Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora
Parodos
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23)

Arkiv. Teofilius Matulionis 1933 metais grįžęs iš įkalinimo

Nuo 1947 m. vasario 20 d. vėl tęsėsi vyskupą Teofilių Matulionį kankinantis tardymas. Tą dieną tardymas pradėtas 13 valandą, o baigtas 17 valandą. Lyg ir nedaug, tik keturios valandos. Bet kaip jos alina dvasią, kaip išsekina, kaip kelia nerimą dėl jo pažįstamų žmonių, apie kurių tariamus nusikaltimus kvočia saugumietis Golicynas. Ypač kankinantys tardymo klausimai, tiesiog akivaizdžiai besirausiantys ir po kaltinamojo sąžinę, ir po bažnytinius, komunistinei imperijai visai nepavaldžius reikalus. Saugumietis knaisiojosi po Eucharistinio kongreso vokiečių okupacijos metais parengimą ir jo eigą. Nors kongresas dėl „raudonosios“ armijos atėjimo neįvyko, tačiau saugumietis atkakliai domėjosi kongresu, ieškodamas vysk. Matulionio „antisovietiškumo“. Klausiamas, ar Lietuvos katalikų dvasininkijos vadovybė numatė surengti 2-ąjį Eucharistinį kongresą, vyskupas T. Matulionis sakė, kad sprendimą sušaukti kongresą priėmė Vyskupų Konferencija, įvykusi 1943 metų rudenį Kaune, o jį sušaukti numatyta 1944 metų birželį Kaune. Paskiau, klausiamas atsakyti į kitą klausimą, vysk. Matulionis patikslino, kad kongreso iniciatorius buvo metropolitas Skvireckas, kuris iškėlė šį klausimą vyskupų konferencijai svarstyti. Kongresą buvo numatoma surengti minint I Eucharistinio kongreso 10-metį. Tardytojas, matyt, suteikdamas Eucharistiniam kongresui politinę reikšmę, reikalavo apibūdinti jo tikslus. Matulionis iškart pasakė, kad rengiant kongresą politinių tikslų neturėta, jie buvo grynai religiniai. Tardytojas pareikalavo nurodyti, kokias kongreso parengiamąsias priemones numatė Vyskupų Konferencija. Vysk. Matulionis išdėstė, kas buvo numatyta vyskupų konferencijoje: sudaryti centro komitetą, kuris atliktų visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti jo programą (centro komiteto narius skyrė metropolitas Skvireckas), rinkti lėšas kongresui, parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų, parengti sveikinimo laiško popiežiui Pijui XII tekstą, kurį pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis toliau kvotė vysk. Matulionį, kas įėjo į kongreso parengiamojo centro komiteto sudėtį, bet tardomasis atsakė jo sudėties nežinantis. Tada saugumietis pareikalavo pasakyti, koks buvo Lietuvos katalikų parašų ant sveikinimo laiško Pijui XII rinkimo tikslas. Kaltinamasis atsakęs, jog parašai paliudytų, kad iš tikrųjų visi Lietuvos katalikai sveikina Popiežių, ir tai būtų ištikimybės Apaštalų Sostui išraiška. Vėl sekė klausimas, ar kongreso proga paskelbtą visų vyskupų parašytą ganytojišką laišką tikintiesiems pasirašė ir pats vysk. Matulionis. Tardomasis atsakęs, kad apie 1943 metų lapkričio pabaigą paskelbtą vyskupų laišką pasirašė.

Matyt, norėdamas sureikšminti kaltinamojo „kaltę“, saugumietis iškart pakišo tardomajam vyskupų laiško kopiją, klausdamas, ar jį pasirašė. Matulionis patvirtina, kad pasirašė. Tada saugumietis kerta „triuškinantį“ smūgį kaltinamajam: sakote, kad kongresas neturėjo politinių tikslų, tad kodėl jūsų pasirašytame ganytojiškame laiške yra keletas antisovietinių išpuolių prieš bolševizmą, prieš Sovietų Sąjungą ir jos „šalininkus Lietuvoje“. Vysk. Matulionis argumentuotai atsako, kad pasirašęs todėl, jog bolševizmas ir sovietų valdžia išpažįsta ateizmą (galima manyti, kad vysk. Matulionis sakęs, kad sovietų valdžia ne tiek išpažįsta, kiek prievarta skleidžia ateistinę propagandą). Bet saugumietis siekia dar labiau parklupdyti vyskupą: jis pateikia jo antisovietiško nusistatymo „įrodymus“: 1943 metų gruodžio 9 dieną vyskupas parašė atskirą ganytojišką laišką 2-ojo Eucharistinio kongreso proga, kuriame teigė: „Susirinkę į kongresą melsimės Eucharistiniam Jėzui, prašydami taikos, jeigu karas tęsis. Jeigu visame pasaulyje viešpataus taika, dėkosime Jėzui, kad sustabdė karo rykštę ir sutrukdė 1941 metais bolševikams sunaikinti mūsų tautą...“, o dar toliau parašė: „2-ojo Eucharistinio kongreso proga reikia prisiminti ir pagerbti žuvusius už tėvynę, partizanus...“ „Argi iš šių jūsų laiško ištraukų nematyti, kad kongreso sušaukimas turėjo politinę prasmę?“ – kaltinančiai klausė saugumietis. Kaltinamasis ramiai paaiškino: „Pripažįstu, kad mano parašytame laiške yra politikos elementų. Kodėl rašiau šias eilutes, jau sakiau praėjusių tardymų metu ir daugiau ką nors pridėti neturiu“. Iš vysk. Matulionio gavęs tokį savo kaltės prisipažinimą, saugumietis toliau jį kvotė apie „antisovietinį“ kongresą: „Kokį praktinį darbą atlikote, rengiantis kongresui?“ Vyskupas nurodo gana paprastus, bet reikalingus pasirengimo kongresui darbus: „parašiau ganytojišką laišką, parapijose buvo sudaryti pasirengimo kongresui komitetai ir vienoje ar dvejose vyskupijos parapijose buvo surinktos lėšos kongreso reikmėms“. Paklaustas, kodėl kongresas neįvyko, tardomasis atsakė, kad link Lietuvos artėjo frontas ir padėtis netiko kongresui: jis nebūtų buvęs populiarus tarp tikinčiųjų ir dvasininkijos. Saugumietis kažkodėl nesiteiravo, ar šis atidėtas kongresas negalėjo būti rengiamas jau prie „gerosios“ sovietų valdžios, matyt, suprato, kad bet kokie bažnytiniai renginiai naujajai valdžiai nepriimtini. Šios dienos tardymo protokolas rodo, kad saugumietį tenkindavo trumpi vysk. Matulionio atsakymai. Tikėtina, kad klausimai būdavo įvairiausiai gudriai ir klastingai sudaromi, o kaltinamojo vysk. Matulionio atsakymai sujungiami į vieną trumpą atsakymą. Tie trumpai užrašyti atsakymai rodo, kad tardytojas juose nieko svarbaus nesurado ir tenkindavosi lakonišku jo užrašymu.

Matyt, jausdamas, kad iš tardomo vyskupo Matulionio nieko svarbaus neišgaus, kitą tardymą saugumietis Golicynas atliko beveik po dviejų savaičių – 1947 m. kovo 3 d. Tai vėl buvo „naktinis“ tardymas – pradėtas 20 valandą, baigtas 24 valandą. Tačiau buvo siekiama „išsiaiškinti“ tas pačias „antisovietinio“ kongreso organizavimo aplinkybes. Pirmiausia tardytojas pareikalavo smulkiau paaiškinti praėjusio tardymo metu vyskupo paminėtus kongresui pasirengti sudarytus parapijų komitetus, apie tų komitetų sudėtį ir veiklą. Tardomasis atsakė, kad vyskupijos kunigams buvo davęs nurodymą sudaryti pasirengimo kongresui komitetus parapijose, tačiau nežino, kiek jų buvo sudaryta ir kokį pasirengimo kongresui darbą jie nuveikė. Paaiškėjus, jog numatytu laiku kongreso surengti nepavyks, visas parengiamasis darbas buvo sustabdytas, todėl jis netgi nesidomėjęs, ką šiuo klausimu nuveikė kunigai. Saugumietį domino, ar buvo parengtas sveikinimo popiežiui kongreso proga projektas. Kaltinamasis paaiškino, jog laiškas nebuvo parengtas, todėl nebuvo renkami ir Lietuvos katalikų parašai.

Po vienos dienos pertraukos, kovo 5-ąją, vysk. Matulionis buvo tardomas vėl vakare iki vidurnakčio, „įprastu“ laiku, 20–24 val. Klausimai kažkiek siejosi su „politika“ – saugumietis „aiškinosi“ apie Kaišiadorių kurijos prelato Vaičiulio dalyvavimą 1943 metų balandžio mėnesį Kaune vykusioje Lietuvos Generalinės srities atstovų konferencijoje. Vysk. Matulionis patvirtino prelato dalyvavimo faktą, tačiau toje konferencijoje priimtų sprendimų turinio atpasakoti negali. Saugumiečiui rūpėjo suversti kaltę vysk. Matulioniui, kad tai jis siuntęs prelatą ir kitus kunigus į tą politinę konferenciją. Kaltinamasis paneigė įtarimus – jokių kunigų į konferenciją jis nesiuntęs, dalyvavo tik prelatas Vaičiulis. Tada saugumietis, pasakęs, kad yra žinoma, jog šios konferencijos dalyviai buvo renkami, tad pareikalavo pasakyti, kas gi prelatą Vaičiulį išrinko į konferenciją. Iš pradžių tardomasis sakė nežinantis, kas į konferenciją išrinko prelatą, ir neprisimena, kad jis apie tai būtų ką nors sakęs, tačiau saugumietis, klausdamas, iš kur tardomasis žino, jog prelatas dalyvavo konferencijoje, privertė vysk. Matulionį paaiškinti: „Likus keletui dienų iki konferencijos, Vaičiulis kreipėsi į mane, prašydamas leidimo dalyvauti konferencijoje, tačiau aš jam tokio leidimo nedaviau. Po to Vaičiulis dar du ar tris kartus dėl to kreipėsi į mane ir primygtinai prašė leisti jam vykti į konferenciją. Iš pradžių aš atmečiau Vaičiulio prašymą dėl to, kad nurodytoji konferencija buvo politinio pobūdžio, tačiau po to nusileidau primygtiniams jo prašymams“. Tada saugumietis, lyg pagelbėdamas tardomajam, pamėtėja jam mintį (bent tokia pagal protokolą užrašyta): „Vadinasi, Vaičiulis konferencijoje dalyvavo savo paties iniciatyva?“ Vysk. Matulionis patvirtina tokį teiginį: „Manau, kad jis dalyvavo ten savo paties iniciatyva, tačiau gali būti, kad Vaičiulį kas nors ir delegavo į konferenciją, tačiau tik ne Kaišiadorių kurija, aš jam tik daviau leidimą dalyvauti konferencijoje“. Saugumietis vis vien teiraujasi apie prelatą Vaičiulį, ar po konferencijos jis informavo vyskupą apie konferencijos darbą ir priimtus nutarimus. Tardomasis prisimena, kad prelatas Vaičiulis, vėliau būdamas Kaišiadorių kurijoje, dalyvaujant prelatui Labukui ir, atrodo, kancleriui Kiškiui, pasakojo apie konferenciją, pakartodamas tai, kas buvo jau žinoma iš laikraščių. Saugumietis toliau kamantinėjo apie prelato Vaičiulio dalyvavimą vokiečių įkurtose draugijose ir komitetuose. Tačiau tardomasis, atsakydamas į kelis priekabius klausimus, sakė, kad nieko nežinąs, prelatas jam nieko nepasakojo, o apie kokią nors prelato Vaičiulio politinę veiklą, išskyrus jau minėtą jo dalyvavimą 1943 metais Lietuvos generalinės srities atstovų konferencijoje, daugiau nieko nežinąs, kaip nežinąs ir apie prelato antisovietinę veiklą. Reikia pridurti, kad prelatas Vincentas Vaičiulis (1891–1960) tuo laiku jau buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio.

Kitą dieną, o tiksliau, tą pačią naktį, tardymas buvo pratęstas – jis prasidėjo praėjus vienai valandai po vidurnakčio ir baigėsi 3 valandą nakties. Šį kartą buvo varginančiai kamantinėjama apie kunigą Kostą Petriką. Tardomasis prisipažino jį pažįstantis, nes nuo 1946 metų vasaros kunigas dirbo Kaišiadorių vyskupijoje: iš pradžių vikaru Stakliškių miestelyje, Trakų apskrityje, po to vikaru Žasliuose, Kaišiadorių apskrityje, netrukus jį paskyręs laikinai einančiu klebono pareigas Kernavėje, Ukmergės apskrityje, kur jis dirbo iki vysk. Matulionio suėmimo dienos. Saugumietis kvotė toliau: kuo paaiškinti tai, kad Petrikas per pusę metų net tris kartus buvo perkeltas iš vienos vietos į kitą. Tardomasis atsakęs, kad taip daręs dėl kunigų trūkumo vyskupijoje, o paklaustas, ar tik dėl tokios priežasties jis aiškinantis, tai vėl patvirtino, nes daugiau priežasčių jo perkėlinėjimui nebuvo. Saugumietis, jau žinojęs kun. Petriko persekiojimo kelią, klausė, iš kur Petrikas atvyko į Kaišiadorių vyskupiją. Atsakius, kad Petrikas atvyko iš Telšių vyskupijos, Golicynas iš karto klausė, kodėl Petrikas paliko Telšių vyskupiją. Tardomasis paaiškino saugumiečiui žinomą priežastį: kunigas bijojo būti suimtas. „Ar Petrikas jums pasakojo asmeniškai?“ – klausė saugumietis. Vyskupas patvirtino, kad atvykęs pas jį Petrikas sakęs, kad likti Telšių vyskupijoje jis negali, nes jį rengiasi suimti sovietų valdžios „organai“, todėl, Telšių vyskupui Ramanauskui leidus, jis ir atvyko dirbti į Kaišiadorių vyskupiją. (Vysk. Pranciškus Ramanauskas (1893–1959), Telšių vyskupo padėjėjas nuo 1944 metų, nuo 1946 metų pradžios – vyskupijos valdytojas, buvo suimtas tą pačią dieną, kaip ir vysk. T. Matulionis.) Saugumietis klausė toliau apie Petriką: ką pasakojo apie priežastis, dėl kurių jis galėjo būti suimtas? Vysk. Matulionis atsakęs: „Tiksliai neprisimenu detalių, tačiau Petrikas man pasakojo, kad, jam dirbant Varnių bažnyčioje, pirmojoje 1946 metų pusėje jis buvo sovietų valdžios organų areštuotas, tačiau jam pavyko pabėgti. Kokiomis aplinkybėmis Petrikas pabėgo, dabar neprisimenu, tačiau jis man apie tai pasakojo. Bėgant į jį buvo šaudoma, tačiau viskas baigėsi laimingai. Ką Petrikas pasakojo apie jo suėmimo motyvus, dabar nebeprisimenu“. Saugumietis kvotė toliau: „Neprisimenate ar nenorite apie tai pasakoti?“ Kaltinamasis pakartojo: „Neprisimenu“. Saugumietis teiravosi, kokį dokumentą parodė vyskupui atvykęs Petrikas. Pasirodo, kad Petrikas atvyko su vyskupo Ramanausko laišku, patvirtinančiu, kad Petrikas yra Telšių vyskupijos kunigas. Kai saugumietis pareikalavo pasakyti, ką vysk. Ramanauskas dar rašė laiške, tardomasis atsakė, kad vysk. Ramanausko laiške, perduotame Petriko, daugiau nieko nebuvo, nes tokio patvirtinimo užteko priimti kun. Petriką į Kaišiadorių vyskupiją. Saugumietis pareikalavo pasakyti, kur dabar yra šis laiškas, į tai tardomasis atsakė, kad jį, kaip atrodo, sunaikinęs. Saugumietis toliau kvotė vysk. Matulionį apie kun. Petriko „nusikaltimus“: „Ar dirbdamas Kaišiadorių vyskupijoje, Petrikas buvo kur nors išvykęs?“ Tardomasis atsakęs, kad 1946 metų rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį Petrikas su jo žinia buvo išvykęs dešimčiai dienų į Vilnių ar į Kauną. „Kokiu tikslu?“ „Kiek prisimenu, Petrikas sakė, kad jo išvykos tikslas – nusipirkti drabužių, nes bėgdamas iš Telšių apskrities, jis visiškai nieko negalėjo pasiimti“. Saugumietis klausė, ką Petrikas pasakojo apie savo išvyką, bet vysk. Matulionis atsakęs, kad Petriko to neklausęs, o jis pats apie tai nepasakojo.

Toliau tardymas vyko po trijų dienų, 1947 m. kovo 10 d., vėlyvą vakarą, nuo 22 iki 24 valandos. Šį kartą saugumietis jau „išsiaiškinęs“ kun. Petriko „antisovietinę“ veiklą, pradėjo „tirti“ kito „nusikaltusio“ kunigo – Sužiedėllio – „antitarybinę“ veiklą. Aiškintis ją nutarė nuo Kaišiadorių kurijos vidinių tvarkymosi klausimų. Kvotą saugumietis Golicynas pradėjo taip: „Vieno iš buvusių tardymų metu sakėte, kad po vokiečių išvijimo dalis dokumentų iš Kaišiadorių kurijos buvo pernešta į Kaišiadorių katedrą. Kur dar buvo pernešami dokumentai iš Kaišiadorių kurijos?“ Vysk. Matulionis aiškino: „Dalis dokumentų buvo išsiuntinėta po parapijas. Prisimenu, kad dalį dokumentų pasiėmė saugoti ir prelatas Sužiedėlis“. Matyt, žinodamas, kad „budrusis“ MGB aparatas jau rengia bylą prelatui Sužiedėliui, saugumietis pareikalavo pasakyti, kokie dokumentai buvo perduoti parapijoms ir kokius dokumentus pasiėmė prelatas Sužiedėlis. (Prel. B. Sužiedėlis po vysk. T. Matulionio suėmimo tapo Kaišiadorių vyskupijos valdytoju. Po dviejų dienų Golicynas jau žymiai smulkiau klausinės kaltinamąjį vysk. Matulionį apie prelatą Sužiedėlį, nes, kaip atrodo, tada jam jau rengė bylą – 1949 metais prel. Sužiedėlis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti.) Tardomasis paaiškino, kad parapijoms buvo perduoti su jomis susiję dokumentai, daugiausia iki Lietuvos okupacijos dokumentai, turėję tik istorinę reikšmę, o prelatas Sužiedėlis galėjo pasiimti dokumentus dėl santuokų ir kunigų nusižengimų, nes jis – Kaišiadorių vyskupijos dvasinio teismo pirmininkas. Tačiau saugumietis toliau knaisiojosi po dokumentų perdavimo prel. Sužiedėliui eigą: ar jis pats atsirinko dokumentus. Vysk. Matulionis aiškino manantis, kad dokumentus jam atrinko kurijos darbuotojai Kiškis arba Labukas. Dokumentai buvo perduodami apie 1945 metų pradžią. Kur prelatas Sužiedėlis laikė pasiimtus dokumentus, Matulionis sakė nežinantis, tačiau jis dirbo Žiežmarių bažnyčioje. Saugumietis pareikalavo vyskupo pasakyti, ką žinąs apie prelatą Sužiedėlį. Tardomasis sakė, kad prelatą Sužiedėlį pažįsta maždaug nuo 1937 ar 1938 metų, o artimiau su juo susipažinęs nuo 1943 metų. Jis apibūdino prelatą kaip rimtą žmogų, turintį autoritetą tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų. Vokiečių okupacijos metais, 1943 metų rudenį, prelatas buvo suimtas ir laikomas nelaisvėje apie tris mėnesius dėl to, kad jis pranešė vysk. Matulioniui apie vokiečių valdžios elgesį su jo parapijiečiais, kai jam laikant Mišias buvo suimta apie dvidešimt žmonių. „Apie šį atvejį aš informavau vokiečių okupacinės valdžios atstovus Kaune ir po to buvo suimtas Sužiedėlis. Kitų motyvų jo suėmimui, manau, nebuvo. 1946 metų lapkričio mėnesį paskyriau jį savo pavaduotoju tam atvejui, jeigu aš dėl kokių nors priežasčių negalėčiau valdyti vyskupijos“, – tardytojui aiškino tardomas vyskupas, prieš būsimą savo suėmimą norėdamas sutvarkyti vyskupijos valdymą. Saugumietis pareikalavo pasakyti, kokius nurodymus davęs Sužiedėliui, skirdamas jį savo pavaduotoju. Tardomasis atsakė, kad jokių nurodymų dėl vyskupijos valdymo Sužiedėliui nedavęs. Tada saugumietis kvotė toliau, kas iš kurijos tarnautojų žinojo apie Sužiedėlio paskyrimą pavaduotoju. Matulionis atsakęs, kad tai žinojo tik pats vyskupas ir Labukas, nes tokie paskyrimai laikomi paslaptyje. Tardytojas kvotė toliau: „Kodėl Jūs pasirinkote būtent Sužiedėlį?“ Vyskupas vėl pakartojo gerąsias Sužiedėlio puses: tai – protingas, veiklus dvasininkas, nesikišantis į politiką, turintis autoritetą tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų. „Aš maniau, kad susidariusiomis sąlygomis jis bus vertas valdyti vyskupiją“, – sakė tardomasis. Toks pozityvus apibūdinimas netiko saugumiečiui ir jis pareikalavo pasakyti, ką žino apie politinę ir antisovietinę Sužiedėlio veiklą. Vyskupas Matulionis laikėsi savo: „Apie politinę ir antitarybinę Sužiedėlio veiklą aš nieko nežinau. Aš galiu jį apibūdinti tik teigiamai“.

Po vienos dienos pertraukos Golicynas tęsė vysk. Matulionio tardymą. Kovo 12 d. jis buvo toliau tardomas apie prel. Sužiedėlį. Tardymas vyko nuo 20 iki 24 val., kaltinamasis buvo varginamas iki vidurnakčio. Saugumietis klausė to paties: kas atrinko ir perdavė kurijos dokumentus Sužiedėliui? Kaltinamasis atsakė, kad pokalbis apie svarbiausių kurijos dokumentų išsaugojimą vyko tarp jo, Labuko ir Kiškio, tačiau pokalbio metu Sužiedėlio pavardė nebuvo minima ir nekalbama, kad būtent jam būtų perduoti dokumentai. „Aš manau, kad apie dokumentų perdavimą su Sužiedėliu kalbėjosi generalinis vikaras Labukas, jis turbūt ir atrinko dokumentus“, – aiškino tardomasis. Saugumietį vis dėlto domino prel. Sužiedėliui perduoti dokumentai ir jis toliau kvotė, ką konkrečiai sakė Labukas apie dokumentų perdavimą Sužiedėliui. Matulionis atsakė, kad viso pokalbio tuo klausimu su Labuku neprisimena, tačiau jis sutikęs Labuko sprendimui perduoti dokumentus Sužiedėliui, nes manęs, kad Sužiedėlis yra labiausiai patikimas žmogus, kuriam buvo galima patikėti dokumentus. Vėl sekė klausimai, ar vyskupas pats asmeniškai perdavė kokius nors dokumentus Sužiedėliui, ar per kitus asmenis. Tardomasis atsakęs, kad Sužiedėliui dokumentus perdavė ne asmeniškai, bet per Labuką. Paklaustas, kada ir kokius dokumentus vysk. Matulionis perdavė Sužiedėliui per Labuką, tardomasis vis dėlto paaiškino, ką žinąs: „1946 metais, tikslios datos neprisimenu, aš perdaviau Labukui paketą su dokumentais, kuriuos iki tol turėjau pas save, ir paprašiau perduoti šį paketą Sužiedėliui. Pakete buvo dokumentai su kompromituojančiais duomenimis apie kai kuriuos Kaišiadorių vyskupijos kunigus, kuriuos gaudavau iš tikinčiųjų. Gali būti, kad tarp jų buvo ir dokumentų apie atskirų dvasininkų prasižengimų tyrimą bei dekanų pranešimai šiuo klausimu, bet dabar to gerai neprisimenu“. Atsakydamas į kitus priekabius klausimus, tardomasis aiškino, kad kokių nors ypatingų nurodymų nedavęs, tačiau Labukas žinojo perduodamų dokumentų turinį, nes jam apie tai pasakojęs, tačiau jis galėjo nežinoti, apie kuriuos konkrečiai kunigus buvo tie dokumentai. Saugumietis toliau kvotė vyskupą apie Sužiedėliui perduotus dokumentus, kompromituojančius kai kuriuos kunigus. Tardomasis atsakė, kad nenorėjęs, jog šie dokumentai patektų į kieno nors rankas, ir nusprendęs juos saugoti patikimesnėje vietoje, nes pats tokių sąlygų neturėjo. Saugumietis toliau provokuojančiai kvotė: „O ar Sužiedėlis turėjo sąlygos saugoti šiuos dokumentus?“ Gal kažkiek sutrikęs, vysk. Matulionis sakė: „Į šį klausimą man atsakyti sunku, nes aš visiškai nežinau, kokiomis sąlygomis ir kur Sužiedėlis saugo dokumentus, tačiau kadangi Labukas jau buvo perdavęs jam dalį dokumentų, aš taip pat nusprendžiau perduoti jam šiuos dokumentus“. Tada saugumietis griežtai paklausė, ar tarp perduotų Sužiedėliui buvo antisovietinio turinio dokumentų, tačiau vysk. Matulionis tai paneigė, sakydamas, kad antisovietinio turinio dokumentų Sužiedėliui asmeniškai neperdavęs.

Tuo tardymas tą dieną baigėsi. Daugiau apie Sužiedėlį nebuvo klausinėjama ir kituose tardymuose, atnaujintuose tik po dviejų savaičių. Matyt, saugumietis ieškojo naujų įkalčių ir naujų būdų palaužti vyskupą Teofilių Matulionį. Ir jų surado.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“