Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Prienų dekanate

Davatkyno 10-mečio iškilmėse dalyvavo nuncijus

Nuncijų bendruomenei pristato kraštietė rašytoja Aldona Ruseckaitė, vertėjauja kun. Vilius Sikorskas

Procesija iš bažnyčios davatkėlių taku

Nameliai vilioja mažumu ir paslaptimi

Procesija nuo Šilavoto bažnyčios Davatkyno link

Neįprastą svečią prie Šilavoto bažnyčios pasitiko klebonas ir smalsūs parapijiečių žvilgsniai

ŠILAVOTAS. Gegužės 14-ąją, sekmadienį, čia atvyko nematyta gausybės svečių, buvusių ir dabartinių šilavotiškių, kurie susirinko į iškilmingą Šilavoto Davatkyno muziejinės veiklos 10-mečio paminėjimą. Ypatingai reikšmingas įvykis šiai maždaug tris šimtus tikinčiųjų šeimų jungiančioje parapijoje buvo apaštalinio nuncijaus, Šventojo sosto atstovo Baltijos šalyse, arkivyskupo Pedro Lopeso Kvintanos (Pedro López Quintana) apsilankymas. Garbųjį svečią prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pasitiko parapijos klebonas kun. Ričardas Kmitas. Nuncijus vadovavo šv. Mišioms, kurias aukojo kartu su asmeniniu sekretoriumi kun. Mindaugu Šlaustu, Vilkaviškio vyskupo generalvikaru mons. Gintautu Kuliešiumi ir dar penkiais kunigais. Šv. Mišių giesmes giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras, psalmę – dainininkas Liudas Mikalauskas. Nuncijus perdavė šilavotiškiams Šventojo Tėvo palaiminimą. Sakyti homiliją (tai jau dabar reta bažnyčiose) pakilo į sakyklą, kad taptų labiau matomas ir girdimas tikinčiųjų bendruomenei. Šv. Mišių metu surinktos aukos skirtos Balbieriškio bažnyčiai atstatyti.

Po šv. Mišių procesija iš bažnyčios per pienių žiedais nusagstytas kalvotas pievas pajudėjo link netolimo pušyno ūksmėje prieš maždaug 100 metų įsikūrusio vadinamojo Davatkyno – neformalaus moterų vienuolyno. Davatkėlių take nuncijus pašventino dvi naujas skulptūras – šv. Kazimiero ir šv. Jokūbo (jas sukūrė tautodailininkas Kazys Martinaitis ir skulptorius Adolfas Teresius). Dabar einančius šiuo taku (kuriuo iš savo namelių į bažnyčią eidavo davatkėlės) pasitinka penkiolika šiam kraštui svarbių šventųjų ar davatkėlių vardus primenančių medžio skulptūrų. Arkivyskupas ilgėliau stabtelėjo prie šv. Jokūbo skulptūros. Jos autorius ir kaip piligrimas liudijo, jog įkvėpimo sukurti įgavo analogišką skulptūrą apkabinęs Šv. Jokūbo katedroje Santjage (Ispanija). Tada nuncijus prisiminė, jog šioje katedroje priėmė kunigystės šventimus.

Davatkyno teritorijoje šventė tęsėsi. Ją vedė kraštietė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, muzikinę programą atliko bažnyčioje giedojęs Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras bei dainininkai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas.

Šv. Mišiose bažnyčioje ir Davatkyne kalbėjęs nuncijus arkiv. P. Lopesas Kvintana pabrėžė čia gyvenusių pamaldžių moterėlių pamokas dabarties žmonėms, teigė, kad Šilavotas – ne tik prisiminimų vieta. Tai – ypatinga vieta, menanti, kas išsaugota Lietuvoje ir ką būtina perduoti ateinančioms kartoms. Tai – gilus tikėjimas ir kultūra. „Kviečiu nepamiršti savo identiteto“, – sakė Šventojo Tėvo atstovas.

Šilavoto Davatkyno įsikūrimas neatsiejamas nuo Šilavoto parapijos gyvavimo. Mažoje bendruomenėje gyvenusios moterys visą savo laiką skyrė bažnyčios priežiūrai, pagalbai kunigams, maldai, vaikus slapta ruošė Pirmajai Šv. Komunijai. Visuomet rasdavo laiko padėti ir slaugyti sergančius. Mokė siūti, austi, megzti, tarp aplinkinių skleidė tikėjimą, tautiškumą, dorovingumą, meilę Dievui, Tėvynei, žmogui, todėl vietinių buvo švelniai vadinamos davatkėlėmis. Viena iš jų – Ona Mieldažytė – už tikybos mokymą sovietmečiu buvo nuteista.

Vienu metu čia gyveno 14 moterų, stovėjo didesni ar mažesni septyni nameliai. 1999 metais mirus paskutiniajai Davatkyno gyventojai O. Mieldažytei, namelius paveldėjo giminaitė Danguolė Lincevičienė. Jos šeima nutarė vietovę ir jos sakralumą išsaugoti ir palikti atvirą žmonėms. Teritoriją nuolat tvarkė ir prižiūrėjo. Žinia apie šią vietovę pasklido plačiau, kai nuo 2007 metų Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu. Čia organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai, „Poezijos pavasario“, kitos šventės. Šiemet gegužės 28 dieną Davatkyne po atviru dangumi bendravo poezijos mylėtojai.

Ši sakrali vieta atvira visiems, o pagrindinė muziejaus kuratorės D. Lincevičienės bei visos savanoriškai susibūrusios Šilavoto Davatkyno bendruomenės misija – išsaugoti ir puoselėti čia gyvenusių moterų atminimą, aktualizuoti jų sielovadinės veiklos reikšmę. D. Lincevičienė pasidžiaugė gausiu bendraminčių, vis didėjančiu pagalbininkų, rėmėjų būriu. Įvardijo prieniškę gydytoją Inetą Marčiukaitytę, kurios iniciatyva išdrįso ryžtis privačiam vizitui pas nuncijų ir papasakoti apie Davatkyno gyvavimą bei pakviesti apsilankyti. Ir dabar, besusigulint įspūdingos šventės įspūdžiams, žmonės nesiliauja stebėtis, kaip toks aukštas Bažnyčios hierarchijoje asmuo – Apaštališkasis nuncijus – į mažą kaimo parapiją atvyko pakviestas pasauliečių. Bet arkiv. P. Lopesas Kvintana, dalyvaudamas visoje šventės programoje (šv. Mišios, ilgai trukusi procesija netrumpu davatkėlių taku per pievas iki Davatkyno trobelių, koncertas, kalbos), būtent liudijo Šventojo Tėvo Pranciškaus pasirinkimą būti ir džiaugtis kartu su paprastais žmonėmis.

10-mečiui vienas namelis autentiškai suremontuotas, jame ir kituose rodomi pamaldžių moterų gyvenimą ir veiklą liudijantys daiktai.

Birutė Nenėnienė

Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“