Apie laisvę pasirinkti
Edvardas ŠIUGŽDA
Dar neseniai monsinjoras Alfonsas Svarinskas kiekvieną kartą, kai tik buvo jam leidžiama pakalbėti (o tai daryti jam leisdavo vis rečiau ir rečiau, jau nekalbant net apie tai, kad Vilniaus Arkikatedroje buvo uždrausta jam pasirodyti, matyt, jį irgi palaikė Brazausko draugu, kuriam kelias į šventovę uždarytas ir po mirties), tiesiog ašarodamas kartodavo, kad nustotume girtauti, nes jau tapome labiausiai prasigėrusia tauta kiekvienam suaugusiam tenka po 15 litrų alkoholio ant galvos, pralenkėme net rusus: geriame visur, net ir artimų žmonių laidotuvėse, prie degtinės ar vyno pripranta ir mūsų gražusis energingasis jaunimas. Monsinjoras be perstojo rinko duomenis iš spaudos ir interneto, ir visoje plačioje parapijoje laidodamas į amžinybę išeinančius savo kovos bičiulius partizanus, žmonėms aiškindavo, kokią žalą mūsų tautai ir ypač jaunimui daro besaikis alkoholio vartojimas. Tai ir žudynės, ir avarijos su sužeistaisiais bei žuvusiaisiais, ir savižudybės. Monsinjoras kviesdavo rinktis į jo sukurtą Didžiosios Kovos partizanų apygardos parką ir ten pasvarstyti, ar teisingu keliu einame, o gal ir toliau tik dainuojančią revoliuciją kuriame jau be jokių svarbių įsipareigojimų, vien apie ekonominę gerovę galvodami, bet pamiršdami pažiūrėti į valdžioje ir tautoje kylančią dvasinę krizę. Ir kildavo ir mums, besiklausantiems, o dažniau tik iš nuogirdų sužinojusiems apie griausmingąjį monsinjorą, ar reikia taip aimanuoti ir dejuoti. Taip, galima ranką prie širdies pridėjus pasakyti: dažnai pagalvodavome, ko tas senas kunigas visus čia tramdo, ko jis kišasi į mūsų gyvenimą, vien tik melstis ragina, bet kuriose laidotuvių Mišiose liepdamas būtinai į bažnyčią bent sekmadieniais ateiti, atsisakyti išgėrimo festivalių. Kitas, netgi dvasininkų luomui priklausantis kolega, į visada energingai lietuvybę propaguojančiojo daržą nepasibodėdavo mesti akmenį: per ilgus lageriuose kalinimo metus esą jis įgavo kalinio mentalitetą ir į viską žiūri tik tokiomis iškreiptomis akimis juk viskas pas mus gražu, kyla valstybės ir tautos gyvenimas, visokios beribės laisvės atsivėrusios jaunimui, net keliai važiuoti į užsienius ir ten, o ne tėvynėje kurti gyvenimą, džiaukimės, kad mums tuoj bus leidžiamos ir homoseksualų santuokos, ir vaikai tokiose šeimose atsiras nestabdykime tautos, norinčios eiti kartu su pažangiais Europos politikais. Ir iš viso kam čia nuolat verkšlenti ir vesti į kovą?..
|