Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Būti tiesos bendradarbiu

Popiežiui emeritui Benediktui XVI – 90 metų

Mindaugas Buika

Popiežius emeritas Benediktas XVI su trejais metais vyresniu broliu monsinjoru Georgu

Popiežių emeritą su jubiliejiniu gimtadieniu sveikino jį aplankęs gimtosios Bavarijos vyriausybės pirmininkas Horstas Zėhoferis su tautiečių iš Vokietijos delegacija

Popiežių Benediktą su 90-uoju gimtadieniu pasveikino jį aplankęs įpėdinis popiežius Pranciškus

Kunigai Jozefas Aloyzas Ratcingeris (dešinėje) su broliu Georgu pirmosiomis akimirkomis po šventimų

Žvalumą patvirtinanti veikla

Velykų sekmadienį 90-ąjį gimtadienį paminėjęs popiežius emeritas Benediktas XVI jau yra antrasis pagal gyvenimo trukmę buvęs Katalikų Bažnyčios vadovas. Šiuo atžvilgiu kol kas nepralenktas yra popiežius Leonas XIII (1810–1903), kuris mirė sulaukęs daugiau nei 93 metų, o pontifikato trukmė – ketvirtis amžiaus. Popiežius Benediktas XVI atsistatydino iš savosios tarnystės aštuntais pontifikato metais, 2013 metų vasario 28 dieną, pranešdamas, kad dėl senatvės nusilpusios „ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos“ nebeleidžia tinkamai vykdyti atsakingąsias pareigas. Vis dėlto, kaip teigė kovo mėnesį „Vatikano radijui“ duotame interviu jo asmeninis sekretorius, tėvynainis vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), dabar šalia Apaštališkųjų rūmų esančiame „Mater Ecclesiae“ vienuolyne gyvenantis Popiežius emeritas vis dar yra žvalus, turi intensyvią darbotvarkę ir ypatingomis sveikatos problemomis nesiskundžia. „Didžiausia jo negalia yra silpnos kojos, todėl judėjimui naudoja vaikštynę“, – sakė arkivyskupas, kuris yra ir popiežiaus Pranciškaus namų prefektas. Todėl Benediktui XVI susiformavęs įprotis kasdien pavaikštinėti kalbant Rožinio maldą duoda ir fizinio sveikatingumo.

Arkivyskupas G. Gensvainas patvirtino, kad Benediktas XVI, išlaikęs šviesų protą, gerą atmintį, daug skaito, klausosi muzikos, priima daug lankytojų. Apie tai neretai kalba ir jo įpėdinis popiežius Pranciškus, nuolat aplankantis pirmtaką, informuojantis apie savo darbus, prašantis patarimų. Paklaustas, kokios dabar skaitomos knygos guli ant Popiežiaus emerito stalo, asmeninis sekretorius teigė „nenorįs to išduoti“, tačiau paaiškino, kad neapsiribojama vien teologijos raštais, kadangi Benedikto XVI interesai labai platūs. Jis kasdien peržvelgia Vatikano laikraštį „L,Osservatore  Romano“, per televizorių stebi žinių laidas, naudojasi kitais informacijos šaltiniais, kad žinotų, kas vyksta Bažnyčioje ir pasaulyje.

Kai pas Popiežių emeritą lankosi jo trejais metais vyresnis brolis monsinjoras Georgas Ratcingeris (Georg Ratzinger), žinoma, pirmenybė teikiama naujienoms iš gimtosios Vokietijos. Arkivyskupas G. Gensvainas aiškino, kad tarp daugelio kitų lankytojų yra įvairių tautų ir profesijų, skirtingo amžiaus asmenys, iš kurių vieni seni pažįstami, o kiti atvyksta pirmą kartą. „Prašymų priimti yra tiek daug, kad Benediktas XVI dirba viršvalandžius“, – šypsodamasis sakė asmeninis sekretorius. Jis pabrėžė, kad apsisaugoti nuo pervargimo Benediktui XVI padeda gerai sutvarkyta darbotvarkė, pradedant kasdien rytą aukojamomis šv. Mišiomis. Sekmadienio pamaldoms susirinkus nedideliam namų kolektyvui, pirmiausia šeimininkaujančioms pašvęsto gyvenimo moterims iš „Memores Domini“ bendruomenės, Popiežius emeritas sako homiliją. Pamokslui jis iš anksto ruošiasi, daro nedidelius užrašus, tačiau kalba laisvai, įdomiai ir visi atidžiai klausosi. Arkivyskupas nepatikslino, ar yra planų publikuoti Benedikto XVI dabar sakomų homilijų tekstus kaip daroma ir su kitais jo raštais.

Sunkūs karo išbandymai

Prieš ketverius metus atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu nuveikti darbai dar gerai žinomi ir juntami Visuotinės Bažnyčios gyvenime. Tačiau minint jubiliejų verta prisiminti jo ankstesnį gyvenimą ir tarnystės kelią, susijusį su permainingais ir netgi lemtingais istoriniais XX amžiaus įvykiais. Jozefas Aloyzas Ratcingeris (toks yra Benedikto XVI pasaulietinis vardas ir pavardė) išaugo Vokietijos pietiniame katalikiškame Bavarijos regione, prie sienos su Austrija, provincijos policijos pareigūno ir namų šeimininkės tris vaikus turėjusioje šeimoje. Jis gimė nedideliame Marktlo prie Ino (Marktl am Inn) miestelyje 1927 metų balandžio 16 dieną, Didįjį šeštadienį ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas. Didįjį šeštadienį, Velykų išvakarėse šventinamas naujas krikšto vanduo ir toks sutapimas, anot būsimojo Popiežiaus, buvo tarsi Apvaizdos ženklas apie jo laukiančią dvasinę tarnystę „Aš visada buvau kupinas padėkos, kad mano gyvenimas nuo pradžių buvo panardintas į Velykų slėpinį“, – vėliau savo biografijoje rašė popiežius Benediktas XVI. Tai visada buvo padrąsinimas ir paguoda nelengvoje vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, nes, kai Jozefui buvo 7 metai, į valdžią Vokietijoje per demokratinius rinkimus atėjo Nacionalinė socialistų darbininkų partija (labiau žinoma nacių pavadinimu), kurios lyderis Adolfas Hitleris (1889–1945) išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą, kontroliavo didelę dalį Europos ir galiausiai pralaimėjęs atvedė Vokietiją ir pasaulį į didžiules netektis. Nacių režimas buvo priešiškas Katalikų Bažnyčiai ir pamaldi Ratcingerių šeima buvo aiškioje opozicijoje susikūrusiai santvarkai. Dėl to šeimos tėvas buvo pažemintas pareigose ir galiausiai, priverstas atsistatydinti, 1937 metais persikėlė į Traunštaino miesto pakraštį, kur prabėgo Jozefo, jo brolio Georgo ir sesers Marijos jaunatviškos brandos laikas.

Ankstyvoje jaunystėje pajutęs dvasinį pašaukimą, dvylikametis Jozefas įstojo į Traunštaino mažąją seminariją, rengusią būsimus kandidatus kunigystei. Netrukus buvo priverstas įsijungti į nacių jaunimo, vadovaujamo hitlerjungendo organizaciją, nes dalyvavimas joje režimo metais buvo privalomas visiems moksleiviams (panašiai kaip komunistinėje Sovietų Sąjungoje vadinamieji spaliukai ir pionieriai). Jis vengė lankyti to sąjūdžio susirinkimus ir užsiėmimus, todėl priklausymas liko formalus. Vykstant karo veiksmams Jozefas kartu su bendraklasiais turėjo dalyvauti įvairiuose priešlėktuvinės gynybos darbuose, o 1944 metų rudenį, kaip sulaukęs pilnametystės, buvo prievarta rekrutuotas į nacistinį Austrų legioną. Tačiau aktyviuose kovų veiksmuose nedalyvavo, kadangi vykstant apmokymams ir priartėjus frontui, savarankiškai, be leidimo, pasitraukė iš kariuomenės (dezertyravo) ir sugrįžo į Traunštainą. Ten šeimos namuose karo pabaigoje savo štabą įkūrę amerikiečiai išsiaiškino, kad Jozefas yra buvęs karinėje tarnyboje, todėl išsiuntė į karo belaisvių stovyklą. Tačiau netrukus, 1945 metų birželį, buvo paleistas ir kartu su broliu Georgu, kuriam taip pat teko patirti karo belaisvio dalią tolimoje Italijoje, galėjo tęsti mokslus Traunšteino kunigų seminarijoje ir vėliau studijuoti Miuncheno universiteto teologijos fakultete. Abu broliai 1951 metų birželio 29 dieną, per šventųjų apaštalų Petro ir Povilo iškilmę, Miuncheno katedroje priėmė kunigystės šventimus. Po dvejų metų, 1953-ųjų birželį, kunigas J. Ratcingeris sėkmingai apsigynė teologijos doktorato darbą „Dievo tauta ir namai Šv. Augustino mokyme apie Bažnyčią“. Nusprendęs atsidėti teologijos tyrimams ir dėstymui jis per ketverius metus, vadovaujamas žymaus fundamentalios teologijos profesoriaus Gotlibo Zongeno (Gottlieb Sohngen) parengė ir apsigynė habilituoto daktaro disertaciją „Šv. Bonaventūros istorijos ir apreiškimo teologija“.

Teologinis vaisingumas ir įžvalgumas

Du dešimtmečius (1957–1977) kunigas (vėliau monsinjoras) J. Ratcingeris dirbo profesoriumi žymių Vakarų Vokietijos universitetų – Bonos, Tiubingeno ir Regensburgo – teologijos fakultetuose (Regensburge tapo fakulteto dekanu ir vicerektoriumi), įgijo gilaus mąstytojo ir populiaraus paskaitininko reputaciją. Jo paskaitose paprastai buvo pilnos auditorijos studentų ir kitų klausytojų, kuriuos žavėjo malonus jauno profesoriaus balso tembras, gerai artikuliuotos kalbos stilius, ryškus intelektas ir stiprus tikėjimas. Profesorius J. Ratcingeris tapo įtakingu ir pripažintu teologu, su pagarba priimamas tiek kolegų, tiek ir Bažnyčios hierarchų.

Jo statusas dar labiau išaugo, kai didžiausios Vokietijoje Kelno arkivyskupijos ordinaras kardinolas Jozefas Fringsas (Joseph Frings) jį pasirinko patarėju (peritus) Romoje 1962–1965 metais vykusiame Vatikano II Susirinkime. „Tai buvo labai svarbus laikas mano gyvenime, nes aš galėjau dalyvauti susitikime ne tik tarp vyskupų ir teologų, bet ir tarp skirtingų kontinentų kultūrų, skirtingų bažnytinio mąstymo ir dvasingumo mokyklų“, – vėliau aiškino būsimasis Popiežius. Aktyviai dalyvavęs Susirinkimo dokumentų redagavimo darbuose jis buvo įtrauktas į Vatikane sudaromą Tarptautinę teologų komisiją. Savo doktrininį nusistatymą profesorius išdėstė publikuotoje knygoje „Įvadas į krikščionybę“, kuri rado platų atgarsį visame pasaulyje ir palankiai įvertinta paties popiežiaus Pauliaus VI. Buvo aišku, kad teologas remia Vatikano II Susirinkimo iškeltas struktūrines reformas Bažnyčioje, kurios reikalingos šiuolaikinės visuomenės pastoracijoje. Kita vertus, jis aiškiai pasisakė už tradicinių krikščioniško mokymo principų ir vertybių išsaugojimą.

Štai kodėl profesoriui J. Ratcingeriui didelį nerimą sukėlė tuo metu prasidėjęs vadinamasis „1968-ųjų jaunimo sąjūdis“, kuriame, kartu su tradicinių moralės normų atmetimu į Vakarų krikščionių intelektualų sluoksnius universitetuose prasiskverbė marksistinė ideologija (tos pragaištingos pasekmės juntamos iki šiol įvairiais kairuoliškų nuostatų primetimais). Liudydamas tokį krikščioniškosios religijos subordinavimą politinei marksizmo ideologijai, įžvalgusis teologas rašė: „Tai buvo krikščionybės instrumentalizavimas tironiška, brutalia ir netgi smurtingą susipriešinimą skatinančia ideologija. Šios patirties akivaizdoje man tapo aišku, kad (marksistiniam) piktnaudžiavimui tikėjimu reikia ryžtingai pasipriešinti, jeigu norime išlaikyti tikrąjį Vatikano II Susirinkimo atsinaujinimo siekį“ (vėliau, jau darbuodamasis kaip Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, kardinolas J. Ratcingeris su popiežiaus Jono Pauliaus II įgaliojimu stengėsi apriboti marksizmo ideologijos įtaką vadinamajai „išlaisvinimo ideologijai“, kuri buvo ypač paplitusi Lotynų Amerikoje). Gilesniam Vatikano II Susirinkimo mokymo suvokimui ir taikymui naujomis sąlygomis profesorius J. Ratcingeris kartu su kitais žymiausiais to meto teologais, tokiais kaip Hansas Ursas fon Baltazaras (Hans Urs von Balthasar) ir Anri de Liubakas (Henry de Lubac), 1972 metais įkūrė žurnalą „Communio“, tapusį vienu įtakingiausių tarptautiniu katalikų teologijos ir filosofijos periodiniu leidiniu, kuriame pats daug publikavo.

Paskyrimas Bažnyčios hierarchu

Produktyvų teologinį darbą teko kiek pristabdyti, kadangi popiežius Paulius VI 1977 metų kovo pabaigoje kunigą J. Ratcingerį paskyrė vienos iš didžiausių Vokietijos diecezijų, 2 milijonus katalikų turinčios Miuncheno ir Fraizingo arkivyskupijos ordinaru (jo konsekracija įvyko tų metų Sekminių vigilijoje, gegužės 28 dieną). Šis paskyrimas buvo kiek netikėtas, kadangi naujasis Bažnyčios hierarchas nors ir buvo išgarsėjęs teologas, tačiau pastoracinės tarnystės patirties neturėjo. Tačiau palaimintasis Paulius VI buvo visiškai tikras dėl savo sprendimo teisingumo ir tai patvirtindamas netrukus, 1977 metų birželio 27 dieną arkivyskupą J. Ratcingerį pakėlė kardinolu. Taigi, šiemet 90-metis popiežius emeritas Benediktas XVI mini ir vyskupiškos tarnystės bei kardinuolystės 40 metų sukaktį. Beje, jis yra vienintelis dar gyvenantis iš popiežiaus Pauliaus VI paskirtų kardinolų. Aiškindamas savo vyskupiško devizo „Cooperatores veritatis“ („Tiesos bendradarbiai“) – taip apaštalo šv. Jono trečiajame laiške apibūdinami Kristaus sekėjai (Plg 3 Jn 8) – pasirinkimą, popiežius Benediktas XVI vėliau rašė, kad tai susiejo jo ankstesnę teologijos mokytojo užduotį su nauja ganytojiška misija. „Nepaisant jų abiejų savitumo, bendra lieka viena – laikytis tiesos, būti jos tarnystėje. Ir tai ypač aktualu, kadangi šiuolaikiniam žmogui tiesa atrodo per sunki, o be tiesos viskas pasmerkta nesėkmei“, – apibūdino jis savo, kaip naujojo Miuncheno arkivyskupo, pasirinkimo motyvus.

1978 metų rugpjūčio 6 dieną, mirus popiežiui Pauliui VI, kardinolas J. Ratcingeris dalyvavo viena kitą sekusiose dviejose konklavose renkant naują apaštalo šv. Petro įpėdinį. Mat pradžioje išrinktas popiežius Jonas Paulius I savo tarnystę ėjo tik 33 dienas, kadangi po patirto infarkto netrukus mirė. Kitoje konklavoje, vykusioje 1978 metų spalį, buvo išrinktas lenkas popiežius Jonas Paulius II, kuris valdė Bažnyčią daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Kardinolas J. Ratcingeris, jį pažinojęs dar nuo Vatikano II Susirinkimo laikų, tapo ypatingu sąjungininku ir patikėtiniu, nes abu dalinosi panašiomis nuostatomis tiek tradicinės moralės klausimais, tiek ir įvairiais Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo aspektais. Todėl jau 1980 metais popiežius Jonas Paulius II kardinolą J. Ratcingerį paskyrė tuomet vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Krikščioniškos šeimos misija šiandienos pasaulyje“ generaliniu relatoriumi – pagrindiniu pranešėju. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti Katalikiškojo ugdymo kongregacijos prefekto pareigas, tačiau kardinolas J. Ratcingeris atsisakė, teigdamas, kad negali taip greitai palikti Miuncheno arkivyskupo tarnystės. Galiausiai po pakartotinio popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimo 1981 metų lapkričio pabaigoje jis ryžosi tapti svarbiausios Šventojo Sosto doktrininės dikasterijos, Tikėjimo mokslo kongregacijos, prefektu, nes buvo patikintas, kad tokiu būdu galės svariai prisidėti ir prie teologijos vystymo. Pagal institucinį sutvarkymą minėtos dikasterijos vadovas tampa Popiežiškosios Biblijos komisijos ir Tarptautinės teologų komisijos pirmininku.

Popiežiškoji tarnystė ir reformos

Aktyviai dalyvaudamas Visuotinės Bažnyčios mokymo vystyme, kardinolas J. Ratcingeris popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas dar vienos 1983 metais Vyskupų Sinodo asamblėjos „Susitaikinimas ir atgaila Bažnyčios misijoje“ deleguotu pirmininku. Kita labai svarbi jam patikėta užduotis buvo vadovavimas naujo Katalikų Bažnyčios katekizmo rengimo komisijai, kuri darbavosi šešerius metus (1986–1992) ir jos parengtas fundamentalus dokumentas laikomas vienu iš svarbiausių popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pasiekimų. 1998 metų lapkričio 6 dieną Šventasis Tėvas patvirtino kardinolo J. Ratcingerio išrinkimą Kardinolų kolegijos vicedekanu, o 2002 metų lapkričio 30 dieną patvirtino jo išrinkimą Kardinolų kolegijos dekanu. Taigi kardinolo J. Ratcingerio autoritetas Vatikane ir visoje Bažnyčioje dar labiau išaugo, ypač juntant Šventojo Tėvo pasitikėjimą savo artimiausiu bendradarbiu ir jo paties sveikatos silpnėjimą. Po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, 2005 metų balandžio 2 dieną, kardinolas J. Ratcingeris vadovavo jo laidotuvėms ir pasirengimams naujai konklavai, pats būdamas vienu svarbiausių kandidatų tapti nauju apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Balandžio 18 dieną 117 kardinolų susirinkus į konklavą, kardinolas J. Ratcingeris aukojo įžangines šv. Mišias „Pro eligendo Romano pontifice“, kuriose pasakė įspūdingą homiliją apie iškilusį reliatyvizmo diktatūros pavojų, kuriam gali pasipriešinti tik brandus tikėjimas ir ištikimybė tiesai meilėje. Kitą dieną, balandžio 19-ąją, jis buvo išrinktas nauju 255-uoju Popiežiumi ir  prisiėmė Benedikto XVI vardą.

Vėliau Šventasis Tėvas aiškino, kad tokį vardo pasirinkimą sąlygojo palankumas popiežiui Benediktui XV (1854–1922), kuris Bažnyčią valdė sunkiu Pirmojo pasaulinio karo metu ir atkakliai skatino taikos atkūrimą. Kitas jam patrauklus pavyzdys buvo vienuolijų kūrėjas šv. Benediktas Nursietis (480–543), kuris stengėsi sutvirtinti Europos krikščioniškąsias šaknis ir buvo paskelbtas kontinento dangiškuoju globėju. Nepilnus aštuonerius metus trukęs popiežiaus Benedikto XVI pontifikatas užtikrino Katalikų Bažnyčios gyvenimo stabilumą ir šventojo Jono Pauliaus II epochos tęstinumą su daugybe beatifikacijų ir kanonizacijų. Tiesa, palaimintų skelbimas buvo perkeltas į nacionalinį lygmenį, toms apeigoms vadovaujant Šventojo Tėvo atstovui. 2012 metų spalį buvo paskelbti du nauji Bažnyčios mokytojai – šv. Hildegarda Bingenietė ir šv. Jonas Avilietis – ir Bažnyčios mokytojų skaičius išaugo iki 35. Romos kurijoje buvo įsteigta nauja institucija, Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, atsiliepiant į progresuojančio sekuliarizmo iššūkį šiuolaikinėje visuomenėje. Benediktas XVI paskelbė tris enciklikas: „Deus caritas est“, kurioje apibendrintas pirmtako Jono Pauliaus II mokymas, „Spe Salvi“ apie krikščioniškos vilties vertybę ir socialinio mokymo dokumentą „Caritas in veritate“, kuriame pabrėžtas būtinumas sugrąžinti etiką į verslo ir ekonomikos gyvenimą. Buvo parašyti apmatai ir ketvirtajai enciklikai „Lumen Fidei“, kaip 2012-aisiais paskelbtų Tikėjimo metų rezultatas, tačiau Šventajam Tėvui atsistatydinus, tą encikliką užbaigė ir 2013 metų spalį publikavo jau popiežius Pranciškus.

Žymus amerikiečių Katalikų Bažnyčios veiklos apžvalgininkas Džonas Alenas (John Allen), popiežių Benediktą XVI pavadinęs didžiuoju reformatoriumi, savo išvadose pirmiausia nurodo jo atliktas permainas Vatikano finansų apskaitoje, nes jie buvo patikėti sekuliariam tarptautiniam auditui, pasitelkiant Europos Tarybos kovos su pinigų plovimu agentūrą „Moneyval“ ir po patikrinimo viešai paskelbiant rezultatus. Antra, tas Šventasis Tėvas, kuris dar kaip Tikėjimo ir mokslo kongregacijos prefektas, pradėjo ryžtingą kovą prieš kunigų seksualinius nusikaltimus, ypač, vaikų išnaudojimą, vadinamąją pedofiliją, tai tęsė ir savojo pontifikato metu. Jis tapo pirmuoju Popiežiumi, susitikusiu su tokio išnaudojimo aukomis, asmeniškai Bažnyčios vardu atsiprašiusiu už šią krizę. Popiežius Benediktas XVI, kuris tik per dvejus metus (2011–2012) už tokius nusikaltimus iš dvasininkų luomo pašalino daugiau kaip 400 kunigų, taip pat tapo pirmuoju Šventuoju Tėvu, paskyrusiu ištisą dokumentą (laišką Airijos katalikams) tokių nusikaltimų pasmerkimui. Pagaliau popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas, kaip nepaprastas nuolankumo aktas, sąlygojo šios tarnystės demistifikavimą, priartinimą prie Dievo tautos. Pasirodė, kad atsistatydinimas nebėra kažkokia anomalija, bet visiškai įmanomas normaliomis istorinėmis aplinkybėmis, pripažįstant senatvėje iškylančias žmogiškąsias problemas ir apaštalo šv. Petro įpėdiniui. Kaip pripažino jau popiežius Pranciškus, tuo atsistatydinimu faktiškai buvo įsteigta Popiežiaus emerito institucija, kurią iš tikrųjų galima vadinti didžiąja reforma. Tai pripažinus norisi palinkėti jo šventenybei popiežiui emeritui Benediktui XVI sėkmės ir Dievo palaimos „munus Petrinum“ tarnystėje.

© 2017 „XXI amžius“