|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kovo 11-osios šventę minėjo Seinuose
Kai gavau pasiūlymą vykti į Seinus, labai apsidžiaugiau. Netikėtai ėmė pildytis sena svajonė. Išvykome sekmadienio, kovo 12-osios, rytą nuo Kauno technologijos universiteto (KTU) Trečiųjų rūmų. Mūsų buvo daug: mišrus KTU choras Absolventas, vadovaujamas prof. Viktoro Masevičiaus, ilgamečiai KTU Fizikos katedros darbuotojai, dabar emeritai Gediminas Adlys ir Ignas Požela, Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė Aušra Jurevičiūtė, Kauno fotomenininkas Petras Vaičiulis ir aš, Laimutė Debesiūnienė, laikraščio XXI amžius redakcijos atstovė. Aušra vežė visą krepšį muziejaus išleistų informacinių leidinių apie muziejų ir jame rengiamas parodas, edukacines programas. Aš pasiėmiau XXI amžiaus ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago man įteiktą laikraščio Gintaro gimtinė pluoštą. Netrukus choro vadovas V. Masevičius ir chormeisterė Nijolė Prišmantienė pateikė informaciją apie repertuarą ir numatytus koncertus. G. Adlys papasakojo apie kelis dešimtmečius besitęsiančią KTU darbuotojų draugystę su Seinų ir Punsko lietuvių mokyklomis. Jau devynerius metus Seinų lietuvių Žiburio mokyklos mokiniai kartu su mokytojais atvyksta į Kauną švęsti Vasario 16-ąją. Juos sutinka ir globoja KTU studentų korporacijos Tautito nariai. Pasiekėme Berznyką (Beržininkus). Sustojome prie kapinių, aplankėme lietuvių savanorių kapus, uždegėme žvakeles. Radome juos pavyzdingai sutvarkytus. Kapus puošia Dalios Matulaitės sukurtas paminklas Lietuvos kariams, žuvusiems už Tėvynės laisvę 1920 metais. Deja, šalia savanorių kapų vėliau buvo pastatytas alternatyvus paminklas, skirtas Panerių aukoms. Istorikė A. Jurevičiūtė skaitė lenkišką užrašą ir niekaip negalėjo sulaikyti nuoskaudos ir pasipiktinimo: Melas, akivaizdus melas... vis atsidusdavo. Jai pritarė tremtinys Ignas Požela. Akivaizdu, kad ne lietuviai žudė žmones Paneriuose, o vokiečiai, tik nežinia kodėl visa kaltė suverčiama nekaltiems. Lietuva tuo metu buvo vokiečių okupuota teritorija. Tai tas pats, kaip kaltinti lenkus dėl tūkstančių žmonių žudynių, nes dabartinėje Lenkijoje veikė didžiausios Vokietijos koncentracijos stovyklos. Buvo ir daugiau mums nemalonių akcentų, kuriuos galime įvardinti kaip istorinę klaidą. Tokia diskusija dabar vyksta Berznyko kapinėse. Ten yra akmuo iš Druskininkų, ir priminimas apie okupacinių valdžių vykdytą tremtį. Liko neaišku, ar blogai, kad Druskininkai dabar yra Lietuvos, ar būtų geriau, jei juos būtų ištikęs Gardino ir Lydos likimas. Kaip sakė G. Adlys, šias kapines būtina aplankyti. Jos padeda geriau pažinti oponentų mąstymą, ypač tiems, kurie gėdijasi lietuvių kalbos ir stengiasi praturtinti mūsų abėcėlę svetimomis raidėmis. Tai lyg ir senojo lenkų mąstymo Grūto muziejus. Istorinė atmintis būtina, tik blogai, kad pirma statomi paminklai, o tik paskui atliekami tyrimai ir pradedamos diskusijos. Tai tik pagilina nesutarimus. G. Adlys teigė, kad istorijos supratimas labai skirtingas, todėl būtų tikslinga pabandyti paskelbti vienoje vietoje abi istorinių įvykių traktuotes lietuviškąją ir lenkiškąją. Taip daroma Vokietijos istorijos muziejuje, lyginant buvusios komunistinės Rytų Vokietijos ir laisvos Vakarų Vokietijos ideologijas. Lietuviai tik laimėtų, nes teikė pirmenybę taikioms deryboms su kaimynais ir kovojo tik už savo etnines žemes. Atvykę į Seinus, apsistojome Lietuvių namuose. Tai svarbiausias lietuvybės židinys. Čia ne tik yra viešbutis, konferencijų salės ir karčiama, kurioje virš durų pakabinti du laikrodžiai, rodantys Vilniaus ir Varšuvos laiką, bet vyksta parodos, konferencijos, koncertai, veikia saviveiklos kolektyvai (vaikų ir suaugusių). Kol choras repetavo, mes draugiškai kalbėjomės su Seinų lietuvių ,,Žiburio mokyklos direktoriumi Algirdu Vaicekausku ,,Lietuviškoje karčiamoje gurkšnodami kavą. Su Aušra įteikėme atvežtas dovanas. Be to, ji pasiūlė atvežti Karo muziejaus parengtas ekspozicijas. A. Vaicekauską ypač džiugina tie apsilankantys lietuviai ir tie Lietuvos mokytojai, kurie domisi ne tik mokytojų algomis, bet ir lietuviškomis Seinų krašto šaknimis. Juk čia šimtmečiais skambėjo lietuvių kalba, čia gyveno Antanas Baranauskas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Kudirka, čia ir Seinų bazilika, ir prie jos prigludusi garsioji Seinų kunigų seminarija. Joje mokslus baigė šimtai lietuvių šviesuolių. Juk Seinai buvo svarbus lietuvių švietimo ir leidybos centras. Kalbėjomės opiais lietuvių ir lenkų santykių klausimais. Supratau, kad A. Vaicekauskas įdėmiai seka įvykius Lietuvoje. Jis iškėlė klausimą, kodėl Lietuvos žiniasklaidoje aktyviai reiškiasi prolenkiškų pažiūrų istorikai ir beveik nepaliekama galimybių kalbėti patriotiškai nusiteikusiems. Juk nuo Lietuvos Vyriausybės vykdomos politikos labai priklauso lietuvių padėtis Lenkijoje. Galiausiai buvo prieita prie nuomonės, kad būtinas dialogas ne tik tarp Lietuvos ir Lenkijos lietuvių, bet ir su lenkais. Draugaukime, bet neleiskime, kad iš mūsų sodo obuolius vogtų, sudėtingą padėtį seiniškių išmintimi apibūdino ir pokalbį apibendrino Algirdas. Pakeliui į Baziliką išgirdome gražiai lietuviškai šaukiantį vaiką: Tėveli, palauk! Net atsigrįžome ir apsidairėme iš netikėtumo. Lietuvių kalba visada skambėjo Seinų gatvėse, tik mes jautėmės esą Lenkijoje. Bazilikoje su Aušra aplankėme vyskupo Antano Baranausko kapą. Netrukus prasidėjo šv. Mišios. Jaunas kunigas Petras Gucevicius, druskininkietis, Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinis, prabilo gražia, taisyklinga lietuvių kalba. Ministrantai puikiai atliko savo pareigas ir deramai talkino kunigui. Įspūdingai giedojo KTU choras Absolventas, o koncertmeisterė Vita Tamulionytė-Rusteikienė puikiai atliko vargonininkės darbą. Galingai skambėjo giesmė Tu, kuris aukštai. Labai nustebino vaikai. Šalia mūsų buvo dešimt 810 metų vaikų, manyčiau, besiruošiančių Pirmajai Komunijai. Jie tiesiog tryško energija, bet puikiai mokėjo ją valdyti. Nė vienoje Lietuvos bažnyčioje nepastebėjau tokio šilto ir mielo ramybės palinkėjimo. Vaikai šypsojosi ir tiesė mums rankas... Komuniją dalijo du kunigai senasis ir jaunasis. Vaikai akimirksniu be žodžių susitarė ir išskubėjo pas jaunąjį kunigėlį palaiminimo. Beje, lietuviškos šv. Mišios Seinų bazilikoje buvo atnaujintos tik nurodžius popiežiui Jonui Pauliui II. Paskui vyko KTU choro ,,Absolventas koncertas Lietuvių namuose. Buvo atliktas Lietuvos himnas. Nuoširdų sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose, ministro patarėjas Vaclovas Stankevičius. Jis sakė, kad kasdienybė praskaidrėja, kai juntamas Lietuvos dvelksmas. Koncertą vedė choro vadovas prof. V. Masevičius. Jis minėjo, kad choras dažnas svečias ir mokyklose, ir bažnyčiose, kad dainininkai KTU absolventai, kad kolektyvas netrukus minės jubiliejų penkiasdešimtmetį. Iš visų atliktų kūrinių didžiausią įspūdį paliko V. A. Mocarto Aleliuja ir Juozo Naujalio Mišių Gloria dalis. Choro vadovui V. Masevičiui ir kelionės organizatoriui G. Adliui įteiktos padėkos ir gėlių puokštės. Choristai įteikė suvenyrus seiniškiams. Šventinis minėjimas baigėsi bendra choro nuotrauka su jo vadovu V. Masevičiumi, konsulu V. Stankevičiumi, A. Vaicekausku ir G. Adliu. Visa tai rūpestingai fotokameromis fiksavo Petras Vaičiulis ir Ignas Požela. Seiniečiai mums suruošė vaišes. Valgėme cepelinus, gėrėme sultis, bendravome. Šalia manęs prisėdusi Lietuvių namų kultūrinės veiklos koordinatorė Dalia Astrauskienė mielai atsakė į įvairius klausimus. Iš jos nemažai sužinojome apie mišrių šeimų gyvenimą. Be to, Dalia vadovauja suaugusių žmonių tautinių šokių kolektyvui. Jame yra ir mišrių šeimų. Su lenkais tenka bendrauti lenkiškai. Jie nesimoko lietuvių kalbos. Dar ji supažindino su Vyskupo Antano Baranausko fondo veikla. Seinų ir Punsko kraštas garsėja savo lietuviška istorija, įdomiais žmonėmis, turtingais muziejais, gražia dzūkiška tarme. Aplankykime jį. Tam labai patogus sėkmingai besivystančio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo rezultatas naujasis europinės vėžės traukinys, iš Kauno per dvi valandas nuvežantis iki Trakiškių stotelės, esančios visai šalia lietuviškai kalbančio Punsko, o vakarop parvežantis atgal į Kauną. Seinus pasiekti padės vietos lietuviai. Tokia vienos dienos išvyka planuojama paskutinį balandžio šeštadienį. Kviečiame prisijungti. Patirtais įspūdžiais su Aušra dalinomės autobuse. Choro vadovas aptarė koncertą, pagyrė moteris už puikų dainavimą, kalbėjo apie repeticijų lankymo svarbą. Sužinojome, kad prof. V. Masevičius gyvena Vilniuje, dirba Kaune. Tai ypač svarbu. Užmegzti ryšiai su Latvijos lietuviais paskatino chorą ,,Absolventas nuvykti koncertuoti į Rygos lietuvių mokyklą, aplankyti Jelgavos lietuvius ir dainuoti buvusios Mintaujos gimnazijos rūmuose. Choristai įsitikino, kad šių rūmų salės akustika tokia pat puiki kaip ir Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio mokyklos salėje. Netrukus bus pradėta rengtis kelionei į Rygą, į Bažnyčių nakties renginius, kurie čia jau vyks ketvirtą kartą. Numatyta į šią kelionę pakviesti draugus iš Seinų. Tai įvyks birželio 2 dieną. Choras giedos vienoje seniausių Rygos bažnyčių Šv. Jokūbo katedroje. Jau žinomas koncerto laikas 20 valanda. Pirmasis Bažnyčių nakties renginys įvyko 2003 metais Vokietijoje. Vėliau įsijungė Austrija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Estijos Tartu miestas. Visus, birželio 2 dieną būsiančius Rygoje, choras kviečia į Šv. Jokūbo katedrą, į 20.00 val. prasidėsiantį KTU mišraus choro Absolventas koncertą Bažnyčių nakties renginyje. Tą vakarą visoje Latvijoje nuo 18.00 val. iki vidurnakčio bus atviros visos bažnyčios. Chormeisterė N. Prišmantienė norėtų sustiprinti choro vyrų gretas. Ypač tai aktualu ruošiantis išvykai į Rygą. Norinčius ir galinčius įsijungti į kolektyvą ji prašo paskambinti telefonu 867208098. Ne bėda būti mažos tautos žmogumi, svarbu nudirbti didelius darbus, burti, vienyti tautiečius. Laimutė Debesiūnienė
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |