|
Valstybės kūrėjai
Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs
165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms
Vilmantas KRIKŠTAPONIS
(Tęsinys. Pradžia nr.
9, 10,
11,
12,
13,
14)
|
Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis
|
Lansbergis buvo ne tik geras organizatorius, bet jisai taip pat ir nusimanė savo dirbame darbe (...). Toksai žmogus šiuo metu buvo labai reikalingas ir jo pasitraukimas iš darbo greit parodė pasekmes. Artistų susitarimas kad ir buvo padarytas, tačiau gal tik tam kartui, nes paskui savitarpiečiai vėl skyrium rengia vakarus. Pasitraukus iš Vilniaus kanklių draugijos G. Lansbergiui-Žemkalniui, lietuviškų vakarų rengimas Vilniaus visuomenei pastebimai sumažėjo. 1907 m. lapkričio 25 d. Vilniaus kanklės Polesės geležinkelininkų klube pastatė G. Lansbergio-Žemkalnio dramą Blinda. Spektaklį režisavo pats autorius, laikinai grįžęs į Vilnių, ir atliko vieną iš vaidmenų. Netrukus po šio spektaklio Vilties laikraštyje pasirodė recenzija, kur itin akcentuojamas socialinis veikalo ir spektaklio aspektas. Reikia tarti Žemkalniui ačiū už tai, rašė recenzentas, kad stengėsi pažvelgti į taip netolimą dar praeitį ir pasinaudojo žinoma apysaka apie Blindą svieto lygintoją. Kaip žinoma, Blinda buvo nuskriaustas kaimietis baudžiavos laikuose, jis įsižadėjo keršyti ponams ne tik už save, bet ir už visus tuos, kurie kentėjo nuo ponų savavališkumo. Prisirinko jis sau draugų ir gerai buvo įkyrėjęs aplinkiniams dičturčiams, kol nežuvo iš rankų įnirtusių jo persekiotojų. Graži tai tema, galima čia parodyti taip netolimą dar gyvenimą su visomis jo baisybėmis ir tą maištą užgautos širdies, kuri nebenori žemintis, reikalauja savo teisių. Pasak recenzento, publika be galo trenksmingai plojo p. Žemkalniui, kurs iš tikro ne tik rašydamas, bet ir pats rengdamas vakarą be galo daug darbo padėjo.
|
|
Kunigystės kelias vedė per dvidešimt parapijų
AA kun. Petras Tavoraitis
(1924 09 201948 10 312017 03 12)
|
Kun. Petras Tavoraitis
|
Jau esame pranešę, kad kovo 12 dieną Ukmergėje mirė kun. jubil. Petras Tavoraitis. Jis gimė 1924 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio apskrityje, Pakriaunių kaime, Obelių parapijoje, valstiečių Tavorų šeimoje, ir buvo vyriausias iš trijų sūnų šeimoje. Jau vėliau, 1964 metais, jis pasirinko Tavoraičio pavardę. Tavorų šeima laikėsi visų katalikiškų tradicijų, todėl ir Petras, dar būdamas vaikas, uoliai lankė bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišiose. Atrodo, kad tuo metu brendo ir jo kunigiškasis pašaukimas. Pradžios mokyklą Petras lankė Obeliuose, o vėliau įstojo į saleziečių vienuolyno gimnaziją Vytėnuose. Ten mokėsi neilgai, nes, prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą teko nutraukti, tačiau jo ryšys ir palankumas saleziečių veiklai išliko visą gyvenimą. Vėliau mokėsi Rokiškio valstybinėje gimnazijoje ir baigė ją 1943 metais. 1944 metais P. Tavoras įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigė 1949 metais. Kunigo šventimai jam buvo suteikti 1948 m. spalio 31 d. drauge su kitais 37 kurso draugais. Tai buvo tų metų šventimai, kuomet bažnytinė vadovybė, gresiant trėmimams, apsisprendė kunigais įšventinti ir dar nebaigusius viso seminarijos kurso studentus. Po šventimų kunigas Petras dar kurį laiką mokėsi seminarijoje. Tolesnis jo kelias vedė per 22 parapijas, dvejose dirbo dukart, o iš viso tikintiesiems tarnavo daugiau kaip 68 metus.
|
|
Turiningos biografijos jėzuitas
AA kun. Anicetas Tamošaitis SJ
(1922 09 141953 06 172017 04 02)
|
Kun. Anicetas Tamošaitis SJ
|
Balandžio 2 dieną Kaune mirė tėvas Anicetas Tamošaitis SJ. Amžinojo poilsio balandžio 4 d. jis atgulė jėzuitų sklypelyje Petrašiūnų kapinėse. Kun. A. Tamošaitis gimė 1922 m. rugsėjo 14 d. Rozalime (dabar Pakruojo r.) Stanislovo ir Teklės (Augustinavičiūtės) Tamošaičių šeimoje. Augo Meldinių kaime, lankė Rozalimo mokyklą, Šeduvos progimnaziją, Linkuvos gimnaziją. 1942 metais Pagryžuvyje (Kelmės r.) įstojo į Jėzaus Draugiją. Artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją. Studijavo filosofiją Pulache, atliko mokytojo praktiką Švarcvalde, Šv. Blažiejaus jėzuitų gimnazijoje. 1953 m. birželio 17 d. Vest Badene, Indianoje, įšventintas kunigu. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją Bažnyčia ir valstybė Mariteno mokyme, skirdamas ją ryžtingai vengrų tautai pagerbti. Gyvendamas lietuvių jėzuitų bendruomenėje Čikagoje pamokslavo jėzuitų koplyčioje, vadovavo rekolekcijoms, talkino lietuvių parapijose, buvo kapelionu Dainavos vasaros stovykloje, tvarkė ir katalogavo jėzuitų biblioteką, daug vertėjavo, darbavosi lietuvių radijo laidose, skaitė korektūrą ir sudarė vardų bei vietovardžių rodykles Broniaus Kviklio šešių tomų leidiniui Lietuvos Bažnyčios, kitiems lietuviškiems albumams. 1968 metais į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė kasdienį mišiolą, didįjį sekmadienių ir šventadienių mišiolą, 19671968 metais Vatikano II susirinkimo dokumentus, išleistus knygų serijoje Krikščionis gyvenime, bendradarbiavo jėzuitų mėnraštyje Laiškai lietuviams. Iš t. Jono Raibužio ir savarankiškai išmoko daug amatų įrišti knygas, veisti sodą ir sodinti daržą, statyti burlaivį ir valtį žvejybai, įrengti prieplaukas, įvesti elektrą, remontuoti įvairius prietaisus; buvo pasigaminęs didelį teleskopą. Dviračiu ir motociklu apvažinėjo plačias JAV, Kanados, Ispanijos teritorijas, apsistodamas ir stovyklaudamas gamtoje. Pėsčiomis keliavo Apalačų taku JAV rytuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į ją atvyko 1994 metų pabaigoje dalyvauti jėzuitų provincijos kongregacijoje. Paskui vėl grįžo į JAV. Tuometinis provincijolas Jonas Boruta kunigą Anicetą 1995 metais pakvietė į Lietuvą, Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. Čia dirbo iki 2000 metų, paskui jėzuitų namų vyresniuoju. Iki 2003 metų tarnavo Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru, šešerius metus buvo provincijolo asistentas Vilniuje, grįžo į Šiaulius. 2014 metais persikėlė į jėzuitų namus Kaune.
|
|
|