Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apsilankymas didžiausioje Europos arkivyskupijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus bendravimą u paprastais Milano gyventojais

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, visada maloniai bendraujantis su kaliniais, buvo su entuziazmu priimtas Milano „San Vittore“ kalėjime

Apaštalinis Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lombardijos regiono sostinėje Milane buvo vienas reikšmingiausių įvykių Italijos mastu. Kovo 25 dieną aplankyta Milano arkivyskupija stebina savo dydžiu ir visai Katalikų Bažnyčiai svarbia istorija. Tai – didžiausia ne tik Italijos, bet visos Europos diecezija, turinti daugiau kaip 5 milijonus tikinčiųjų (95 proc. jos teritorijos gyventojų), suskirstytų į 1100 parapijų, kurių sielovadoje darbuojasi 1,8 tūkstančio kunigų, tūkstantis vyrų vienuolių, 6 tūkstančiai moterų vienuolių ir apie 150 nuolatinių diakonų. Milano vyskupas buvo vienas didžiųjų Bažnyčios tėvų ir išpažinėjų šv. Ambraziejus (340–397). Įspūdingoje Milano katedroje, kuri yra viena didžiausių katalikų šventovių pasaulyje, palaidotas garsusis Bažnyčios atnaujintojas kardinolas šv. Karolis Boromiejus (1538–1584). Pagaliau būtina paminėti, kad Milano arkivyskupais yra buvę popiežiai Pijus XI (1857–1939) ir palaimintasis Paulius VI (1897–1978), vadovavę Katalikų Bažnyčiai sudėtingais ir permainingais XX amžiaus laikotarpiais.

Susitikimas su priemiesčio šeimomis

Kaip įprasta svarbių Šventojo Tėvo vizitų atvejais, jis Milano Monzos parke aukojo šv. Mišias (tai buvo Viešpaties Apreiškimo iškilmė) po atviru dangumi dalyvaujant milijonui maldininkų, o Milano katedroje susitiko su arkivyskupijos dvasininkais, aplankė vieną didžiausių Italijoje „San Vittore“ kalėjimą, kurio beveik 900 įnamių sielovadoje darbuojasi du kunigai kapelionai, vienas diakonas, 10 seserų vienuolių ir keturi seminaristai, „San Siro“ futbolo stadione susitiko su 80 tūkstančių Sutvirtinimo sakramentui besiburiančių jaunų žmonių ir jų katechetų. Tačiau Milano arkivyskupo Andželo Skolos (Angelo Scola) pasitiktas ir visą vizitą lydėtas popiežius Pranciškus pirmiausia nuvyko į priemiestinį, neturtingą, 8-ajame dešimtmetyje statytų daugiabučių namų kvartalą, kuriame draugiškai bendraudamas su vietos gyventojais praleido beveik ketvirtadalį vizitui skirto laiko. Tame apšiurusiame kvartale, vis dar turinčiame optimistinį „Case Bianche“ („Baltieji namai“) pavadinimą, daugiausia gyvena kuklias pajamas turinčios italų ir migrantų šeimos, pagyvenę ir neįgalūs žmonės, nemažą dalį sudaro musulmonai ir čigonai. Šis, per pastaruosius keturis dešimtmečius visiškai apleistas ir užmirštas Milano priemiestis yra tapęs Šventojo Tėvo dažnai įvardijama „egzistencine periferija“, atspindinčia šiuolaikinės visuomenės kontrastus ir prieštaravimus, atotrūkį tarp skirtingas pajamas turinčių žmonių, tarp ištaigingas buveines pasistačiusių asmenų ir tų, kurie net negali susimokėti už vargingo būsto nuomą. „Popiežius pas mus atvyksta kaip vilties skelbėjas su rūpybos paskata institucijoms, primindamas, kad visi žmonės turi gyventi padoraus gyvenimo sąlygomis, o ne taip, kaip dažnai yra mūsų kvartale“, – vizito išvakarėse žiniasklaidai sakė vietinio „Carito“ skyriaus vadovas Džordžijus Sartas (Giorgio Sarto), kuriam toje skurdžioje aplinkoje darbų tikrai netrūksta.

Į „Case Bianche“ tiesiai iš Milano oro uosto atviru automobiliu atvykęs Šventasis Tėvas lėtai važinėjo ir vaikštinėjo kvartalo gatvėmis, sveikinosi ir nuoširdžiai kalbėjosi su gausiai jį pasitikusiomis paprastų gyventojų šeimomis, kurios džiaugėsi gautu šv. Petro įpėdinio palaiminimu. Popiežius apsilankė ir keliuose butuose, kuriuose buvo svetingai priimtas nelengvoje socialinėje padėtyje atsidūrusių gyventojų. Aplankė vieno namo ketvirtame aukšte gyvenančių prieš 38 metus civiliškai susituokusią 56 metų Dorotėjos Falkone (Dorotea Falcone) ir 59 metų Stefano Paskualės (Stefano Pascuale) porą. Stefanas jaunystėje piktnaudžiavo alkoholiu ir dėl ištikusios nelaimės tapo neįgalus, o dėl progresuojančios ligos dažnai praranda sąmonę. Žmona juo ištikimai rūpinasi tiek namuose, tiek ir kada paguldomas į ligoninę, apribodama kitą savo veiklą. Šventojo Tėvo apsilankymas Dorotėjai suteikė didelį džiaugsmą ir paguodą, o vyras, nors menkai suvokė, kas vyksta, tačiau palankiai priėmė nuoširdaus bendravimo aplinką. Popiežiaus apsilankymu džiaugėsi ir kito namo trečiojo aukšto bute gyvenanti jau senyva 81 metų Adelės Agodžini (Adele Agogini) ir 82 metų Nučijo Oneto (Nuccio Onetto) šeima. Prieš šešis dešimtmečius bažnyčioje susituokę, jie turi 51 metų dukterį Džiovaną (Giovanna), kuri dirba pašte ir rūpinasi ligotais tėvais. Adelė jau dešimt metų yra beveik apakusi, o Nučijas serga gerklės vėžiu ir gydomas radioterapija. Pamaldi pora beveik neišeina iš namų, šv. Mišias stebi per televizorių, o Šv. Komuniją priima iš aplankančio kunigo. Giliai tikintys senukai buvo laimingi, gavę Šventojo Tėvo palaiminimą. Popiežius aplankė ir antro aukšto bute gyvenančią migrantų musulmonų šeimą iš Maroko, turinčią tris vaikus: 17 ir 10 metų dukteris bei 6 metų sūnelį. Į Italiją 1989 metais migravo vyras Karimas ir įsidarbino farmacijos kompanijoje. 1996-aisiais grįžęs į Maroką vedė Tardaną, persikėlė į Milaną ir su šeima gyvena iki šiol. Tai – labai draugiška šeima, padeda organizuoti vietinėje katalikų parapijoje jauniesiems migrantams arabams įkurtą mokyklėlę, kurioje pamokos vyksta savaitgaliais. Atviro būdo, noriai bendraujantys musulmonai irgi džiaugėsi galėdami popiežių Pranciškų priimti savo namuose.

Kunigystė – Kristaus dovana

Po privataus Šventojo Tėvo bendravimo su „Baltųjų namų“ priemiestinio kvartalo gyventojais, visi rinkosi į nedidelę aikštelę, kurioje buvo įrengta pakyla, iš kurios įvairių grupių ir institucijų atstovai tarė Popiežiui padėkos žodžius, dalijosi liudijimais apie gyvenimo išbandymus ir tikėjimą, šias mintis palydėdami malda. Buvo pakviestas pasisakyti Šventasis Tėvas. Jis irgi dėkojo už labai šiltą paprastų didmiesčio periferijos žmonių priėmimą. „Jūs mane pasitikote prie įėjimo į Milaną ir man didžiausia dovana įžengti į miestą, matant žmonių veidus, susitinkant su šeimomis ir bendruomene“, – savais žodžiais šypsodamasis kalbėjo popiežius Pranciškus, nuolat pabrėždamas egzistencinio pakraščio parapinės sielovados prioritetą. Jis parodė dvi dovanėles, kurios buvo įteiktos kvartalo socialiniame centre: išausta ir gražiai išsiuvinėta kunigiška juosta – stula, kurią taip ir liko užsidėjęs per visą lankymąsi, bei milanietiškas Dievo Motinos paveikslėlis. Šventasis Tėvas aiškino, kad vietinių audėjų pagaminta stula jam ypač brangi dovana, nes primena, kad pirmiausia jis yra žmonėms tarnaujantis kunigas, išrenkamas iš Dievo tautos. „Mano kunigystė kaip ir jūsų parapijos klebono bei kitų čia dirbančių kunigų yra Kristaus dovana, bet išausta jūsų žmonių iš jų tikėjimo, kančių, ašarų, maldų“, – jautriai kalbėjo popiežius Pranciškus. Rodydamas kitą dovaną, Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, sakė, kad Dievo Motina jį pasitiks Milano katedroje, kurios Gimimui ji dedikuota, bet yra labai dėkingas ir už šią dovaną, ženklinančią, kad Marija jį pasitiko jau prie Milano vartų.

Paliesdamas tą dieną švęstos Viešpaties Apreiškimo iškilmės kontekstą, Šventasis Tėvas priminė evangelinį pasakojimą, kaip Jėzaus savo įsčiose besilaukianti Marija skubėjo aplankyti nėščią savo vyresnę giminaitę Elžbietą. Tas neatidėliotinas lankymas atspindi ir Bažnyčios skubėjimą nešant Jėzų rūpintis vargstančiais žmonėmis, skubėjimą į periferijas, neužsibūnant centre, skubėjimą pasitikti visus, net ir nekrikščionis, netikinčius. „Ji veda visus ir kiekvieną pas Viešpatį, kuris yra įsikūnijusi Dievo meilė, suteikianti prasmę mūsų gyvenimui, mus gelbėjanti nuo piktojo kėslų“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pažymėjo, kad čia kalbama ne apie prozelitizmą, bet apie globėjišką visų palydėjimą Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu bendrojo gėrio naudai. Užsiminęs apie Milano Dievo Motinos atvaizdo restauravimą, Šventasis Tėvas pripažinęs, kad ir Bažnyčiai reikia nuolat save restauruoti, atsinaujinti, kadangi ji sudaryta „iš mūsų nusidėjėlių“, drąsino visus leistis būti restauruojamus Dievo, Jo gailestingumo, apvalyti savo širdis, ypač Gavėnios metu. „Broliškai kalbant, gera išpažintis niekam nepakenks, tiesa? – linkėdamas priimti Atgailos sakramentą sakė popiežius Pranciškus. – Bet prašau, kad ir nuodėmklausiai būtų gailestingi“. Baigdamas susitikimą su Milano priemiesčio gyventojais, jis, tradiciškai priėjęs prie susirinkusiųjų, laimino ligonius ir neįgaliuosius, prašė neužmiršti pasimelsti už jį ir su visais sukalbėjo „Sveika Marija“ maldą.

Atmintis apsaugo nuo klaidų

Pratęsdamas mokymą apie periferinės sielovados svarbą, vėliau Milano Monzos parke aukotų Viešpaties Apreiškimo iškilmės šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas milijoninei tikinčiųjų miniai sakė, kad Angelo paskelbimas apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą (plg Lk 1, 26–38) įvyko ne didžiojoje Jeruzalės šventykloje, bet atokioje Galilėjos vietoje, periferiniame Nazareto mieste, kuris neturėjo geros reputacijos (plg Jn 1, 16), ne garsiuose rūmuose, bet neįvardytuose paprastuose Marijos namuose. Visa tai yra aiški evangelinė nuoroda, kad „naujoji Dievo šventykla iškyla ir naujasis Dievo susitikimas su žmonėmis įvyksta ten, kur nelaukiame, paribiuose, periferijoje“, – kalbėjo Katalikų Bažnyčios vadovas. Nuo pat įsikūnijimo savo Motinos įsčiose Dievo Sūnus gyvena kartu su mumis ir mus lydi, todėl daugiau nebėra kokios nors privilegijuotos, tik nedaugeliui skirtos vietos, kai visi kiti lieka nustumti į pašalį savo lūkesčiuose. Kaip Išganymo džiaugsmas prasidėjo Nazareto mergaitės namų kasdieniniame gyvenime, taip nė vienam Viešpats nelieka abejingas, nė viena vieta, nei viena situacija nėra atskirta nuo Jo buvimo. „Dievas pats imasi iniciatyvos ir pasirenka prisistatymo būdą, kaip tai buvo padaryta Marijos atžvilgiu, – aiškino popiežius Pranciškus. – Jis pasirodo mūsų namuose, mūsų kasdienybės varguose, kupinuose nerimo, bet drauge ir troškimų“. Taigi mūsų didžiuosiuose miestuose ir periferinėse gyvenvietėse, mūsų mokyklose ir universitetuose, aikštėse ir ligoninėse turime išgirsti patį nuostabiausią Apreiškimą, kuris Marijai buvo įvykdytas: „Džiaukis, Viešpats su tavimi“ (plg. Lk 1, 29). Tai yra džiaugsmas, kuris kuria gyvybę, skatina viltį su pasitikėjimu žvelgti į rytdieną. Ir tas džiaugsmas išreiškiamas solidarumu, dosnumu, gailestingumu visiems.

Šventasis Tėvas pripažino, kad tokiose neįprastose situacijose, kaip nutiko Marijai, mums kyla neišvengiamų abejonių ir klausimų: „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Juk ir šie laikai kupini netikrumo, abejonių dėl gyvenimo perspektyvų, darbo, šeimos, jaunimo, migrantų, daug liūdesio tiesiog beldžiasi į mūsų namų duris, toks didelis nepasitenkinimas dėl realių galimybių stygiaus. Nors iškyla vis daugiau teorijų, kaip sukurti geresnę visuomenę, šiandieniniame sumaišties ritme niekam nebelieka laiko: nei šeimai, nei bendruomenei, nei draugystei, nei solidarumui, nei atminčiai. Todėl, pasak popiežiaus Pranciškaus, atsiliepiant į gerą klausimą, kaip mūsų miestuose dabar būtų galima gyventi Evangelijos džiaugsmu ir ar iš viso įmanoma krikščioniška viltis, reikia gerai pasvarstyti apie savo, kaip Katalikų Bažnyčios narių, tapatumą ir kryptingą veikimą. Jei norime, kad būtų įmanomas krikščioniškas džiaugsmas ir viltis, tose prieštaringose situacijose, neturime likti tik žiūrovai, spoksantys į dangų ir laukiantys, „kada nustos lyti“. Apreiškimo perdavimas Marijos dvejonių akivaizdoje Angelo vardu siūlo mums esminius dalykus, kuriuos turime priimti savosios misijos vykdymui. Pirmiausia, kaip Angelas pažadino Marijai pasirinktosios tautos istorijos atminimą, kalbėdamas apie Dovydo sostą ir Jokūbo namus iš Išganymo perspektyvų, taip ir mes esame kviečiami pažvelgti į savo praeitį, neužmiršti, iš kur atėjome, neužmiršti savo protėvių ir to, ką jie patyrė, išgyveno, kad turėtume šiandieną. Atmintis padeda išsivaduoti iš klaidingų nuostatų, sėjančių nesutarimus ir konfliktus, kai pateikiamos „stebuklingos“ sprendimų galimybės visų problemų įveikimui per susiskaldymą ir atsiribojimą. Mes turime etninį tapatumą, bet esame dalis didžiosios Dievo tautos su jos gausybe veidų, daugybe istorijų, permainų, kultūrine įvairove ir tai yra mūsų visų turtas. Kaip didžiosios Dievo tautos nariai esame pašaukti priimti įvairovę, ją su pagarba ir kūrybingumu integruoti, nesibijant (su migrantais) naujovių, žinant, jog Viešpats yra visuose, ypač kenčiančiuose ir ieškančiuose pagalbos.

Nebijoti tikėjimo iššūkių

Evangeliniame pasakojime apie Apreiškimą į dvejojančios Marijos paklausimą Angelas savo išsamų paaiškinimą užbaigia patvirtinimu: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Iš tikrųjų, homilijoje paaiškino Šventasis Tėvas, mes turime pasitikėti ne vien savo gebėjimu ir stiprybe, bet turime būti pasirengę priimti paramą, pamokymą ir ypač būti atviri Dievo malonei, nes tada viskas, kas atrodo neįmanoma, tampa įmanoma. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus rėmėsi garbinga Milano Bažnyčios istorija, primindamas, kaip joje iškilo daug charizmų, atsirado daug talentingų dvasininkų, kurie labai praturtino bažnytinį ir visuomeninį gyvenimą. „Daug kartų jie, įveikdami sterilų, skaldytojišką pesimizmą, atsivėrė Dievo iniciatyvai ir tapo savajame krašte ženklais, rodančiais, jog galima neužsidaryti, neatsiriboti, bet atsiverti naujiems pokyčiams“, – sakė Šventasis Tėvas. Dievas ieško talkininkų, turinčių tvirtą tikėjimą, gebančių prasmingai atminti praeitį, jaustis Jo tautos dalimi, bendradarbiauti su kūrybingu Šventosios Dvasios veikimu. „Dievas tęsia savo keliavimą mūsų priemiesčiais, mūsų gatvėmis, veržiasi į kiekvieną vietą, ieško širdžių, gebančių išgirsti Jo kvietimą Jo įkūnijimui čia ir dabar,– tvirtino popiežius Pranciškus. – Ieško tokių širdžių, kaip Marijos, trokštančių tikėti pačiomis neįprasčiausiomis sąlygomis.

Šventasis Tėvas Milano katedroje susitikęs su arkivyskupijos kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis bei diakonais ir atsakydamas į jų klausimus, pripažino dabar vykstančius epochos pokyčius, keliančius iššūkius bažnytinei tarnystei. Anot jo, tų iššūkių nereikia bijoti, jų daugybę turėjo apaštalai, ankstyvieji krikščionys ir sėkmingai įveikė plėtodami evangelizavimą. „Labiau reikėtų bijoti tikėjimo be iššūkių, kur tarsi viskas pasiekta, užbaigta, nes tada tikėjimui iškyla tapimo ideologija pavojus“, – aiškino Popiežius. Atsiliepimas į iššūkius yra gyvo tikėjimo ženklas, rodantis, kad bendruomenė veikia, ieško Viešpaties pagalbos atviromis akimis ir širdimi. Šventasis Tėvas kvietė dvasininkus pastebėti, atpažinti vyskupijų, parapijų, vienuolijų bendruomenėse daugybę charizmų, žmonių tikėjimo patirties įprasminimą dabartinėje skirtingumų ir prieštaravimų kultūroje ir visa tai sumaniai išnaudoti naująją evangelizaciją taip įveikiant besiplėtojantį sekuliarizmą. Bažnyčia, kuri yra vieninga neneigdama skirtingumų, turi atskleisti evangelizavimo džiaugsmą, kad tikėjimas vėl persmelktų visus žmogaus gyvenimo procesus, bet juose neištirptų, išlaikydamas savo išganytojišką paskirtį. Būtina, kad tikėjimas išliktų tikrai krikščioniškas, realus, o ne iliuzinis, kad jis netaptų nuo „žmogaus būties dramatiškumo“ atsieta teorija, kuri, kad ir labai išraiškinga, bet, jei neturi ryšio su Apreiškimu, tėra dar viena ideologija. Dėl to ir reikalingas įžvalgumas, kuris vestų į Prisikėlimą, užtikrinantį garantuotą ateitį ne su mirties, o gyvybės kultūros tapsmu.

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Milano jaunimu rašysime priede „Žvilgsniai“.

© 2017 „XXI amžius“