|
Žiniasklaidoje būtina kritika, bet ne mažiau svarbu objektyvumas, nešališkumas
Juozas Dapšauskas
Vertinkime patys
Didelio šurmulio sulaukė kelių Seimo narių registruotas įstatymo projektas, kad žiniasklaidoje 50 proc. turinio turėtų būti teigiama informacija. Kai toks projektas buvo įregistruotas, tuoj pat supratau, kad čia kažkas pakišo naivią Seimo narę psichologę Dovilę Šakalienę (kuri pakišo dar du LVŽS frakcijos narius). Ryškėja svarbios smulkmenos, kad projekto ištakos socialdemokratų gretose.
Kad toks projektas ne tik nesusipratimas, bet ir absurdas, akivaizdu didžiajai daliai žmonių. Retoriškai galima klausti: ar užsakyta reklama be užsakymo numerio priskirtina prie teigiamos informacijos? Noriu tikėti, kad pasiūlymas tikriausiai ne iš blogos valios (juk akivaizdu, kad blogos informacijos perteklius kenkia psichikai), tačiau jis teveda tik į akligatvį, dar didesnį neigiamos informacijos pliūpsnį. Suprantama, kad visiems norėtųsi žiniasklaidoje daugiau teigiamos, įkvepiančios, skatinančios kurti, prisiimti pačiam atsakomybę už savo gyvenimą, skleidžiančios kultūrą, švietimą, sveikatingumą, informacijos. O toks pakištas projektas, kuris bus atsiimtas, tik gera dingstis pašūkauti apie cenzūras, nors LVŽS frakcija ir vadovai nuo tokio projekto automatiškai atsiribojo. Tai reiškia, kad projektui tapti kūnu nebuvo nei teorinių, nei praktinių galimybių. Tačiau tai mažai kas akcentavo, o ar ne to kai kas ir tikėjosi.
Aukštesnio žiniasklaidos lygio galima pasiekti tikrai ne tokiais absurdiškais reguliavimais. Pirmiausia, tie, kurie nori daugiau teigiamo balanso, turėtų patys vengti pesimizmą skleidžiančių konkrečių žiniasklaidos priemonių, manipuliuojančių klaidinančiomis antraštėmis, nes teigiamų kanalų irgi yra nemažai. Ir yra leidinių, kurių neabejotinai daugiau nei pusė turinio yra teigiamo. Tai juos ir galima pasirinkti. O jei kas nori kapstytis po leidinius, kur 90 proc. neigiamos informacijos, tai jų teisė, kad ir kaip tam žmogui ji būtų nenaudinga, psichikai kenksminga.
Neseniai atliktos kelios apklausos parodė, kad ženkliai krito pasitikėjimas žiniasklaida. Kodėl tai įvyko, nuomonių yra įvairių vieni mano, jog dėl to, kad kiek tendencingai kritikavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kiti galvoja, jog tokio pasitikėjimo mažėjimas tiesiog pasaulinė patirtis ar net Rusijos įtaka. Tačiau visais klausimais norėtųsi aiškios vidurio linijos. Problemų su žiniasklaidos objektyvumu tikrai pasitaiko, tačiau dėl to jos užčiaupti tikrai niekas neketina, o tokių antraščių griebiamasi labai greitai.
Kovą politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris sulaikytas prie vairo neblaivus. Kai kurie žurnalistai viešojoje erdvėje išsakė mintį, kad nereikėtų apie šį nusižengimą viešai rašyti, nes tai savo cecho žmogus. Įsivaizduokime, kad tokį nusižengimą padarytų politikas, kaip būtų publikuojamas šis pavojingas kitiems nusižengimas? Kita vertus, pristatyti V. Bruverio suklupimą (ar bet kokio politiko, ar kito žmogaus) kaip viso jo gyvenimo esmę būtų neobjektyvu kaip ir visiškai nutylint. Kiekvienas žmogus turi gerųjų ir blogųjų pusių, dėmių, šešėlių. Ir pateikiant informaciją, manau, svarbu visuma ir informacijos proporcingumas.
Pavyzdžiui, galime savo objektyvą nukreipti į prairusią politikės kojinę, daugybę kartų tą siužetą kartoti. Ar tai bus objektyvios informacijos pateikimas? Ar tai bus etiška, sveika kritika? Bet kokio žmogaus (be abejo, pirmiausia viešo asmens) tik nuodėmės publikavimas, akcentavimas (o kas be nuodėmės, be trūkumų ar politikas, ar valstybės tarnautojas, ar žurnalistas?) bus pilnas, tikras vaizdas? Akivaizdu, kad ne.
Kai vienas portalas tą pačią politiko nuotrauką (susiraukusio) publikuoja daugybę kartų, mažų mažiausiai gali iškelti klausimą, kad tai bauginimas ir savo galios ketvirtosios valdžios demonstravimas arba kažkokio intereso užsakymo vykdymas.
Vienas radijo laidų vedėjas vis kartoja, kad pagrindinė žiniasklaidos misija yra kritikuoti valdžią. Leiskite suabejoti. Kritika, analizė, sarginio šuns vaidmuo yra labai svarbūs, bet ne pagrindiniai ir ne vieninteliai. Gal ir klystu, bet manau, kad pagrindinė žiniasklaidos misija yra objektyvios, nešališkos informacijos pateikimas, sklaida. Siekiant šio tikslo būtina tiek valdančių, tiek opozicijos ar kitų reiškinių, nesusijusių su valdžia, kritika.
Pranašai visuomenės kritikai
Prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų gyvenę pranašai, aprašomi Biblijoje, irgi buvo kritikai. Pranašų, kaip ateities spėliotojų, suvokimas įsivyravo su graikų kultūros įtaka (Delfų orakulai). Hebrajų pranašai buvo nūdienos stebėtojai ir iš šiandienos tikrovės sprendimų kalbantys apie ateitį: nuo elgesio priklausys ir ateitis. Kad ir kiek pranašai buvo kritiški, jie vis vien įkvėpdavo, ragindavo pasikeisti, numatydavo vilties sklidiną ateitį. Senovės pranašai, galima sakyti, buvo šiandieninių žurnalistų, žiniasklaidininkų, apžvalgininkų ar net sociologų pirmtakai.
Be abejo, viena iš pranašų raiškos formų buvo kritika ir net labai aštri. Kritikavo tiek pasaulietinę, tiek anuo metu buvusią dvasinę valdžią. Dėl to sulaukdavo persekiojimų, susidorojimų, kalėjimų, už tai sumokėdavo net savo gyvybe. Juk su tokiomis ir panašiomis situacijomis susiduria ir šiandien sąžiningi ir atsakingi žurnalistai. Lietuvių filosofas Antanas Maceina, atkreipdamas dėmesį, kad kritika reikalinga visiems ir net Bažnyčiai, sako, kad jos turėtume pasimokyti iš pranašų, kurių situacija tikrai būdavo gana sudėtinga. Apie pranašą A. Maceina rašo: Tuo jis kelia nerimą, nes drumsčia įsisenėjusį saugumo jausmą. Jis atskleidžia papročių veidmainingumą, įstatymų nudvasėjimą, institucijų sustingimą, tiesos pridengimą raide, o ypač meilės stoką.
Beje, pranašai vieni nuo kitų skirdavosi vieni buvo prisitaikėliai, būtent vengdavo kritikos, kad nepatirtų nemalonumų, kiti jausdavo atsakomybę, savo misiją ir rizikuodavo savo asmeniniu gyvenimu.
Būtina skatinti kritinį mąstymą
Jei kažkoks absurdiškas proporcijų (teigiamų ar neigiamų) nustatymas yra nesusipratimas, tai nereiškia, kad žiniasklaidoje viskas gerai ir nieko nereikia keisti. Būtina bendrai šviesti visuomenę, jaunimą kritinio mąstymo klausimais, kad žmonės sugebėtų įžvelgti, kur yra paslėpta reklama, kur galimas puolimas, susidorojimas, vienašališkos, neigiamos informacijos skleidimas apie asmenis ar organizacijas turint paslėptą interesą.
Aplankiau šimtus mokyklų su kritinio mąstymo skatinimo žinia. Bendrauta su tūkstančiais mokinių įvairiausiose Lietuvos vietovėse. Tai yra kelias kelti žmonių kritišką mąstymą, o kartu ir žiniasklaidos lygį. Kol žmonės kaip narkotikų nori būtent neigiamos informacijos, tol ji taip masiškai ir bus vartojama, tol žiniasklaidos kanalai ja ir piktnaudžiaus, ją neproporcingai pateiks.
Taiklus žurnalistės Mildos Noreikaitės pastebėjimas socialiniame tinkle Facebook šiuo klausimu: Galiausiai, turiu pasiūlymą. Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Pavyzdžiui, aš, kaip žurnalistė, kalbėsiu apie tai, kas man atrodo svarbu, visiems reikalinga. Kaip skaitytoja, žiūrovė stebėsiu, spausiu peržiūrėjimo mygtuką ten, kur matau prasmę. Neskirsiu dėmesio to nevertai informacijai. Jei norime, kad kažkokios informacijos būtų mažiau, nespauskime, neskaitinėkime net slapta to, ką viešai vadiname tuščiomis žiniomis. Žiniasklaida stebi reitingus, skaitomumą, planuoja turinį. Laidos, reportažai apie smurtą, tragedijas, skandalus negyvuos taip gausiai be gerų reitingų.
Žiniasklaidos priemonės irgi galėtų parodyti socialinės atsakomybės pavyzdį. Pavyzdžiui, įsipareigoti visiškai atsisakyti narkotinės medžiagos alkoholio reklamos. Gražių pavyzdžių žiniasklaidos atsakomybės klausimu apstu, juos reikia įvertinti. Neabejoju, kad tiek žiniasklaidos atstovai, tiek ir visuomenė, politikai nori, kad žiniasklaidos reitingai augtų, ji būtų demokratijos, sveikos ir darnios visuomenės garantas.
Žinau, kad viskas priklauso nuo mano požiūrio, ir pokytis prasidės, jei kontroliuosiu save pirmiausia, ne kitus, tiek kaip žurnalistę, tiek kaip skaitytoją. Pradėkime, ragina jau minėta M. Noreikaitė.
© 2017 XXI amžius
|