|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Velykinis ganytojiškas laiškas Balandžio 15-osios, šeštadienio, vakarą pilnose bažnyčiose švęsdami pačią iškilmingiausią metų šventę Žiburių, Žodžio, Krikšto bei Aukos liturgiją, kai pašventinama ugnis ir uždegama Velykų žvakė, atnaujinami Krikšto pažadai ir sveikinami Krikštą priėmusieji katechumenai, Velyknakčio dalyviai sulaukė Dievo pažadų išsipildymo, išgirdo gerąją Kristaus Prisikėlimo naujieną ir jau giedojo džiaugsmingąjį Aleliuja, sveikindami Prisikėlusįjį ir vieni kitus su Jo atneštos ramybės palinkėjimu. Minios žmonių dalyvavo Velykų ryto, balandžio 16-osios, sekmadienio, pamaldose, ėjo velykines procesijas aplink šventoves. Sekmadienį bažnyčiose buvo skaitomas Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas, skirtas Šv. Velykoms (jį spausdiname apačioje). Brangūs broliai ir seserys, |
||
|
|
||
Kun. Severinas Holocheris OFM: Mano Japonija ir Šventoji Žemė yra Lietuva
Vokietis pranciškonas tėvas Severinas Holocheris save vadina pilnamečiu lietuviu, nes jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena Lietuvoje. Balandžio 2 dieną jis šventė kunigystės 50-metį. Todėl jis apžvelgia savo nueitą kelią nuo svajonės būti misionieriumi, pašaukimo krizės ir noro sukurti šeimą iki dabartinio gyvenimo Lietuvoje, kurią vadina savąja Japonija ir Šventąja Žeme. Jau pusę šimtmečio esate kunigas. Pradėjote šią tarnystę, kai Vokietija dar buvo padalyta į Rytų ir Vakarų, o Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos gniaužtuose. Kaip keitėsi pagrindiniai kunigystės iššūkiai? Kokie buvo prioritetai kunigui tada ir kokie yra dabar? Kam nors gali pasirodyti keista, bet man gyvenime kunigystė buvo ne svarbiausia. Svarbiausia man yra pašaukimas būti pranciškonu. Jau šešerius metus priklausiau Mažesniųjų brolių ordinui, kai gavau kunigystės šventimus. Mūsų tėvas šv. Pranciškus Asyžietis rodė didelę pagarbą kunigams, tad stengiausi atlikti šią tarnystę būdamas kuklus kunigas. Ne ponas kunigas, o žmogus tarp žmonių. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |