|
Kaip ketino įvesti cenzūrą...
Vytautas BAGDONAS
Daug mūsų garbaus amžiaus tautiečių su skauduliu ir gėla širdyje dar puikiai prisimena gūdų sovietmetį, kai be jokios kaltės, be jokių kaltinimų, įrodymų, teismų galėjo ilgiems dešimtmečiams atsidurti Sibiro lageriuose, tremtyje. Tuomet žmonių likimus lėmė, nuosprendžius priimdavo saugumiečių ir komunistų partijos veikėjų trijulė, populiariai visų vadinama troika. Neužsimiršta vyresniajai kartai ir tuščios parduotuvių lentynos, milžiniškos eilės prie deficitu tapusių paprasčiausių prekių ir, žinoma, nuolat piliečiams pučiama migla apie gražų ir laimingą gyvenimą, šviesų rytojų. Spauda, radijas, televizija pranešdavo iš visų gyvenimo sričių ir darbo barų tiktai teigiamą informaciją. Ir atrodė tuomet, kad nėra SSRS ir sovietinėse respublikose nei avarijų, nei katastrofų, nei nusikaltimų, nei nedorų žmonių, problemų, rūpesčių, nepriteklių, vargų. Kartais šmėstelėdavo žiniasklaidoje ir šiek tiek kritikos tai kokį kolūkietį, begrobstantį pašarus, sugaudavo, tai koks tinginys neįsijungė darbo kolektyve į socialistinį lenktyniavimą, gal dar ir koks girtuoklėlis ar spekuliantas milicijai įkliuvo... Kad žiniasklaida per daug kai ko nepaviešintų, visuomenei neatskleistų neigiamų faktų, ją stipriuose gniaužtuose laikė cenzūra...
Tokius dalykus iš netolimos praeities prisiminiau neatsitiktinai. Juk visai neseniai būtent trijų Lietuvos Respublikos Seimo narių, valstiečių frakcijos atstovų grupelė, seimūnų troika Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas buvo iniciavę Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios lyg ir turėjo vėl įteisinti žiniasklaidoje cenzūrą. Tačiau toks parlamentarų žingsnis buvo tuoj sukritikuotas ne tik žurnalistų, žiniasklaidos priemonių steigėjų ir leidėjų, bet ir daugelio Seimo bei Vyriausybės narių, šalies vadovų, neigiamo atsako sulaukė ir iš visuomenės. Lietuvos Respublikos Prezidentė tiesiai šviesiai pareiškė, kad mūsų šalyje cenzūra buvo panaikinta jau prieš 27 metus ir nėra jokio reikalo grįžti atgal.
Tad, kokias įstatymo pataisas šioji troika bandė įregistruoti? Ogi ketinta įpareigoti žiniasklaidą, kad bent pusę skelbiamos informacijos sudarytų tiktai teigiama informacija. Buvo siūloma nustatyti, kad informavimo priemonės turinyje turi būti išlaikytos proporcijos tarp teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos. Pataisomis ketinta rekomenduoti, kad pozityvi informacija turėtų sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose.
Iš pirmo žvilgsnio, toks parlamentarų siūlymas galėtų būti naudingas ir reikalingas, nes komercinių televizijų ir radijo stočių pranešimuose, laikraščių puslapiuose, internetinės žurnalistikos svetainėse neigiamos informacijos pateikiama per daug, pernelyg viskas juodinama, visokios blogybės parodomos, akcentuojamos, pabrėžiamos pirmiausia, tarsi tai būtų pati reikšmingiausia informacija. Tačiau ką daryti, jeigu kriminaliniai nusikaltimai, nelaimės, smurto prieš vaikus atvejai, korupcijos faktai, garsių viešųjų asmenų nuotykiai, visokiausios sensacijos užgožia teigiamus dalykus? Kaip turėtų elgtis žurnalistai, žiniasklaidos priemonių steigėjai ir leidėjai, jeigu kartais pozityvių naujienų būna žymiai mažiau nei negatyvių? Bandyti laviruoti ir meluoti, neigiamus dalykus sušvelninti, papudruoti, paspalvinti? Bet juk tai būtų melas, žiniasklaidos priemonių vartotojų apgaudinėjimas. O juk žurnalisto misija yra savo skaitytojams, TV žiūrovams, radijo klausytojams pateikti tiktai objektyvią informaciją, konkrečius faktus, o ne išgalvotus, pagražintus, pacenzūruotus dalykus.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip būtų išlaikytas pozityvios ir negatyvios informacijos balansas, jeigu tos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos būtų priimtos. Kaip reikėtų pateikti informaciją apie visai neseniai šalį sukrėtusį baisų nusikaltimą, kuomet iš Plungės į Vilnių nuosavu automobiliu vykusi jauna mergina pakelėje buvo apiplėšta ir žiauriai nužudyta? Iš kur gauti pusę teigiamų faktų? Gal pateisinti nusikaltėlius, kad jie suklydo, nenorėjo pagrobti automobilio, žudyti merginos, kad jie nuoširdžiai gailisi, kad tai padorūs žmonės? Juk yra tiesiog absurdas ieškoti tarp visiškai neigiamų dalykų kažko teigiamo. Iš kur išpešti teigiamų dalykų, informuojant visuomenę apie šimtus smurto ar patyčių prieš vaikus atvejų, apie nuolat įkliūvančius policijos pareigūnams girtus vairuotojus, apie klestinčią korupciją tarp aukštų valdininkų, apie mokesčių slėpimo faktus? Juk ne žurnalistai kalti, kad visokių neigiamybių yra apsčiai ir jų nuo visuomenės akių nenuslėpsi.
Viena iš šių pataisų iniciatorių D. Šakalienė teigė, kad negatyvi informacija žiniasklaidoje labai veikia emigrantus, sudaro neigiamą įvaizdį apie Lietuvą, skatina juos negrįžti į šalį. Bet juk seimūnai tikrai turėtų žinoti, kad emigruoti lietuvius iš gimtosios šalies skatina ne neigiamos publikacijos žiniasklaidoje, bet visiškai kiti dalykai. Keista, bet metų metais visi politikai tik postringauja apie emigracijos masto mažinimą, naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, palankių sąlygų jaunimui įsidarbinti sudarymą, tačiau nieko konkrečiai nedaro. Ypač kalbos, pažadai, postringavimai sustiprėja prieš kiekvienus rinkimus į Seimą, o kai prie valdžios lovio susiburiama, tos kalbos kalbelės nutyla, konkrečių veiksmų prieš emigracijos mažinimą ir stabdymą nesiimama.
Savaime suprantama, kad visuomet yra maloniau girdėti, skaityti geras žinias, širdžiai mielas naujienas, teigiamą informaciją. Ir visuomet būna liūdna, kai malonius, prasmingus, gražius, šviesius dalykus užgožia neigiami. Bet juk toks gyvenimas, tokia kasdienybė. Ir ne įstatymu reikėtų įtvirtinti balansą tarp pozityvios ir negatyvios informacijos žiniasklaidoje, o sudaryti konkrečias sąlygas, kad gyvenime atsirastų kuo daugiau malonių dalykų.
© 2017 XXI amžius
|