Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kodėl Bažnyčia Lietuvai dovanoja šventuosius?

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja vyskupas Juozas Žemaitis MIC, kairėje – kun. Jonas Katulis SJ

Maldininkai šv. Mišiose

Kovo 12 dieną gražus būrys Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus narių ir jų bičiulių vyko į Marijampolę, Šv. arkangelo Mykolo Baziliką, švęsti palaimintojo Jurgio Matulaičio liturginio minėjimo. Iškilmėje dalyvavo ir Lazdijų bei Daugų parapijų matulaitiečiai. Pirmiausia šklausėme konferenciją apie du garbingus Lietuvos vyrus: palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį ir būsimąjį palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Konferenciją vedė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Pristatydama šias asmenybes, ji ragino susimąstyti: kodėl Bažnyčia juos dovanoja mums šiuo laiku, kas iš to, kad juos dovanoja? Abu arkivyskupai yra labai arti vienas kito. Labai panašūs ir labai skirtingi. Panašumas: vyskupystė, tarnystė ir meilė visiems, o ne vienai tautai. Abu mokėsi užsienyje. T. Matulionis – Latvijoje, kunigystė – Latvijoje, Petrapilyje; J. Matulaitis – Lenkijoje, kunigystė – Lenkijoje. Vėliau profesoriavimas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kol kas nežinoma, ar jie buvo susitikę Petrapilyje. Teoriškai turėjo žinoti vienas apie kitą. Abu tarnavo vyskupais Lietuvoje. T. Matulionis – Kaišiadorių, J. Matulaitis – Vilniaus vyskupijose. Jų vyskupystė buvo labai sunki, vyko sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Abu jos nenorėjo, bet ją vykdė iš Dievo malonės. Taip sutapo, kad kovo 12-osios Švento Rašto skaitinys panašiai atliepia šių garbingų asmenybių tikėjimo kelionę: Viešpats bylojo Abraomui: „Išeik iš savojo krašto, iš savo gimtinės, iš tėvo namų, ir kelkis į šalį, kurią tau parodysiu! (Pr 12, 1).

Klausiame: „Kodėl paskelbė J. Matulaitį palaimintuoju? Kodėl bus beatifikuotas T. Matulionis? Šiems abiem vyrams Bažnyčia nieko neduoda. Ji tik pripažįsta faktą. Beatifikacija yra ne tik asmens dorybių pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas. Juk kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai mums tampa spindinčiais Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais. Viešpats įžvelgė, kad toks išpažinimas mums reikalingas.

1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas palaimintuoju J. Matulaitį, kreipėsi į lietuvius Kristaus žodžiais: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10, 41). (...) Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą. (...) Kas ima savo kryžių ir seka paskui mane, tas vertas manęs“.

Sesuo Viktorija nurodė, kad ypač tinkamas apmąstyti šį slėpinį yra Gavėnios laikas. Juo keliaudami pasiruošiame atnaujinti Krikšto pažadus. Abu garbingi Lietuvos vyrai mums duoti tam, kad mokytų, kaip eiti krikščionišką kelionę, mokytų, kaip Jėzus darė, kaip vedė tikru keliu. Pradžioje krikščionybė ir buvo vadinama „kelias“. Palaimintasis Jurgis, būsimas palaimintasis Teofilius kaip tik taip keliavo ir juto tai, nors kiekvieno iš jų kelias skirtingas. Tačiau jie abu yra Dievo dovana. Gautas dovanas reikia išpakuoti, o šventuosius – pažinti. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes tai darysime. Turime susipažinti, pasimelsti ir galime gauti daug. Bažnyčia mums duoda abu kartu. T. Matulionio šūkis – „Per kryžių į žvaigždes“, palaimintojo J. Matulaičio – „Nugalėk blogį gerumu“... Vienas labai svarbių slėpinių jų gyvenime yra kryžius, ypač T. Matulionio, nes jis – kankinys. Jo herbe – trys kryžiai (trys kalėjimai). Palaimintojo Jurgio kryžius – vyskupystės tarnystė. Abiejų šūkių esmė yra ta pati. Sesuo Viktorija priminė Jėzaus žodžius: Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį (Mt 5, 39). Tik ji tai palygino ir su blogiu, kuris irgi yra realus dalykas. Daug jo vienas kitam sukeliame nuo kasdienių iki didžiausių dalykų. Jėzus atėjo į pasaulį, kad užbaigtų, pakeistų, suardytų blogio viešpatavimą. Priminė Palaimintojo Jurgio citatą iš jo „Užrašų“: „Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, ir tie įrankiai, ir priemonės, kurias Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiais ir priemonėmis“. Yra vienas būdas sunaikinti blogį – kryžius. Jėzus mus juo atpirko. Iš tiesų blogį nugalėti gerumu nėra silpnumas. Atsukti kitą žandą reikalauja labai didžiulės jėgos. Tai kankiniai žinojo ir ėjo net į mirtį, nes Dievas davė malonę tai pajusti.

T. Matulionis mažai rašė. Yra išlikę tik ganytojo laiškai, bet jis liudijo savo pavyzdžiu. „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“ – taip apie Teofilių Matulionį 1936 metais lietuvių maldininkų grupei pasakė popiežius Pijus XI. Tas pats popiežius, kai jam padovanojo J. Matulaičio portretą, kalbėjo: „Miela dovana, nes labai mielas asmuo. Tikrai – šventas vyras“.

„Malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir su didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi“. Šie arkivyskupo T. Matulionio žodžiai padrąsina mus lengviau kreiptis į abu vyrus. Gera žinoti, jog jie yra danguje ir puikiai žino realybę. Jie atvėrė duris kryžiaus slėpinio pažinimui. Jei jie tai darė, tai labai svarbi vėlgi kovo 12-osios Evangelijoje aprašoma Jėzaus atsimainymo istorija – Taboro kalno paslaptis (Mt 17, 1–9). Gal dabar ir tie klausimai – „Kodėl dabar Teofilius, kodėl prieš 30 metų tėvas Jurgis? Kodėl esu PJM draugijos narys?“ – geriau atskleis atsakymą...

Po konferencijos Bazilikoje šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Homilijoje jis irgi maldininkų klausęs, gal ir jie kartu su apaštalais nori šaukti Evangelijos žodžiais: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4). Juk dabar materialinė gerovė kyla, tik ar žmonės tampa geresni? Dar niekada nebuvo tiek daug skyrybų, nesantaikos, girtuoklystės, žudynių ir kitų baisenybių, blogybių... Nėra žmonių širdyse pasiaukojančios meilės. Žmogus – ne brolis, o dažnai baisesnis už vilką. Nėra pagarbos ir meilės Dievui. Žmonija pasielgė lyg tas kerėtojas, paleidęs baisias gyvates – septynias didžiąsias nuodėmes. Vyskupas papasakojo apie senovės graikų paminklą, vaizduojantį stambų vyrą, apie kurį apsivyniojęs didžiausias smauglys. Žmogus niekaip negali išsivaduoti. Jo gelbėti atbėga nedidelis sūnus. Ir jį gyvatė kartu su tėvu prispaudė. Vyskupas tai palygino su mūsų dienų žmogumi. Ant jo sprando apsivyniojęs bedievybės smauglys. Nėra krikščioniškos meilės, pagarbos. Nesilaikoma penktojo Dievo įsakymo „Nežudyk“. Pasaulis nesilaiko Dešimties Dievo įsakymų. Be Dievo nėra gyvenimo pusiausvyros. Žmogaus dvasingumas nekyla, vaikai nesiduoda auklėjimi, negera šiame pasaulyje. Vis dėlto gera žvelgti į ant Taboro kalno atsimainiusį Kristų. Gera girdėti Jo žodžius, jog palaiminti tie, kurie tiki nematę. Vysk. J. Žemaitis MIC ragino tuo tikėjimu gyventi, juo dalintis su kitais, tada tikrai bus gera gyventi.

Gera buvo ir mums, Druskininkų matulaitiečiams, dalyvauti šv. Mišių aukoje. Kartu su mumis meldėsi mūsų klebonas kun. Žydrius Kuzinas. Visus maldininkus džiugino mūsų parapijos vaikų ir jaunimo chorelio giesmės (vadovė – Ieva Dovidauskienė). Su švelniu jauduliu, skambiais balsais merginos garbino ir šlovino Dievą.

Po Eucharistijos su Šv. Kryžiaus relikvija ėjome Kryžiaus kelią. Po to susirinkome į agapę. Graži bendrystė, patirtos dvasinės malonės, nauji įspūdžiai ir pasidalijimas patirtimi tęsėsi parapijos namuose. Ten, o vėliau ir Palaimintojo Jurgio koplyčioje, vykstant Užtarimo maldai, mūsų jaunimėlis giedojo įvairias giesmes, šlovino Aukščiausiąjį.

Po agapės prie Palaimintojo J. Matulaičio altoriaus galėjome pasimelsti asmeniškai, prisiliesti prie Jo karsto, su Juo pakalbėti, dalyvauti Užtarimo maldoje. Ją atliko kun. Stasys Puidokas MIC.

Su palaiminta širdimi ir pragiedrėjusia siela vykome namo ir dėkojome Dievui, kad esame kartu. Vis skambėjo ir kovo 12-osios sekmadienio psalmės žodžiai: „Mes jo didžiai išsiilgę, / jis mūsų rėmėjas ir skydas. / Viešpatie, būki tu mums gailestingas, / mes gi taip tavim tikim (Ps 32, 20–22)“.

Alvyra Grėbliūnienė,
PJMD Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus vadovė

Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“