Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apsilankymas didžiausioje Europos arkivyskupijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus bendravimą u paprastais Milano gyventojais

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, visada maloniai bendraujantis su kaliniais, buvo su entuziazmu priimtas Milano „San Vittore“ kalėjime

Apaštalinis Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lombardijos regiono sostinėje Milane buvo vienas reikšmingiausių įvykių Italijos mastu. Kovo 25 dieną aplankyta Milano arkivyskupija stebina savo dydžiu ir visai Katalikų Bažnyčiai svarbia istorija. Tai – didžiausia ne tik Italijos, bet visos Europos diecezija, turinti daugiau kaip 5 milijonus tikinčiųjų (95 proc. jos teritorijos gyventojų), suskirstytų į 1100 parapijų, kurių sielovadoje darbuojasi 1,8 tūkstančio kunigų, tūkstantis vyrų vienuolių, 6 tūkstančiai moterų vienuolių ir apie 150 nuolatinių diakonų. Milano vyskupas buvo vienas didžiųjų Bažnyčios tėvų ir išpažinėjų šv. Ambraziejus (340–397). Įspūdingoje Milano katedroje, kuri yra viena didžiausių katalikų šventovių pasaulyje, palaidotas garsusis Bažnyčios atnaujintojas kardinolas šv. Karolis Boromiejus (1538–1584). Pagaliau būtina paminėti, kad Milano arkivyskupais yra buvę popiežiai Pijus XI (1857–1939) ir palaimintasis Paulius VI (1897–1978), vadovavę Katalikų Bažnyčiai sudėtingais ir permainingais XX amžiaus laikotarpiais.

Kenozė – ne pabaiga

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės. Už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai, kurie lengvai nuslopindavo kartais kylančią mintį atgailauti – bėgti pas Jėzų, apkabinti Jo kojas ir melsti atleidimo...

Kai Judas, savo gyvenimą buvo artimai susiejęs su Jėzumi, paskui savo širdyje pradėjo Jam reikšti pretenzijas, maištauti, ir, nusiritęs į moralinio sugedimo dugną, tarė: „Nors mane vadina Kristaus mokiniu, bet širdyje nebejaučiu Jam pagarbos; Jis savo mokslu ne tik Rašto mokytojus piktina... Daugelis ne veltui kalba, kad Jis – maištininkas ir lengvatikių suvedžiotojas. Įduosiu Jį fariziejams, tegul visiems laikams Jam užčiaupia burną... Už tai ir pinigų gausiu“, – šiuo lemtingu sprendimu paspendė sau spąstus, iš kurių tik Dievas galėjo išvaduoti... Nors Judas Jėzų išdavė, bet galbūt jam buvo suteikta galimybė paskutinę gyvenimo minutę gailėtis, todėl nė vienas mirtingasis neturi teisės jo pasmerkti ar nuteisinti, nes tai – išskirtinai aukščiausio Dievo veikimo prerogatyva.