Turiningos biografijos jėzuitas
AA kun. Anicetas Tamošaitis SJ
(1922 09 141953 06 172017 04 02)
|
Kun. Anicetas Tamošaitis SJ
|
Balandžio 2 dieną Kaune mirė tėvas Anicetas Tamošaitis SJ. Amžinojo poilsio balandžio 4 d. jis atgulė jėzuitų sklypelyje Petrašiūnų kapinėse.
Kun. A. Tamošaitis gimė 1922 m. rugsėjo 14 d. Rozalime (dabar Pakruojo r.) Stanislovo ir Teklės (Augustinavičiūtės) Tamošaičių šeimoje. Augo Meldinių kaime, lankė Rozalimo mokyklą, Šeduvos progimnaziją, Linkuvos gimnaziją. 1942 metais Pagryžuvyje (Kelmės r.) įstojo į Jėzaus Draugiją. Artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. Studijavo filosofiją Pulache, atliko mokytojo praktiką Švarcvalde, Šv. Blažiejaus jėzuitų gimnazijoje. 1953 m. birželio 17 d. Vest Badene, Indianoje, įšventintas kunigu. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją Bažnyčia ir valstybė Mariteno mokyme, skirdamas ją ryžtingai vengrų tautai pagerbti. Gyvendamas lietuvių jėzuitų bendruomenėje Čikagoje pamokslavo jėzuitų koplyčioje, vadovavo rekolekcijoms, talkino lietuvių parapijose, buvo kapelionu Dainavos vasaros stovykloje, tvarkė ir katalogavo jėzuitų biblioteką, daug vertėjavo, darbavosi lietuvių radijo laidose, skaitė korektūrą ir sudarė vardų bei vietovardžių rodykles Broniaus Kviklio šešių tomų leidiniui Lietuvos Bažnyčios, kitiems lietuviškiems albumams. 1968 metais į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė kasdienį mišiolą, didįjį sekmadienių ir šventadienių mišiolą, 19671968 metais Vatikano II susirinkimo dokumentus, išleistus knygų serijoje Krikščionis gyvenime, bendradarbiavo jėzuitų mėnraštyje Laiškai lietuviams. Iš t. Jono Raibužio ir savarankiškai išmoko daug amatų įrišti knygas, veisti sodą ir sodinti daržą, statyti burlaivį ir valtį žvejybai, įrengti prieplaukas, įvesti elektrą, remontuoti įvairius prietaisus; buvo pasigaminęs didelį teleskopą. Dviračiu ir motociklu apvažinėjo plačias JAV, Kanados, Ispanijos teritorijas, apsistodamas ir stovyklaudamas gamtoje. Pėsčiomis keliavo Apalačų taku JAV rytuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į ją atvyko 1994 metų pabaigoje dalyvauti jėzuitų provincijos kongregacijoje. Paskui vėl grįžo į JAV. Tuometinis provincijolas Jonas Boruta kunigą Anicetą 1995 metais pakvietė į Lietuvą, Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. Čia dirbo iki 2000 metų, paskui jėzuitų namų vyresniuoju. Iki 2003 metų tarnavo Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru, šešerius metus buvo provincijolo asistentas Vilniuje, grįžo į Šiaulius. 2014 metais persikėlė į jėzuitų namus Kaune.
Pasaulį pėsčiomis, dviračiu, motociklu, automobiliu išmaišęs garbaus amžiaus dvasininkas nestokojo neblėstančio optimizmo ir puikaus humoro jausmo, jaunatviško azarto. Net ir perkopęs devyniasdešimtmetį, ne tik sėsdavo prie automobilio vairo, bet ir pats konstravo burinę valtį.
Žmonės dažnai raukosi, kai jiems kalbama apie džiaugimąsi. Bepigu, sako, apie džiaugsmą šnekėti. O kaip galima džiaugtis, jei sunku gyventi? Kaip džiaugtis, jei pačiame krašte, kuriame gyvename, užsikorę mums ant sprando daugybė visokių vargų ir trūkumų? Bet ar našta darosi lengvesnė, jei ją nešame susiraukę? Tomo Kempiečio Kristaus sekimas teisingai nurodo, kad savo kryžių kiekvienas vis tiek turėsime nešti. Jei nešime stenėdami, jis tik dar labiau slėgs. Šventasis Raštas irgi ne veltui sako, kad Dievas myli linksmą davėją, viename iš pamokslų teigė kun. A. Tamošaitis SJ.
Viename interviu, paklaustas, koks yra arčiausias kelias surasti Dievą, kunigas Anicetas atsakė: Amerikietis vyskupas Fultonas Šynas, nemažai kalbėjęs per televiziją, yra taikliai pasakęs, jog ateizmas, arba netikėjimas, gimsta ne asmens prote, o širdyje, kuri iš anksto yra nusistačiusi netikėti, o protas su savo abejonėmis Dievo buvimu tik ieško argumentų tam netikėjimui pateisinti. Kitais žodžiais, ne nuo intelekto prasideda tikėjimas ar netikėjimas, bet nuo širdies, nuo sielos gelmių. Tai didelė, sakytume, išgąstinga žmogaus valios paslaptis. Kartu pravartu prisiminti II Vatikano Susirinkimo žodžius apie ateizmą: jog viena iš jo priežasčių yra ta, kad daugelis tikinčiųjų (aš pats pridėčiau ir kunigų) savo gyvenimo pavyzdžiu daugiau uždengia negu atskleidžia Dievo veidą. Kai matome žmogų netikintį, geriausia muštis į krūtinę: jis netiki todėl, kad turbūt yra patyręs kokių nors skriaudų iš kunigo, nesupratimo ar dar ko kita. Ir žmogus į tikėjimą ateina paprastai ne per argumentus, bet per pavyzdį (Kazimiero.lt).
2015 metais leidykla Šiaurės Lietuva išleido A. Tamošaičio pamokslų rinkinį Raktai mūsų rankose, pernai antrąją knygą Svečias Kristus. Knyga Raktai mūsų rankose turiningos biografijos jėzuito, sakytinio homilijų žodžio meistro A. Tamošaičio SJ kūrinys. Plačiam adresatų ratui skirti ir šiandien aktualumo neprarandantys pamokslai, sukaupti per kelis dešimtmečius, yra pačios įvairiausios tematikos: Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia; tikėjimas, džiaugsmas ir meilė; žmogaus šventumas, nuodėmės ir kančia... Pamokslai pasižymi gilia teologine išmintimi, literatūrine Šventojo Rašto aiškinimo sugestija, Bažnyčios tradicijos tęstinumu ir kartu šiuolaikišku požiūriu į ją. Į šių ir kitų temų refleksiją įtraukiamos ir labai kasdienės gamtos ar socialiai reikšmingos šiandienos realijos. Knygos tekstų stiprybė sodri kalba, autentiškas santykis su lietuvių literatūra, kūrybiškos vaizduotės persmelkta istorija, subtilus humoro jausmas, žaismo stilistika. Kun. Algimantas Gudaitis SJ įžangos žodyje apie kun. A. Tamošaitį SJ knygoje Raktai mūsų rankose rašė: Apie tėvą Anicetą būtų galima kalbėti kaip apie laivų meistrą, skanių valgių gamintoją, įvairių užsienio kalbų ir dar daugelio dalykų ekspertą... Šioje knygoje tėvą Anicetą atrasime kaip originalų pamokslininką. Kaip pats pasakoja, dar būdamas seminarijoje jis suvokė pamokslų sakymo dinamiką. Ruošdamasis šv. Mišių homilijoms, tėvas Anicetas ypač reiklus sau. (...) Visur, kur šis jau dabar garbingo amžiaus jėzuitas dirbo, žmonės jį atsimena kaip gerai paruoštų pamokslų sakytoją. Džiugu jausti, kaip savo pamoksluose tėvas Anicetas dažnai taiko šventojo Ignaco dvasingumo bruožą atrasti Dievą visur. Ištisas gyvūnų pasaulis, gamtos vaizdai, istoriniai įvykiai, šventų ir įžymių žmonių pavyzdžiai, sveiko humoro dozė visa tai suderinama su Šventojo Rašto skaitiniais ir pateikiama jo pamoksluose klausytojui.
Man dirbant Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, vienais metais pakvietėme tėvą Anicetą vadovauti rekolekcijoms aukštesniųjų klasių mokiniams. Susidarė keturios grupės, kurios keturis savaitgalius iš eilės vyko į vieną stovyklavietę praleisti laiko tyloje. Teko būti visus keturis savaitgalius. Tėvas Anicetas kiekvienai grupelei vesdavo tuos pačius gerai paruoštus mokymus-konferencijas. Nors skirtingoms grupėms buvo išsakytos tos pačios mintys, girdėjau jas vis naujai, nes galėtum klausytis ir klausytis gražios tėvo Aniceto iškalbos, stebėtis sugebėjimu pasiekti jaunų žmonių širdis. Jis kiekvienai grupei pradžioje užduodavo klausimą nuolankiai prisipažindamas, kad jis gimnaziją baigė prieš 50 metų, todėl tarp kartų yra didelis atotrūkis. Tad kaip aš turėčiau jums kalbėti? klausė tėvas Anicetas ir pats atsakė, aš jums kalbėsiu kuo paprasčiausiai.
© 2017 XXI amžius
|