Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Stebuklas po 100 metų: Berlyne rastas Vasario 16-osio Akto originalas lietuvių kalba

Berlyne surastas vasario 16-osios akto originalas Vokietijos URM nuotrauka

Vokietijos diplomatiniame archyve praėjusią savaitę rastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba. Įvyko ilgai lauktas stebuklas – nors ir niekur nedingęs, bet surastas Nepriklausomybės dokumentas tapo džiugia naujiena mūsų valstybei. Tai atsitiko trečiadienį, kovo 29-ąją. Dokumentą surado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Aktas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve yra saugomas dokumentų bylų grupėje, pavadintoje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Profesoriaus teigimu, bylose rastas 1917 m. gruodžio 11 d. nepriklausomybės aktas su 19 signatarų parašais. L. Mažylio teigimu, Vasario 16-osios aktas yra perlenktas į keturias dalis, ir tai patvirtina išvadą, kad jis keliavo paštu. Aktas įsegtas į bylą 1918 metų kovo mėnesį. Greta dokumentų yra pačių įvairiausių nuorašų, ant kurių aiškiai parašyta, kad tai yra ne originalas, o nuorašas. Tai, kad aktas originalus ir autentiškas, rodo tokios detalės, kaip rašalas, skirtingi parašų storiai.

Kovo 30 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad jos archyve aptiktas dokumentas yra 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Tarybos nutarimas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir pasveikino lietuvius su šiuo radiniu. Ministerijos komentare, kurį perdavė Vokietijos ambasados Vilniuje atstovai, sakoma, kad ministerijos Politikos archyvas iš karto ėmėsi analizuoti dokumentus ir nustatė, kad tai – „nutarimas, kurį pasirašė Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. posėdžio metu vienbalsiai nutarusi išsiųsti Vokietijai ir kitoms valstybėms laišką prašydama pripažinti Lietuvos valstybę“.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Akto originalas buvo perduotas J. Basanavičiui, bet niekuomet nebuvo paviešintas. Apie jo dublikato vietą nežinoma nuo 1940-ųjų, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki tol jis saugotas Prezidentūros archyve Kaune.

Dokumento originalas laikytas dingusiu maždaug nuo 1940 metų. Žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo spekuliacijų, kad jį gali saugoti tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminės.

L. Mažylis sakė, kad ieškoti akto jį paskatino valstybės atkūrimo šimtmečio artėjimas. Prieš kelis mėnesius viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos apie galimybę rasti vasario 16-osios akto originalą pažadino jo, kaip istoriko, azartą ir jis nusprendė pradėti dokumentų analizę ir paieškas. L. Mažylis yra senas kolekcininkas, labai preciziškas tikslių ir detalių paieškų mėgėjas. Tiesa, iki komandiruotės į Vokietiją L. Mažylis ieškojo ne viename Lietuvos archyve, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur, kaip tikėta, galėjęs būti paslėptas akto originalas. Tai, kaip juokdamasis jis sakė, lėmė ir lietinga praėjusių metų vasara, traukusi į bibliotekas. Profesorius pastebėjo, kad, ieškant akto, kai kurie dalykai iki šiol nebuvo daromi, jis pradėjo diskutuoti su istorikais, muziejininkais, archyvarais ir pats pasiūlė kažkam važiuoti į Vokietiją. Tačiau į Vokietiją buvo pasiųstas jis pats, nes nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. juk irgi yra politika, o jo darbas dabar yra politologinis. VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis sakė, kad Vasario 16-osios akto suradimui nereikėjo jokių didelių investicijų: užteko asmeninės profesoriaus L. Mažylio iniciatyvos ir menko Vytauto Didžiojo universiteto finansavimo komandiruotės išlaidoms padengti. Nuo pat pradžių prof. L. Mažylis suprato, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi, todėl kreipėsi į Vokietijos valstybės archyvą, klausdamas, ar būtų galima pradėti paieškas. Buvo gautas geranoriškas sutikimas. Vokietijos valstybės archyvas netgi pateikė labai aiškią ir detalią paieškos eigos trajektoriją, atsiųsdamas detalų bylų sąrašą, o svarbiausia pateiktos informacijos žinutė buvo, kad reikia kreiptis į kitą, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, kur būtų galima rasti daugiau dokumentų. „Taigi kreipiausi atskirai į Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, susitariau dėl vizito, kuris įvyko šiandien, 2017 metų kovo 29 dieną, trečiadienį, kur ir pavyko rasti originalų Vasario 16-osios aktą lietuvių kalba“, – spaudos pranešime paieškų eigą pristato prof. L. Mažylis. Jo teigimu, labai pasisekė, kad visi dokumentai, visos bylos šiame archyve sudėtos chronologiškai laikotarpiais, todėl buvo galima pradėti iš karto ieškoti nuo 1918 metų vasario. Jam pavyko teisingai atspėti, kad tuometinei Vokietijos valdžiai Lietuvos dokumentai parūpo 1918 metų kovo mėnesį, kuomet šalyje buvo nuspręsta pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę. „Tokiu būdu šiame kontekste pirmiausia atsirado vokiškasis variantas su visais dvidešimties signatarų parašais, kuris yra Vokietijos Užsienio reikalų politiniame archyve, o kartu šalia rastas ir originalas“, – vieną prie kito rastus dokumentus pristato istorikas. Taip pat kartu rastas ir 1917 m. gruodžio 11 d. vokiškas ranka rašytas Lietuvos Tarybos Akto egzempliorius su devyniolika parašų, kuriame nėra signataro Prano Dovydaičio parašo. Taigi atėjęs trečiadienio rytą, apie 14 val. dienos, aptiko brangiausią Lietuvai dokumentą, nufotografuotą į negatyvinę juostelę. Tada paprašė įtikinamai parodyti originalą, ir darbuotoja parodė. Archyve tvarka griežta, ten visiems prieinami mikrofilmai, tačiau originalai sudėti archyvo lentynose, kur žmonės neįleidžiami. Paprašius parodyti iš Lietuvos prieš 100 metų atsiųstus dokumentus, darbuotoja atnešė, atvertė, L. Mažylis juos nufotografavo, užvertė, o darbuotoja išnešė. Mokslininkas norėjo paliesti juos, bet to padaryti jam neleido.

Garsioje Kauno inteligentų šeimoje gimęs L. Mažylis Vilniaus universitete 1977 metais įgijo chemiko išsilavinimą, gimtajame Kaune iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dirbo mokslinį darbą Kardiologijos institute, nepriklausomybės aušroje Kaune įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o prieš 20 metų ėmė dėstyti politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1990 metais jis buvo išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą, vėliau dar kelis kartus dalyvavo rinkimuose krikščionių demokratų partijos gretose. Surasti Vasario 16-osios aktą L. Mažyliui padėjo ir toks mėgiamas užsiėmimas, kaip senovinių atvirukų, pašto ženklų, knygų kolekcionavimas, jis renka su Sąjūdžiu Kaune susijusias skrajutes, skelbimus. Kelionė į Berlyną ieškoti Vasario 16-osios akto buvo paties L. Mažylio idėja, kurią parėmė VDU ir suorganizavo komandiruotę.

Prof. L. Mažylis Nemiros Pumprickaitės vedamoje LRT laidoje „Savaitė“ (balandžio 2 d.) į klausimą, ar vykdamas į Berlyną prieš balandžio 1-ąją jis buvo įsitikinęs, kad ras Aktą, atsakė: „Žinote, jeigu sąžiningai, niekas nežinojo (jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje), kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos. Laimingu atveju, su visų 20 signatarų parašais. Prasidėjo viskas labai paprastai. Sausio 24 dieną pagaliau apsisprendžiau, kad reikia eiti pagal vokiškąją trajektoriją. Paprasčiausiai užsiregistravau sistemoje „Das Bundesarchiv“. Parašiau labai trumpą žinutę, koks laikotarpis ir kokie dokumentai mane domintų. Angelas, o vokiškai jo pavardė yra Engel – archyvo darbuotojas (matyt, dabar tokia jau vokiška tvarka yra) ne tik pasakė man, kad registruoja, jis tiesiog nurodė man konkretų kelią. Ir dar įsakmiai nurodė, kad egzistuoja ir URM – politinis – archyvas. Gaila, bet jų, „Das Bundesarchiw“, tam antrajam archyve neregistruoja interesantų, nurodė kontaktą, kuriuo reikėtų kreiptis jau į patį archyvą. Parašiau ir ten. Užsiregistravus tiesiai iš autobuso į „Das Bundesarchiv“, o trečiadieniui – į tą politinį archyvą, archyvo darbuotoja, pavarde Vilkė, atsiuntė man 118 puslapių bylų sąrašą, kuriame būtų tikslinga ieškoti. Darbas likęs tikrai nebuvo lengvas, bet jis buvo greitas. Man atnešė krūveles mikrofilmų. Pirmiausia prieš akis iššoko... Žinote, aš ilgus mėnesius akis pratinau prie tų 20 autografų, mano akys mintinai atpažintų kiekvieno parašo konfigūraciją... Emocijų ir adrenalino iš tikrųjų buvo nedaug, nes gana greitai prieš akis iššoko strategiškai svarbus Lietuvai dokumentas – Gruodžio 11-osios aktas su 19 signatarų parašais. Bet viena yra šitas Vasario 16-osios aktas, (...) Vokietijai adresuoti buvo du, jie guli šalia vienas kito. (...). Mano nuomone, galėjo būti vienas egzempliorius įteiktas dr. J. Basanavičiui, kad jis jį kažkur paslėptų. Ir tada, tas trečiasis, turbūt taip pat yra visų pasirašytas“. L. Mažylis sakė, kad per kelias valandas išsiaiškino, jog tai – signataro J. Šaulio ranka rašytas Aktas. „Turėtume vis dėlto pripažinti – tai yra Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentas, kurio adresatas buvo Vokietija. Tai yra Vokietijos nacionalinis turtas“, – laidoje „Savaitė“ sakė prof. L. Mažylis.

Tokie būtų svarbiausi Vasario 16-osios akto bei kiti su Lietuvos valstybe susijusių dokumentų suradimo momentai. Tačiau kaip į tai reagavo mokslininkų istorikų branduolys? Įdomūs akto suradimo aplinkybių ir reikšmės vertinimai, pateikti kai kurių mokslininkų.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Raimundas Lopata sako, kad tai, ką rado prof. L. Mažylis, yra originalų originalas. Tokią išvadą jis daro iš susiklosčiusių aplinkybių. Pirma, Lietuvos Taryba visuomet turėjo problemų su mašininkėmis, todėl dažnai rašydavo ranka, mašininkės kartais ateidavo, bet protokolavimas buvo labai prastas. Antra, kai matome mašinėle spausdintą originalą, tai spausdinant buvo daroma klaidų, ir tuomet būdavo taisoma ranka. R. Lopata pasakojo, kad profesionalūs istorikai praėjusių metų vasaros pradžioje irgi buvo sugalvoję ieškoti Vasario 16-osios akto, kai jis pats dirbo ekspremjero Algirdo Butkevičiaus vyriausiuoju konsultantu. Buvo nubrėžtos trys paieškų kryptys – Maskva, Berlynas, Stokholmas. Pirmiausia buvo pasirinktas Berlynas, apskaičiuota, kad dviem savaitėms reikėtų apie 5 tūkst. eurų finansavimo. Kol jis ėjo iki premjero biuro, istorikai pasakė, kad archyvai suskaitmeninti ir jie peržiūrės skaitmenas. Bet štai tas „skaitmenas jie žiūri iki šiol“. Tiesa, R. Lopata teigė, kad profesionalūs istorikai paprastai ieško ne tik konkretaus dokumento, bet ir domisi visu kontekstu, todėl jų tyrimų laukas visuomet platesnis.

Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius aiškino, kaip Vasario 16-osios aktas pateko į Berlyną. Jis pasakoja, kad preambulėje pasakyta, jog Vasario 16-osios aktas pirmiausia skirtas Rusijos ir Vokietijos, o vėliau ir kitų šalių vyriausybėms. Todėl iškart aiškios dvi kryptys, kuriomis turėjo būti vežamas dokumentas – Berlynas ir Maskva. Be to, iš daktaro Jurgio Šaulio ir Petro Klimo prisiminimų bei dienoraščių yra žinoma, jog 1918 m. vasario 16 d. pavakare J. Šaulys Vasario 16-osios nutarimo originalą traukiniu iš Vilniaus atvežė į Kauną ir įteikė Vokietijos okupacinei administracijai kaip oficialų Lietuvos Tarybos sprendimą. A. Kasparavičius sako, kad Lietuvoje keliolika metų vyravo labai emocinės, proginės ir šiek tiek provincialios nutarimo paieškos. Akto buvo ieškoma pirmiausia Lietuvoje, buvo griaunamos sienos, ieškoma šuliniuose, rentiniuose, bičių aviliuose, užkasto žemėje. Bet tai buvo neprofesionalus požiūris, o esminės kryptys, kur reikėtų ieškoti Vasario 16-osios akto, buvo pakankamai aiškios – Maskva ir Berlynas. Kita vertus, buvo linkstama manyti, kad didesnė tikimybė buvo rasti Rusijos archyvuose. Pasak istoriko, buvo žinoma, kad, kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, didelė dalis jos archyvų buvo išvežta į Rusiją ir tik vėliau dalimis grąžinta Vokietijai – buvo manoma, esą rusai dirbo labai gerai ir tuos archyvus iki grąžinimo „persijojo“. Tačiau istorikas sako, kad gali būti, jog Josifo Stalino ir jo parankinių kaizerinės Vokietijos laikų archyvai nedomino, todėl jie Vokietijai grąžinti „nepersijoti“ arba galbūt išvis nebuvo išgabenti į Rusiją. Pasirodo, reikėjo labai nedaug pastangų ir palyginus nedidelio finansavimo. Šiuo atveju garbė Vytauto Didžiojo universitetui bei Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanui Š. Liekiui, kuris tai parėmė, suprato šios komandiruotės reikšmę ir išsiuntė profesorių L. Mažylį į Berlyną.

R. Lopata kelia dar kitą versiją, kodėl ir kaip aktas pateko į Berlyną. Pasak jo, Vokietijoje tuo metu kaip tik panašiomis dienomis buvo vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris irgi galbūt galėjo pervežti aktą. Beje, R. Lopata sako, kad pirmą kartą Vasario 16-oji buvo švęsta 1919 metais, kai P. Karevičius išleido bažnytinį cirkuliarą visiems kunigams kviesdamas aukoti mišias, skirtas Vasario 16-ajai.

Istorikas A. Kasparavičius sako, jog Lietuva nepriklausomybę 1918 metais paskelbė susiklosčius palankioms tarptautinėms aplinkybėms: pirmiausia, Rusiją nusiaubė revoliucijos, nuverstas caras, į valdžią atėjo bolševikai, antra, Vokietija pralaimėjo Pirmą pasaulinį karą. Kaip žinoma, Lietuva nuo 1915 metų realiai buvo okupuota kaizerinės Vokietijos, nors formaliai priklausė Rusijos imperijai. Lietuvoje siautė badas, ypač didžiuosiuose miestuose. A. Kasparavičius primena, kad Vilniuje tada kas mėnesį mirdavo po kelis šimtus žmonių iš bado. Turint mintyse, kad mieste iš viso buvo vos keli šimtai tūkstančių gyventojų, tai mirčių buvo daug. Šiame kontekste Lietuvos Taryba ėmėsi iniciatyvos skelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe: iš pradžių buvo nutarta paskelbti Lietuvą nepriklausoma išsaugant ryšius su Vokietija, vėliau pamačius, kad Vokietija karą pralaimi, šalis paskelbta nepriklausoma ir nuo Rusijos imperijos, ir nuo Vokietijos.

Visai kitoks, netgi šokiruojantis savo atgrasumu, yra L. Mažylio darbo įvertinimas, išreikštas Vilniaus universiteto profesoriaus Alfredo Bumblausko. Iš pradžių, Vasario 16-osios akto suradimo dieną, kovo 29-ąją, išvis neigęs, kad gali būti surastas toks svarbus dokumentas, A. Bumblauskas pasišaipydamas sakė, kad to negali padaryti kažkoks tipas, kažkoks „mažylis“, kurio mokslinių knygų jis išvis nėra matęs, todėl net neverta apie tai kalbėti. Paskiau A. Bumblauskas norėjo įteigti mintį, kad Vokietijoje rastas Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas gali būti ne originalas, o tik posėdžio protokolas. Jis kartojo iki šiol nežinojęs profesoriaus Liudo Mažylio, kuris tokiems atradimams esą neturi reikiamos kompetencijos, tad, galima sakyti, vairuotojas nuvažiavo į Berlyną ir atrado dokumentą, kuris tėra tik „posėdžio protokolas“. A. Bumblausko teigimu, 1918 metais Vokietijos vyriausybei teikiamas oficialus dokumentas turėjo būti atspausdintas (gal net kompiuteriu?), ir išvis nėra aišku, ar ant to protokolo originalūs parašai. Bandydamas atsverti savo nusišnekėjimą pirmąją paskelbimo apie dokumento suradimą dieną, A. Bumblauskas sakė:„Ar tai yra tai, ką mes dabar atradome? Netikiu. Moka kelti burbulus, apie kuriuos reikėtų ramiai prisėdus pagalvoti. Todėl manęs tokios sensacijos iki galo neįtikina. Todėl ir sakiau, kas čia per tipas, manęs žurnalistas paklausė, kas čia per tipas, aš jokio nežinau teksto. Jis nieko nėra spausdinęs viešoj erdvėj, jis nėra viešasis intelektualas, jis neturi tekstų nei „Kultūros baruose“, nei „Naujajam židiny“, tai man yra kriterijus. Todėl ir keliu klausimą“, – sako VU profesorius. Kol akto originalumo nepatvirtins „archyvuose alkūnes pratrynę“ Zenonas Butkus, Vytautas Žalys arba Algis Kasperavičius, profesorius nepatikės. Tuo pat metu jis prisipažįsta pats nesantis šios temos specialistas. „Visi kelia audras neišsiaiškinę, ką vadiname originalu, tai – spausdintas ar rašytinis dokumentas. Tai – labai paprasti dalykai, į kuriuos iš principo pirmiausia reikia atsakyti sau patiems, o paskui pradėti žodžiautis. Todėl ir pavadinau žmogų, galiu ir atsiprašyti pono Mažylio, jeigu jis normalius klausimus iškėlęs, bet dar kartą galiu pasakyti – aš tokio žmogaus moksle nežinojau. Ir tai ne dėl to, kad nukrenta kepurė, ne dėl to problema, problema yra, ar archyvistikoje egzistuoja kompetencijos patvirtinimai“, – dėstė A. Bumblauskas, trečiadienį žiniasklaidoje L. Mažyliui apibūdinti panaudojęs žodį „tipas“. Kitaip tariant, neaišku, kas patvirtina L. Mažylio kompetencijas – žmogus turi būti apsigynęs su archyvistika susijusią disertaciją. A. Bumblausko teigimu, atradimas nėra grybavimas – tam reikia diplomo, specialios kompetencijos. Vis dėlto, sako A. Bumblauskas, jei iš tikro rastas akto originalas, tai yra Lietuvos reikalas ir būtų džiaugsmo.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“