Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarų biografijas, rodančias signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Pranas Dovydaitis

Pranas Dovydaitis

Gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime. Su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, bet 1905 metais iš jos pašalintas už dalyvavimą streike. 1908 metų pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį pasirinko tikėdamasis vėliau darbuotis Lietuvos labui, jį baigė 1912 metais. Tačiau Pr. Dovydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl 1912 metais įstojo į Istorijos-filosofijos fakultetą, tačiau jame mokėsi tik vienerius metus.

Pr. Dovydaitis buvo aktyvus visuomenininkas jau studijų metais. Studijuodamas dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“. 1911 metais pradėjo leisti „Draugijos“ priedą „Ateitis“, kuriame išdėstė ateitininkų ideologiją. Labai greitai Pr. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėjų, buvo vyriausiasis ateitininkų vadas. 1913 metais buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su Antanu Smetona, tuometiniu leidinio redaktoriumi. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu – katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą). Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigti naujas studijas Maskvos universitete.

Karo metais, nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną ir 1916 metais tapo „Saulės“ (vėliau Kauno I valstybinės) gimnazijos vadovu (1922 metais direktoriaus pareigas perėmė iš Vilniaus ištremtas M. Biržiška). 1918 metais tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. Nors direktoriaudamas nemažai vargo, tačiau nesiribojo vien gimnazijos reikalais, jungėsi ir į visuomeninį gyvenimą. 1917 metais Vilniaus konferencijoje Pr. Dovydaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Kai iš antrosios Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino M. Sleževičius, 1919 m. kovo 13 d. ėmė vadovauti III ministrų kabinetui, kuris išsilaikė tiktai mėnesį, iki 1919 m. balandžio 12 d. Valstybėje tuo metu buvo susiklosčiusi pavojinga situacija: bolševikai buvo pasiekę Kėdainius, o Lietuvos kariuomenė buvo dar negausi ir menkai ginkluota, tačiau pavyko pasiekti, kaip pats Pr. Dovydaitis rašė atsiminimuose, kad „viskas pradėjo krypti į normalesnes vėžes“. 1919 metų balandį Lietuvos Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną Pr. Dovydaitis atsistatydino ir, pasitraukęs iš politikos, pasišventė pedagoginiam bei moksliniam darbui.

Dar tebedirbdamas „Saulės“ gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose Kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 metų iki pat 1940 metų profesoriavo Lietuvos (nuo 1930 metų pavadintame Vytauto Didžiojo) universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 metais jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Pr. Dovydaitis leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos „Logos“ ir „Soter“, skirtą religijų istorijai, kuriuose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis ir vertė kitų mokslininkų darbus. Buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius. 1932 metais užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, tris mėnesius buvo nubaustas laisvės atėmimu ir įkalintas, buvo trumpam pašalintas iš Universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. 1934 metais – Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos pirmininkas. 1921 metais įsteigė „Naujosios vaidilutės“ mėnesinį žurnalą ir redagavo iki 1940 metų.

1941 metais okupacinės sovietų valdžios Pranas Dovydaitis buvo ištremtas į Rusiją prie Uralo. 1942 metų liepą kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Tų pačių metų lapkričio 4 d. jam, vadinamosios trejukės („trojkos“) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta mirties bausmė. 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai; tarp jų – ir Pranas Dovydaitis. 2006 metais pastatytas kenotafas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Steponas Kairys

Steponas Kairys

Gimė 1879 m. sausio 3 d. Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunevėžio kaime. Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 metais – su pagyrimu Palangos progimnaziją, 1898 metais – Šiaulių gimnaziją. Studijavo Peterburgo technologijos institute, iš kurio du kartus šalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Baigė 1908 metais.

1905 metų gruodį Didžiajame Vilniaus Seime pirmininkavo pirmos dienos posėdžiui. 1908 metais Samaros gubernijoje, Petro Vileišio vadovaujamas, statė tiltus Volgos–Bugulmos geležinkelyje, vėliau darbavosi Kursko gubernijoje. 1912 metais grįžo į Lietuvą, atvyko į Vilnių. Dirbo miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas vienu iš 20 Lietuvos Tarybos narių. 1917 m. lapkričio 2–10 d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne (Šveicarija).

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. S. Kairys buvo vienas iš tų Lietuvos Tarybos narių, kurie buvo nepatenkinti vokiečiams duotais įsipareigojimais. Todėl 1918 m. sausio 8 d. jis pasiūlė Lietuvos Tarybai anuliuoti 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus. Be to, jis pateikė nepriklausomybės skelbimo formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo 1918 m. vasario 16 d. Akto. S. Kairio pasiūlymas buvo priimtas, tačiau ginčas tęsėsi toliau. Pagaliau 1918 m. sausio 26 d. Antanas Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė patvirtinti rezoliuciją su konvencijomis. Prieš šį pasiūlymą balsavo S. Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius ir Aleksandras Stulginskis. Pasiūlymas buvo priimtas 12 balsų prieš 5. Po šio balsavimo S. Kairys buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – S. Kairio, J. Vileišio, M. Biržiškos ir S. Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.

1918 metų gruodį subūrė Utenos apskrities savivaldybę ir buvo jos valdybos pirmininkas. Vėliau dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. IV Mykolo Sleževičiaus (1919 04 12–1919 10 07) Ministrų kabinete S. Kairys dirbo tiekimo ir maitinimo ministru.

Nuo 1900 metų buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1907 metais dalyvavo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavime Socialistų internacionalo kongresuose Hamburge (Vokietijoje) 1923 metais ir Vienoje (Austrija) 1930 metais. Buvo Steigiamojo, I, II bei III Seimo narys.

1923–1938 metais dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams Kaune. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo kanalizacijos projektų ekspertas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje.

Dėstė Lietuvos universitete, buvo Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius (1939 metais). 1940 metais S. Kairiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 1941–1943 metais – VDU Technikos fakulteto dekanas.

1917–1919 metais redagavo „Darbo balsą“, o 1919–1933 metais – „Socialdemokratą“ (abu buvo Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai). Bendradarbiavo „Echo žycia robotniczego na Litwie“, „Naujoje gadynėje“, „Skarde“, „Vilniaus žiniose“, „Mūsų kelyje“, „Darbo visuomenėje“, „Mintyje“. Yra parašęs politinių feljetonų, technikos, politikos, literatūros darbų.

1943–1945 metais – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Pradžioje gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV.

Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke.

Parengta pagal:

Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991.

Lietuvių enciklopedija, 5 tomas, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955.

Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai. 1918–1940, parengė Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: Alma litera, 1997.

Girnius J., Pranas Dovydaitis, Chicago: Ateitis, 1975.

Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957.

Stražnickas J., Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, Kaunas: Technologija, 1999.

Vilčinskas J., Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. Istorinė apžvalga, London, 1985.

© 2017 „XXI amžius“