|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Balandžio 22-oji Pasaulinė žemės diena Medžių kaltė ta, kad jie yra medžiai Vytautas BAGDONAS
Tikriausiai, net ir savo pažadų rinkėjams nevykdantys seimūnai ar apsivogę politikai nesulaukia tiek keiksmų, kiek medžiai. Ir ypač gražuoliai klevai, baltaliemeniai beržai, aukštaūgės liepos keiksnojami rudenį, kai krinta lapai, o eglėmis, pušimis, kėniais, tujomis ir kitais piktinamasi dėl spyglių ar kankorėžių. Atrodytų, reikia tiktai pasinaudoti puikia proga ir kuo daugiau grožėtis įvairiausiomis spalvomis nudažytais lapais, su nostalgija prisiminti vasaros dienas, o ne pykti ant medžių, kad šie nukloja takus, kiemus, šaligatvius krintančiais lapais. Dargi galima būtų medžiams padėkoti už tuos lapus. Juk jie, suversti į krūvas, po kurio laiko tampa puikiu kompostu arba paberti ant dirvos, daržų būna gera trąša. Tačiau kiemsargiams, valytojams, komunalininkams tie lapai kiekvieną rudenį taip įkyri, taip įsipyksta, kad, atrodo, įduotų kirvį į rankas, ir dauguma medžių būtų nukirsti. Bent jau taip atrodo, klausantis jų dejonių: Ach, ir vėl pilna lapų, nespėju grėbti..., Kaip atsibodo tie lapai..., Ir kur tuos lapus dėti, kur išvežti..., Ir vėl daugybė spyglių... O kiek keiksmų medžių adresu pasigirsta kapinėse. Pyksta žmonės, kad byra eglių, pušų, kėnių spygliai, kad klevai, beržai ir kiti medžiai barsto ant kapų lapus. Tad dažnai, Visų Šventųjų dienai, Vėlinėms artėjant, kuomet suintensyvėja amžinojo poilsio vietų tvarkymas, vietoj maldų ir ramybės kapinėse išgirsti piktus keiksmus dėl šalia augančių medžių. Žinia, seni, išpuvusiais kamienais medžiai kapinėse yra labai pavojingi, nes, pūstelėjus smarkesniam vėjui, gali lūžti, prispausti žmones, sudaužyti paminklus. Tokie avariniai medžiai yra pjaunami, rajonų komunalininkai, seniūnai, patys neturėdami specialios technikos ir įrangos, samdo tuo užsiimančias firmas ir tas darbas nemažai kainuoja. Be abejo, kiekvienam medžiui nupjauti reikalingas leidimas, priešingu atveju bet kas pradėtų mojuoti prieš augmeniją kirviu ar benzininiu pjūklu... Deja, atsiranda žmonių, kurie tiesiog piktybiškai nusistatę prieš medžius. Norėčiau pateikti keletą pavyzdėlių iš Anykščių krašto. Atsirado Kavarsko miestelio gyventojų, kurie būtinai įsigeidė nupjauti žaliausius, sveikiausius medžius, augančius kapinėse. Prašydami leidimo, kavarskiečiai motyvavo tuo, kad medžiai meta šešėlį ant kapų, todėl ten sunkiau auga gėlės, o rudenį reikia gerokai pasidarbuoti su šluota ir grėbliu, nes lapai tirštai nukloja jų artimųjų amžinojo poilsio vietas. Savaime suprantama, niekas iš pareigūnų skubotai tokio leidimo nedavė, o rūpestingai susipažino su situacija vietoje. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų nebuvo jokios pateisinamos priežasties išpjauti vešliai žaliuojančius medžius. Taip suinteresuotiems asmenims ir buvo paaiškinta. Tuomet išradingieji žmonės nusprendė savais metodais kovoti su medžiais kapinėse. Tiesiog piktybiškai medžių kamienai buvo sužaloti, juos įpjaunant, iškapojant, prigręžiojant skylių. Į tas ertmes piktavaliai pripylė visokių cheminių medžiagų, degių skysčių ir kitokios bjaurasties. Taip ketinta medžius sunaikinti, nes tikėtasi, kad jie pradės džiūti, pūti. O tuomet jau ir leidimus išpjauti atsakingi pareigūnai lengviau išduos. Tačiau atsitiko priešingai. Tyčinis medžių žalojimas buvo laiku pastebėtas, imtasi priemonių padarytas žaizdas gydyti, o kaltininkams teko už medžių žalojimą atsakyti pagal įstatymą... Buvęs Anykščių rajono meras, žinomas šalyje gamtininkas, dr.Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatas Sigutis Obelevičius ne kartą stebėjosi kai kurių žmonių piktnaudžiavimu. Esą gana dažnai rajono gyventojai prašo leidimų išpjauti medžius, nors šie niekam netrukdo, nekelia jokios grėsmės, nėra avarinės būklės. Štai, viena moteriškė jam skundėsi, kad jai niekaip nepasiseka gauti leidimo medžiui nupjauti, nors jis meta spyglius, atsiranda papildomo darbo tuos spyglius išgrėbti, išpilti į šiukšlių konteinerį. Žinoma, meras irgi nepritarė tokiam drastiškam sprendimui, tad piktoka interesantė netgi pradėjo tuometinį savivaldybės vadovą koneveikti. Pasak S. Obelevičiaus, kuris per savo gyvenimą pasodino šimtus medelių ir krūmų, kurio iniciatyva įkurdintas ir puoselėjamas nuostabusis Traupio botanikos sodas, stebėjosi, kaip atsiranda tokių žmonių, kuriems pakyla ranka nupjauti, sunaikinti medį vien tiktai dėl to, kad tai yra medis. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja, rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė tiesiogiai susiduria su tomis problemomis. Mat, leidimų nupjauti medžius žmonės kreipiasi būtent į Architektūros ir urbanistikos skyrių, Daivai dažnai tenka važinėti su komisija ir įvertinti medžių būklę, priimti lemtingus sprendimus. Vyriausiosios architektės teigimu, jeigu tokie leidimai būtų išduodami lengva ranka, kažin ar miestuose, miesteliuose, kaimų gyvenvietėse beliktų medžių. Juk piktnaudžiavimo faktai akivaizdūs. Kartą komisijos nariai, aplankę vieną pilietį, prašiusį leisti nupjauti klevą, nusprendė paeksperimentuoti. Jie, užsukę pas tą anykštėną, dejavusį, kad klevas jau senas, išpuvęs, kad gali bet kada lūžti ir pridaryti žalos, pasiteiravo, kiek maždaug kainuotų malkos, kurios susidarys, nupjovus tą didžiulį klevą? Žmogus greitai suskaičiavo, kad iš medžio galėtų išeiti malkų už kokius 500 litų. Tuomet komisijos nariai, vos sulaikydami juoką, rimtais balsais pasakė anykštėnui, kad dalį tos sumos jam teks sumokėti į valstybės biudžetą. Staiga anykštėnas, prašęs leidimo, pakeitė savo nuomonę. Esą, medis dar visai žalias, jam dar tik augti ir žaliuoti, tad nėra čia ko jo pjauti. Buvo akivaizdu, kad medį norėta nupjauti, nes prisireikė malkų... Panašių pavyzdžių galima būtų prirašyti daugybę ir iš įvairių šalies vietovių. Ar matėte, kaip energetikai pjausto medžių, augančių šalia elektros linijų, šakas ar viršūnes? Tai tiesiog medžių žalojimo pavyzdys. Jie atvažiuoja su specialia automašina-bokšteliu, darbininkai pakeliami į reikiamą aukštį, netoli elektros linijų medžiai lengvai pasiekiami. Todėl yra visos galimybės juos apgenėti taip, kad ir laidų nepasiektų, ir nebūtų sužaloti, gražiai atrodytų. Bet kas gi rūpinsis tais medžiais? Kaip pakliuvo, taip ir nurėžė šleivai kreivai šakas, viršūnes. Kai kur po elektrikų vizito lieka nebe medis, bet bešakis beviršūnis stuobrys. Dar gerai, jei tokia medžio parodija toliau žaliuoja, atsigauna, sulapoja, pradeda atgauti medžio pavidalą. Bet kiek tokių medžių visai nudžiūsta arba styro it kokie vaiduokliai, nekeldami jokio estetinio pasigerėjimo? Kartais labai neatsakingai elgiasi ir komunalininkai miestų tvarkymo darbuotojai. Kai kur liepos, klevai, kaštonai taip apgenimi, apipjaustomi, kad tiesiog palieka baisų vaizdą. Kaip po tokių, atsiprašant, apgenėjimų medžiai dar atsigauna, sulapoja, tenka tiktai stebėtis. Retai kada pamatysi, kad apipjovus stambias šakas, tas vietas kas nors užteptų dažais. Taip ir boluoja tos žaizdos tarsi koks priekaištas. Daugelyje miestų ir miestelių tvarkomi šaligatviai, kasant tranšėjas vandentiekiui, kanalizacijai, šiluminėms trasoms, irgi labai nukenčia jau seniau ten augę medžiai. Kartais jų šaknys atkasamos, sužalojamos, tiesiant šaligatvius betono plytelėmis, asfalto danga aplinkui kamienai tiesiog suspaudžiami, suveržiami. Žinoma, medžiai dar yra, palyginti, gajūs, tad ir toliau gyvena, betgi skursta, vargsta, liūdna į tokią augmeniją tarp betono ir asfalto gniaužtų žiūrėti. Statant madingus prekybos centrus, įrengiant šalia jų automobilių stovėjimo aikšteles, stengiamasi palikti ten augusius medžius. Ir koks ten jų augimas, kai aplinkui zuja ir zuja mašinos, kai net sunku kvėpuoti nuo išmetamųjų dujų? Neretai tokie medžiai, ypač dar liauni, tiesiog apibraižomi ar išlaužomi mašinų. Labai gera tradicija kiekvieną rudenį ir pavasarį sodinti medelius. Pasodinami jie ir vietoje nupjautų senų, jau atgyvenusių medžių, ir plečiant parkus, įrengiant naujas alėjas. Medeliai tinka visur, jeigu jie sodinami, suderinus su savivaldybių architektais, ekologais, prisilaikant miestų ir miestelių tvarkymo planų. Savaime suprantama, savavališkas medelių sodinimas, kaip ir savavališki medžių kirtimai yra negeras dalykas. Niekuomet nereikėtų pamiršti, kad jaunas medelis augs ir užaugs, taps dideliu, išlakiu medžiu ir kad ateityje gali trukdyti saugiam eismui, pėstiesiems, sukelti problemų prie gyvenamųjų namų, įstaigų, organizacijų, po žeme nutiestų komunikacijų. Jeigu medelių sodinimas būna ne vienadienė akcija, ne rėksminga reklaminė kampanija, tai ir vėliau pasirūpinama tų sodinukų priežiūra. Juk nepakanka vien tiktai medelį pasodinti, bet reikia jį ir laistyti, pritvirtinti prie kuoliukų, kad neišlaužytų vėjai. Tai vienur, tai kitur vis tenka pastebėti tyčia išlaužytų medelių. Savaime suprantama, kad tai chuliganiškai nusiteikusių paauglių darbas. Iš neturėjimo ką veikti dažnai vaikėzai (arba ir mergaičiukės), kartais net visokių sidrų ar alkoholinių kokteilių prisisiurbę, nori pademonstruoti savo jėgą, pamiklinti jokio rimto fizinio darbo nedirbusias rankeles. Daugelyje šalies vietovių mėgstamos medelių sodinimo akcijos, dalyvaujant įvairiausio rango svečiams, šalies vadovams. Tos pompastikos kupinos akcijos paprastai būna skiriamos kokiems nors jubiliejams, žymioms datoms paminėti, prisikviečiant žiniasklaidos atstovų, fotografų. O praėjus visam šurmuliui, po kokio pusmečio ar metų į tuos pompastiškai pasodintus parkus būna net baisu pažiūrėti: medeliai skendi piktžolynuose, nuskurdę, apdžiūvę ar visai nudžiūvę, piktavalių žmonių išlaužyti, laukinių žvėrių apgraužti... Žinoma, taip yra ne visur, o tik ten, kur panašios medelių sodinimo akcijos organizuojamos kaip vienadienės reklaminės akcijos, norint prieš kitus pasipuikuoti, neva pagerbti kokį nors aukštą svečią, garbų kraštietį, ypač, jei tas atvyko gimtinėn iš užsienio kraštų... Rašydamas šiuos apmąstymus, vis prisimenu sovietmetį, kuomet per kiekvieną lenininę talką balandį kiekviename kolūkyje, tarybiniame ūkyje, miestelyje buvo pasodinama šimtai medelių. Tiesiog buvo madinga kurti parkus, sodinti medžių alėjas, želdinti pakeles, mokyklų stadionus. Be medelių sodinimo nepraeidavo bet koks renginys: abiturientų išleistuvės mokyklose, vaikinų palydos į armiją, derliaus nuėmino pabaigtuvės kolūkiuose, jaunuolių vestuvės, kūdikių vardynos (buvo ir tokių švenčių). Dabar stebiuosi ir neatsistebiu. Juk tokios medelių sodinimo šventės kiekviena proga buvo puoselėjamos visoje Lietuvoje ne vieną dešimtmetį. Todėl mūsų šalelė turėjo skendėte skendėti žalumoje, jau seniai turėjo virsti ištisu parku. Gal taip ir būtų buvę, jeigu visi sodinti medžiai būtų išlikę iki šių dienų. Betgi dažniausiai tai būdavo tik vienadienės akcijos, po kurių kai kas pažymėdavo ataskaitose eilinį pliusiuką, tuo viskas ir pasibaigdavo. Pasodinti, bet neprižiūrėti medeliai nykdavo ir nunykdavo. Kitais metais vėl pasikartodavo ta pati akcija, kuriai pasibaigus pasodinti medeliai būdavo paliekami likimo valiai. O kiek gražių, išlakių medžių būdavo be jokio gailesčio, be jokių leidimų ir rimtų priežasčių išpjaunama, iškertama! Juk ir anksčiau medžiai būdavo kaltinami dėl to, kad jie yra medžiai.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |