balso intonacijos galėjo subtiliau numanyti, ar jo pašnekovas, kai jam kažką pasakoja, sako visą tiesą, ar tik jos dalį, nes kartais kai kurių kaimynų skubotoje šnekoje jis išgirsdavo tam tikras nekantrumo intonacijas, liudijančias apie jų norą greičiau baigti pokalbį su neregiu ir skubėti užsiimti savais reikalais. Ar mūsų gyvenime nėra buvę atvejų, kai teko bendrauti su žmogumi, turinčiu kokią nors negalią, ir mes, galbūt tik vėliau susivokėme (pavyzdžiui, tuo metu dėl nuovargio stokojome dėmesingumo), kad savo išsiblaškymu, ironišku šypsniu, nemaloniai pakeltu balsu ar nemandagiu pokalbio pertraukimu galėjome užgauti pašnekovą? |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |