Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Lietuvių kalbos ir kultūros metai

Sovietiniai terminai ir jų vartojimas

Algimantas ZOLUBAS

Mename 1940-uosius, kai griaudėjo galinga industrinė melo propaganda apie „demokratiškiausią tarybinę santvarką pasaulyje“, apie „galingiausią Raudonąją armiją“, kuri buvo su autais, šimtasiūlėmis ir alkana, per Spalio švenčių paradą, palyginus su mūsų kariais, atrodė apgailėtinai, tačiau tarybinė.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė teigia, kad būdvardis „tarybinis“ yra istorizmas, siejamas su praeities realijomis. Kas buvo tos praeities, kurioje aš gyvenau ir dalyvavau, realijos: propagandinės melo industrijos teiginys, kad Lietuvos okupantai yra „demokratiškiausia, žmonių, renkamų atstovų į tarybas, tarybinė valdžia“ ar okupacija su absoliučia okupantų diktatūra ir teroru? Ar jūs atstovaujate okupantų propagandinei melo industrijai, ar pripažįstate istorinę realiją – okupaciją? Tad „tarybinė“ ar okupacinė realija?

Jūsų atsakymas turi labai panašų sąskambį su Paleckio teiginiu, kad prie televizijos bokšto „savi šaudė į savus“, tai – tos pačios propagandinės melo industrijos produktas, reikia surasti „mokslininką“, kuris pavadintų istoriniu realizmu okupantų terorą, kuris būtų įrašytas į lietuvių kalbos žodyną, o jums pakaks tik cituoti.

Teigiate, kad istorizmas – „pasyviojo fondo žodis“, o „tarybinės dešrelės“, pardavinėjamos visoje Lietuvoje Jums yra pasyvusis žodžio „tarybinės“ fondas? Visose žiniasklaidos priemonėse žodis „tarybinis“ (ir kiti dokumente pateikti žodžiai ir jų dariniai) su kitais junginiais dešimtis kartų skamba iš ekranų kasdien, yra paplitęs spaudos puslapiuose. Mūsų dokumente įvardinti, okupantų palikti terminai mūsų žiniasklaidoje, leidžiamose knygose gyvuoja kaip aktyvusis fondas, o Jūs teigiate, kad būdvardis „tarybinis“ aiškinamas kaip „priklausantis tarybų valdžiai ar valstybei“. Jūs labai aiškiai įvardijote, kad spauda ir žiniasklaida, aktyviai naudojanti okupantų paliktą terminologiją, tebepriklauso „tarybų valdžiai ar valstybei“, yra tos valstybės ir valdžios paveldėtojos. Tokia situacija labai patenkintas V. Putinas. „Okupacijos Lietuvoj nebuvo“, – nuolat kartoja jis.

Propagandinės okupantų melo industrijos tikslas yra žlugdyti krikščioniškąją žmonių moralę. Jūsų rašte pateikti „mokslininkų“ šaltiniai tik papildo ir pagilina okupantų propagandinę melo industriją, neatsietiną nuo okupantų politinių tikslų, dėl to jie taisytini.

Mes įžiūrime misiją, kur Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kaip lietuvių kalbos sergėtoja, melą atmetanti institucija, galėtų sunorminti iškreiptą pookupacinį lietuvių kalbos barą. Čia tinka kreiptis į istoriką, žurnalistą Virginijų Savukyną bei kitus žurnalistus, intelektualus.

Man, kaip Lietuvos piliečiui, įdomios Jūsų laidos istorinėmis temomis, žurnalistiniai pokalbiai su rašytojais ar kitais intelektualais, Jūs komentarais per radiją ir televiziją šiek tiek skiriatės nuo žurnalistų plejados pookupacinėje Lietuvos erdvėje, bet ne visur. Visi žurnalistai, ypač minėdami Lietuvos radijo 90-metį, išskirtinai pabrėžia, kad okupacijos nebuvo. Buvo tarpukario Lietuvos radijas, buvo tarybinis („tarybinis“, „sovietinis“ terminas suponuoja, kad valstybės valdymo aparatas buvo žmonių renkamas) radijas, buvo guvūs, pastabūs žurnalistai, nuolankiai tarnavo sistemai, buvo linksmi, patenkinti savimi ir sistema (galite bet kurios laidos pasiklausyti). Kokia atmosfera buvo už radijo studijos, jiems nė motais.

Anot Jūsų, okupacijos nebuvo, nes jos neminite. Istorikui aiški politinė valstybės valdymo sistema: demokratinė ar diktatūrinė? O tos „tarybos“ buvo ne tik diktatūrinėje, bet diktatūrinėje ir teroristinėje Rusijos valdymo sistemoje. Tai – nuožmus informacinis karas prieš savus piliečius ir užsieniečius: bei svojich, čtob čiužyje bojalis (mušk savus, kad svetimi bijotų). Jūs vengiate kalbėti apie istorinius okupacinių laikų detektyvus, nors tie laikai mums svarbesni nei mindauginiai.

Pokalbyje su rašytoju Herkumi Kunčiumi prisilietėte per Justino Marcinkevičiaus kūrybą prie genocidinio mūsų tautos ir valstybės tarpsnio. Pokalbyje rašytojas išreiškė mankurtinį užmaršumą mūsų tautos genocido krauju šventintam istorijos tarpsniui, tų laikų rašytojams ir kitiems viešiesiems veikėjams tuo metu. Just. Marcinkevičiaus (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius,1981, 7t., p. 238: „<...> liet. taryb. rašytojas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1975), LTSR liaudies poetas (1978), TSKP narys (1957)<...> 1961–1963 kandidatas į LKP CK narius. <...> poema „Dvidešimtas pavasaris“ 1956; LTSR resp. premija 1957; inscenizacija 1958, parodytas studentijos pasaulėžiūros formavimasis pokario metais, keliamos ideologinio apsisprendimo problemos. <...> „Pušis kuri juokėsi“ (1961) pavaizduotas jauno inteligento moralinis ir ideologinis brendimas <...>)“. Vadinasi, Just. Marcinkevičius, okupacijos metais (1953–1980) pataikaudamas okupaciniam režimui, melagingai vaizdavo įbaudžiavintos ūkininkijos, studentijos, kitos inteligentijos paklusimą rusiškam terorui ir baudžiavai. Jis mums neteisėtai, be mūsų sutikimo atstovavo viešoje okupacinėje ir tarptautinėje erdvėje („Pušis kuri juokėsi“ ir kt. veikalai išversti į anglų, vokiečių ir kt. kalbas. Ten pat). Tokių asmenų ir visų kitų viešų asmenų biografijos yra vieša visuomenės nuosavybė, be išimčių prieinama visiems. Viešumas – ne bausmė, tik parodo principingo žmogaus ar chameleono būta. Beje, jau tada Just. Marcinkevičius „nepastebėjo“, kad okupantai deportavo iš Lietuvos įkalinę ir amžinajai tremčiai 300 000 lietuvių,  sunaikino 400 000 ūkių ir įbaudžiavino apie 2 mln. ūkininkų paversdami juos neapmokama darbo jėga okupantų naudai.

Verta pasidomėti, kuo užsiėmė tie veikėjai tremčių „VESNA“ ir „PRIBOJ“ metu?

1948 m. kovo 22–24 d. iš Lietuvos buvo ištremtos 11 107 šeimos. Bendras ištremtų asmenų skaičius – 40 002 žmonės. Iš jų buvo 20 000 vaikų.

Koks smogiamasis kontingentas vykdė šią teroristinę-genocidinę operaciją? (LYA. Delo arch. N 17 s materialami po delu „Priboj“ Kaišiadorskogo uezda 1949 g. gor. Kaišiadorys. Arba „Lietuvos aidas“ Nr. 33, 2002 02 09, „Aktualijos“).

Be abejonės, visų tuometinių komjaunuolių, KPSS narių buvo tokia nuostata, kurią jie nuoširdžiai vykdė. Mums rūpi, ką veikė šių genocidinių akcijų metu Just. Marcinkevičius ir kiti „garbūs“ tuometiniai KPSS nariai, komjaunuoliai, rašytojai, dėstytojai, kiti veikėjai? Buvo jie smogikų komandose ar ne? Jei ir nebuvo smogikai, bet buvo genocido vykdytojų ideologai. Berods, tuomet Lietuvoje buvo 104 valsčiai. Trėmimo metu kiekviename valsčiuje nušaudavo 2–3 tremiamuosius. Per visą šalį susidarydavo šimtai žuvusiųjų.

Štai, žurnaliste, Jums tema, dar vienas mūsų istorijos detektyvas, ir tai – dar ne viskas. Kaip tik po tų tremčių dingo visi Lietuvos ūkininkai su jų valdoma žeme, trobesiais, kitu turtu, tarsi juos vėjas nupūtė. Kur dingo ūkininkai, jų šeimos, žemė, ūkiai, kitas turtas? Vėl detektyvas – sunkesnis, painesnis nei prieš tai, bet vertas ypatingo dėmesio. Tuomet (1948–1953) okupantų kariuomenės ir kolaborantų, įvykdyti teroristiniai-genocidiniai veiksmai prieš pagrindinę okupuotos Lietuvos valstybės gyventojų dalį – ūkininkus, turinčius beveik 4 mln. ha nuosavos žemės ir 400 000 ūkių (viensėdijų), – bei jų gynybines pajėgas – LLKS Tarybos struktūras, susidedančias iš „Kalnų“, „Nemuno“ ir „Jūros“ sričių, jungiančių karių-savanorių apygardų ir žemesniąsias struktūras, – jas sutrikdė ir galutinai sunaikino, paėmė nelaisvėn ir sunaikino pogrindyje išrinktą Lietuvos prezidentą J. Žemaitį-Vytautą.

Grįžkime prie Jūsų pastarųjų temų televizijoje su „tarybine santvarka, tarybiniais laikais“.

Lietuvių kalbos žodynas, XV t. 859 psl.: „1. tarybinis 1. <...> kurio valstybinės valdžios organai yra tarybos: tarybinė santvarka. Tarybinėse respublikose gyvena daugelio tautybių žmonės. 2. Priklausantis Tarybų Sąjungai (joje esantis, gyvenantis ir pan. <...>“.

Matote, istorike, žurnaliste, Jūsų detektyvuose mes dar tebepriklausome Tarybų Sąjungai (joje esantys, gyvenantys). Ne tik jūsų, bet ir viso radijo 90-mečio žurnalistų laidose mes „tebegyvename, esame Tarybų Sąjungoje“, ne tik žurnalistai, bet visas Radijas ir Televizija (bet kurią jų laidą galima atsiversti ir pasiklausyti, pasiskaityti).

Žinoma, tas malonus ausiai (ir širdžiai) „tarybinis“ jums plačiai atvėrė kelius į bekonkurencinę karjerą, nes 52 000 vaikų iš Lietuvos elitinio genofondo, okupantai, talkinant kolaborantams, ištrėmė, trečdalį jų sunaikino, daliai jų (paleckių ir sniečkų pastangomis), uždraudė grįžti į Lietuvą. Apie negimusius net nekalbama: apie 20 000 žuvusių nuo 16 iki 30 metų ir 100 000 sunaikintų kalėjimuose ir tremtyse kalba tik „Rūpintojėlis negimusiems“ prie Domeikavos Kankinių šventovės. Jie gimdymo galią prarado kartu su gyvybe, kurią išplėšė okupantai teroristai. Kita pusė gimdė, o jų vaikai gavo ne tremtį, bet tarybinį išsilavinimą. Ta kartos dalis turėjo ir tebeturi bekonkurencinius kelius „tarybinei“ karjerai. Todėl ir tebesaugote jums duotas relikvijas. Viena iš tų relikvijų okupantų inkorporuotas propagandinis žodynas, palaikantis jų melagingą dvasią. Jis jūsų laidose gausus, pavyzdžiui, apie Žemaitijoje esančią okupantų raketinę bazę nesakoma nė žodelio, apie okupaciją ar okupantus irgi, o jūsų pasitelktas saldofonas-jefreitorius tarnavo „svetimoje“ kariuomenėje. Lietuvių kalbos žodynas, XIV t., p. 319–320: „1. <...> svetimas priklausantis kitam, ne savas <...> svetimi dūmai akis graužia. Svetima dvasia dvokia. <...>“. Svetima kariuomenė, žinoma, ne okupacinė, nors ir dvokianti. Jūs ir saldafonas Just. Marcinkevičiaus – žmonės: vienas – iš „Dvidešimties pavasarių“, kitas – iš „Pušis kuri juokėsi“. Savo ideologinį sąmonėjimą parodote per istorijos vertinimo žodyną, tvirtindami, kad okupacijos nebuvo, buvo įvardintasis „tarybinis laikmetis“. Just. Marcinkevičius gyveno okupuotos Lietuvos teroristinio genocido metu, savo kūriniais ir priklausymu genocidą vykdančioms organizacijoms išreiškė savo poziciją ir ją įrašė į savo biografiją, kuri atsispindi enciklopedijose, kituose leidiniuose.

Nerija Putinaitė su „Nugenėta pušimi“ pamėgino įsiterpti į šiuolaikinį moralinį liūną, bet gavo per nagučius. Koks moralistas smogė į paširdžius šiai filosofei ir dėstytojai, bandžiusiai pasakyti tiesą? Ogi taip pat genėtojas, Pakaunėje „nugenėjęs“ porą smetoninių karininkų. Už tai „bičiulių“ paaukštintas iki pirmininko pavaduotojo ir ministro. Vadinasi, tokia mūsų šiuolaikinė moralė, į ją kištis nevalia.

Nors ir kaip saldofonas piktinasi, kad ta biografija minima, bet jau niekas praeities, ypač biografijų, pakeisti negali. Pas saldafoną į slaptą kabinetą įėjo SSRS GRU vadas, generolas, bet neišėjo. Matyt, tebesaugo jo okupacinę leksiką. Pirmas Vilniaus meras, lietuvis, ėmė ir nuvertė nuo tilto to generolo saugomus balvonus. Matote, kas atsitiko liberalams. Patirtį reikėtų įvertinti ir žurnalistams, nes neteks privilegijų pas generolą.

Reikėtų priminti, kad ir jūs rašote savo viešą biografiją. Ar būsimos kartos jūsų biografijomis didžiuosis? Ar jas ištiks Just. Marcinkevičiaus kartos lemtis?

Manau, visiems reikėtų pamąstyti, ar nepažeidžiama mūsų tautos savigarba, jos moralinis stuburas, visuotinai naudojant okupantų ginklu įdiegtą genocidinę leksiką? Gal tai – tarybinis kvietimas būti Tarybų Sąjungoje, vėžio sindromas jau pasiligojusiame tautos kūne? Tai – jūsų atsakomybė prieš visuomenę, kuriai pateikiate savo kūrybą.

© 2017 „XXI amžius“