Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tiesa, teisingumas, atleidimas

Popiežius Pranciškus beatifikavo Kolumbijos kankinius

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina jo su vaikais pasodintą medelį – taikos simbolį

Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamiljas Monsalvė ir kunigas Pedras Marija Ramiresas Ramosas

„Bochajo Kristus“, – be kojų ir rankų likęs Išganytojo atvaizdas

Išganytojo atvaizdo liudijimas

Popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje apžvelgdamas savo kelionę į Kolumbiją, priminė, kad to apaštalinio vizito motto buvo „Darykime pirmą žingsnį“ (isp. k. „Deomos el primer paso“). Taip stengtasi pradėti susitaikymo procesą po daugiau nei pusę šimtmečio vykusių pilietinių kovų, atnešusių dideles kančias ir visuomeninį susipriešinimą toje Lotynų Amerikos šalyje. „Tas žaizdas sunku išgydyti, – pripažino Šventasis Tėvas rugsėjo 13 dieną į Šv. Petro aikštę susirinkusiems audiencijos dalyviams. – Bet savuoju vizitu norėjau palaiminti šias tautos pastangas, sustiprinti ją tikėjime ir viltyje bei priimti liudijimus, kurie yra brangūs mano tarnystei ir visai Bažnyčiai“. Popiežius paaiškino, kad tos, rugsėjo 6–11 dienomis vykusios kelionės kulminacija buvo Viljavisensijo mieste, patyrusiame didžiausius pilietinio karo išbandymus, vykę konkrečiai susitaikymui skirti renginiai. Rugsėjo 8 d. šv. Mišiose po atviru dangumi, masiškai dalyvaujant piligrimams, palaimintaisiais buvo paskelbti du Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamilja Monsalvė (Jesus Emilio Jaramilla Monsalve) ir kunigas Pedras Marija Ramiresas Ramosas (Pedro Maria Ramirez Ramos), žiauriai nužudyti tikėjimui priešiškų sukilėlių. Vėliau tą rugsėjo 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, gimimo liturginėje šventėje, vyko maldingas Nacionalinio susitaikymo šventimas su ypač jautriais kovų patirties liudijimais.

Nacionalinio susitaikymo susitikimas, kuriam vadovavo Šventasis Tėvas, vyko prie išstatyto „Bochajo Kristaus“, be kojų ir rankų likusio Išganytojo atvaizdo. Jis buvo išneštas ir atminčiai išsaugotas iš per kovas sugriautos Bochajo miestelio bažnyčios, kurioje žuvo 80 pasislėpusių žmonių (apie pusė jų buvo vaikai) ir dar daugiau sunkiai sužeista. Kalbėdamas renginio dalyviams, tarp kurių buvo daug buvusių kovotojų ir jų aukų artimųjų, popiežius Pranciškus sakė, kad tas sumaitotas Nukryžiuotojo atvaizdas dabar turi dar didesnę simbolinę ir dvasinę vertę. Žvelgdami į jį prisimename ne tik aną tragediją, įvykusią 2002 metų gegužės 2 dieną, kai į Bochajo miestelį įsiveržę marksistiniai vadinamųjų Kolumbijos revoliucinių karinių pajėgų (FARC) kovotojai apšaudė bažnyčią, vienintelį vietovės mūrinį pastatą, ir ten pasislėpusius žmones. Prisimename ir patirtas baisias kančias, daugybę mirčių, sugriautus gyvenimus bei visą per paskutinius dešimtmečius Kolumbijoje pralietą kraują. Sumaitotas ir sudaužytas „Bachajo Kristus“ mums daug ką gali pasakyti: jis nebeturi kojų ir rankų, beveik neišliko ir kūnas, bet išsaugojo veidą, kuris su meile žvelgia į mus. Šventasis Tėvas aiškino, kad tas Kristaus atvaizdas be galūnių yra „dar daugiau Kristus“, kadangi išraiškingai patvirtina, jog atėjo kentėti dėl žmonių ir su žmonėmis. Jis atėjo parodyti, kad neapykanta ir kerštas neturi paskutinio žodžio, kad meilė yra stipresnė už mirtį ir smurtą.

Istorinių žaizdų užgydymas

Popiežius Pranciškus sakė, kad Išganytojas mus moko, kaip patirtą skausmą perkeisti į prisikėlimo ir gyvenimo versmę, moko, kokia yra atleidimo galia, meilės didingumas. Jis moko, kad neapykanta ir kerštas neturi kontroliuoti širdies, kad yra viltis ir tiems, kurie darė bloga, kad jiems dar niekas neprarasta. Žinoma, teisingumas yra reikalingas blogio nešėjų atžvilgiu ir jų atgaila bei moralinis ir dvasinis atsinaujinimas. Visi turi prisidėti prie smurto sužeistos tautos istorinių žaizdų užgydymo, kuriant teisingumu ir santarve grindžiama tvarką. „Dviejų Kolumbijos kankinių beatifikacija realiai priminė mums, kad taika galbūt pirmiausia remiasi daugelio meilės, tiesos ir teisingumo liudytojų krauju, – kalbėjo Šventasis Tėvas bendrojoje audiencijoje dalindamasis vizito Kolumbijoje įspūdžiais. – Klausymas naujų palaimintųjų biografijų man spaudė ašaras, o kartu kėlė ir džiaugsmą“. Matydami jų relikvijas ir atvaizdus, Dievo tautos žmonės su skausmu galėjo pajusti savąjį tapatumą, galvodami apie daugybę tikinčiųjų aukų per visą Bažnyčios istoriją ir kartu patirti paguodą ir džiaugsmą dėl Dievo gailestingumo ir maloningumo tiems, kurie Jo klauso, kurie Jam ištikimi iki galo (plg Lk 1, 50). Pasak popiežiaus Pranciškaus, psalmės eilutė, kad „gailestingumas ir tiesa susitiks, pasibučiuos teisingumas ir taika“ (Psl. 85, 11), yra ta pranašystė, kuri pildėsi rugsėjo 8 dieną Kolumbijoje vykusiame Nacionalinio susitaikymo susitikime. Tai – pranašystė, jog Dievo malonė paliečia sužeistą tautą, kad ji galėtų vėl pakilti ir pradėti kelionę į naują gyvenimą. Psalmės pranašystės žodžiai pildėsi Nacionalinio susitaikymo susitikime dalyvavusių liudytojų pasisakymuose apie tautos susipriešinimą ir atnaujinantį Dievo veikimą, kad būtų sulaikytas tas blogis.

Atsiskleidė begalinė Kristaus meilė, kuri liudytojai padėjo atsiverti atleidimui ir susitaikymui, patvirtinti išlaisvinančią ir atnaujinančią tos meilės galią. Viljavisensijo mieste vykusiame renginyje aktualiai iškilo ir tiesos tema, po to, kai vienas iš liudytojų, buvęs FARC kovotojas Chuanas Karlosas Mursija Perdomas (Juan Carlos Murcia Perdomo) pasakojo, jog galiausiai susipratęs, kad „smurtas nėra tiesos kelias“. Viename mūšyje netekęs rankos jis aiškino, kad į sukilėlių gretas įstojo dar neturėdamas 16 metų ir pamažu suvokęs, jog vadų aiškinimas, kad vieninteliai „dievai“ yra ginklai ir pinigai, iš tikrųjų reiškia melą. C. Mursija pasakojo, kad nebuvo praradęs šeimoje gauto tikėjimo: „Dievas padėjo man suvokti, kad smurtas nėra tiesa ir kad turiu išsivaduoti iš tų pinklių, į kurias buvo pakliuvusi mano siela; turiu išlaisvinti blogio pavergtą širdį, jeigu noriu būti laimingas“. Atsiliepdamas į tokį jautrų prisipažinimą, Šventasis Tėvas tame susitaikymo renginyje pripažino, jog iš tikrųjų šis procesas yra ilgas ir sunkus, bet viltingas ir neatskiriamas nuo tiesos sakymo. „Tai – didelis iššūkis, bet būtina į jį atsakyti, kadangi tiesa yra neatskiriama teisingumo ir gailestingumo palydovė“, – sakė Popiežius. Tiesa reiškia aiškų pripažinimą to, ką patyrė nepilnamečiai, kurie į sukilėlių grupes buvo rekrutuoti viliojančiais pažadais, bet prarado sveikatą ar net gyvybę. Tiesa reiškia pripažinimą skausmo, kurį patyrė smurtą ir prievartą išgyvenusios moterys. Jos sudarė apie 40 proc. FARC narių, kurių atžvilgiu buvo vykdomas seksualinis išnaudojimas ir prievartiniai abortai. Tiesa reiškia atvirą pasakojimą, ką iškentė šeimos, kovose praradusios savo artimuosius ir asmeninį turtą. Bet ši tiesa turi vesti ne į kerštą, bet į atleidimą ir susitaikymą, tvirtino Šventasis Tėvas, ragindamas tokiam tautos atsinaujinimui, nes tik taip galima kurti broliško susitikimo ir bendrystės kultūrą, „gyventi darnoje ir solidarume, koks yra Viešpaties troškimas“.

„Iš baimės vyksta žudynės“

Susitaikymo nuostatų pilna buvo ir popiežiaus Pranciškaus homilija, sakyta per Viljavilensijo mieste aukotas dviejų kankinių beatifikacijos šv. Mišias, nors tose apeigose skaitytos jų biografijos kėlė didelį skausmą dėl patirto neteisingumo ir smurtinės žūties. FARC sukilėlių 1989 metais brutaliai nužudytas Araukos vyskupas C. Charamiljas buvo gimęs 1916-ųjų vasario 16 dieną Sant Domingo miestelyje. Šio ganytojo, priklausiusio Jaramulo ksaverinių misionierių vienuolinei bendruomenei, gyvenimo ir tarnystės kelias atspindėjo dvi kryptis: gilias teologines studijas, dėstymą, pašauktųjų dvasinį ugdymą ir ištikimą pastoracinį veikimą „periferijose“ – nuošaliuose miesteliuose ir kaimuose, Kolumbijos indėnų džiunglėse. 1940 metų rugsėjo 1 dieną priėmęs kunigystės šventimus jis darbavosi parapijose, buvo moterų kalėjimo kapelionas, o apsigynęs teologijos daktaro disertaciją, dėstė kunigų seminarijoje, buvo jos rektorius. Vėliau vadovavo savosios vienuolijos novicijų ugdymui, buvo išrinktas jo generaliniu vyresniuoju. Popiežius Paulius VI tokį aktyvų ir patyrusį dvasininką vienuolį paskyrė provincinio Arauko misijų regiono apaštaliniu vikaru, suteikdamas jam vyskupo titulą. Konsekracija įvyko 1971 metų sausio 10 dieną. Popiežiui Jonui Pauliui II 1984 metais įkūrus Araukos dieceziją, vyskupas C. Charamiljas tapo pirmuoju jos ordinaru. Ganytojiškoje tarnystėje atlikdamas privalomas dvasines pareigas, jis gynė apylinkės vargšų teises, pabrėžė socialinio teisingumo svarbą. Tuo pat metu griežtai smerkė regione veikusių marksistinių Nacionalinės išlaisvinimo armijos (Ejercito de Liberacion Nacional, ELN) sukilėlių propagandinį melą ir brutalų smurtą, nelegalios narkotikų gamybos ir prekybos verslą savo nusikaltėliškų veiksmų finansavimui. Drąsindamas tikinčiuosius vyskupas C. Charamiljas kvietė nepasiduoti susiformavusiai banditų terorizmo (įkaitų grobimo, reketavimo, žudymo) atmosferai.

„Mes bijome tų ginkluotų grupių ir iš baimės tylime, – sakė vienoje homilijoje ganytojas. – Mano broliai ir seserys, blogiausia, kad iš tos baimės vyksta žudynės. Sunkiausią Kolumbijos ligą galima pavadinti baime. Tik iš baimės mus visus žudo“. Tokie padrąsinantys žodžiai ir vyskupo C. Charamiljo socialinės pastangos vargšų teisių gynimui, matyt, tapo priežastimi ELN sprendimui susidoroti su šiuo Bažnyčios hierarchu. Juk komunistinėje Kuboje sovietinių KGB instruktorių parengti pagrindiniai sukilėlių veikėjai vyskupus vaizdavo kaip reakcionierius, valdančiosios oligarchijos tarnus ir negalėjo pakęsti šio ganytojo teisingumo, vadinamųjų revoliucionierių užmačių diskreditavimo. 1989 metų spalio 2 dieną sukilėliai sustabdė atokias parapijas vizitavusio ganytojo automobilį, kuriuo važiavo dar trys kunigai ir sekretorė pasaulietė. Vyskupo C. Charamiljo bendrakeleiviams buvo liepta išlipti, tik automobilį vairavęs kunigas Chozė Munjosas Parecha (Jose Munoz Pareja) įsiprašė likti su ganytoju. Jam liepta kartu su grobikais ir suimtu vyskupu automobiliu važinėti nuošaliais keliais. Tokiame klaidžiojime dvasininkai, nutaikę akimirką, kartu pasimeldė, išklausė vienas kito išpažinties ir suteikė išrišimą. Po to vyskupas C. Chamiljas liepė kunigui klusniai palikti automobilį, o grobikams pasakė: „Viską padarysiu, ką norite, tik, prašau, paleiskite šį mano dvasinį vaiką“. Nepaisant grobikų tvirtinimo, kad vyskupui nieko blogo neatsitiks, kitą rytą jo kūnas buvo rastas suvarpytas kulkų, o tyrimas patvirtino, kad prieš nužudymą jis buvo žiauriai kankinamas. Šis susidorojimas su Kolumbijos ganytoju sukėlė pasipiktinimą visame katalikiškajame pasaulyje. Popiežius Jonas Paulius II užuojautos telegramoje išreiškė „gilų liūdesį ir pabrėžė, kad vyskupas C. Charamiljas tapo „nepateisinamo smurto auka“. Ant 1989 metų spalio 5 dieną iškilmingai palaidoto ganytojo antkapio buvo iškalti žodžiai: „Taikos pranašas ir kankinys“.

Jis buvo atskirai paminėtas 2000 metų didžiojo jubiliejaus pamaldose, kurioms vadovavo popiežius Jonas Paulius II, tarp naujųjų išpažinėjų, nužudytų iš neapykantos tikėjimui. Tais pačiais metais buvo pradėtas vyskupo kankinio C. Charamaljo beatifikacijos bylos tyrimas, kurį sėkmingai užbaigus dabar jis paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju.

Nepaliko parapijiečių

Kitas popiežiaus Pranciškaus rugsėjo 8 dieną beatifikuotas Kolumbijos kankinys, kunigas P. Ramiresas tapo ankstesnio, šalyje dešimtį metų vykusio (1948–1958) pilietinio karo auka. Smurtiniai neramumai Kolumbijoje prasidėjo, kai 1948 metų balandžio 8 dieną buvo nužudytas žinomas politikas Chorchė Eliesieris Gaitanas (Jorge Eliecier Gaitan), buvęs vietinės liberalų partijos kandidatas netrukus turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose. Įsiplieskusiame liberalų ir konservatorių šalininkų smurtiniame konflikte, apėmusioje visą šalį, per minėtą dešimtmetį buvo prarasta 200–300 tūkstančių gyvybių, 600–800 tūkstančių buvo suluošinta ir beveik du milijonai žmonių tapo benamiais. Stiprioje masonų įtakoje buvę liberalai, su savo aiškiu antiklerikaliniu nusistatymu kaltino Bažnyčią tariamu konservatyvių jėgų palaikymu. Jų suformuoti smogikų būriai, vadinamieji „bandoleros“ (vėliau iš jų išsivystė FARC ir ELN marksistinių sukilėlių grupės), rengė išpuolius prieš parapijas ir vienuolynus, ieškodami, neva, slepiamų ginklų, smurtavo prieš kunigus ir seseris vienuoles. Tokia susipriešinimo situacija buvo susidariusi ir nedideliame Garsono vyskupijos Armero miestelyje, kurio parapijos klebonas buvo kunigas P. Ramiresas, pasižymėjęs aktyvia sielovadine veikla ir ištikima paprastų žmonių globa.

Būsimasis kankinys ir palaimintasis gimė 1899 metų spalio 23 dieną ir, būdamas vos dvylikos metų, įstojo į mažąją seminariją, kad galėtų rengtis kunigystei, kurią labai vertino. Tačiau, sulaukęs dvidešimties, abejodamas dėl tinkamumo tai sakramentinei tarnystei, nutraukė teologines studijas ir, išstojęs iš seminarijos, dirbo tikybos mokytoju, užsiėmė parapijos jaunimo ugdymu. Galiausiai, po aštuonerių metų pertraukos, kurios metu artimai draugavo su mergina, supratęs, kad jo pašaukimas – ne šeima, bet kunigystė, sugrįžo į seminariją ir ją baigęs 1931 m. birželio 21 d. priėmė šventimus. Tuo metu, kai Kolumbijoje 1948 metų balandį prasidėjo liberalų ir konservatorių susipriešinimo sąlygota smurto banga – dešimtmetį trukęs pilietinis karas, pavadintas „La Violencia“ („Smurtas“), – Armono miestelio liberalai suorganizavo apgirtusių valkatų minią užpulti parapijų namus, šventovę ir šalia buvusį vienuolyną. Seserys vienuolės padėjo kunigui P. Ramiresui išvengti pirmojo tokio pasikėsinimo. Tačiau, nepaisydamas miestelio mero ir kitų tikinčiųjų raginimo pasitraukti iš Armono, dvasininkas nepanoro palikti parapijiečių, toliau aukojo jiems šv. Mišias, lankė ligonius ir kalinius, teikė dvasinius patarnavimus. Tuo pat metu, suvokdamas padėties rimtumą, jis paslėpė nuo galimo niokojimo šventųjų paveikslus, kitus sakralinius daiktus, seserims vienuolėms išdalijo tabernakulyje likusias konsekruotas ostijas (vieną pasiliko sau) ir parašė dvasinį testamentą, kuriame patvirtino pasirengimą mirti dėl Kristaus ir tikėjimo.

Kaip tik baigus rašyti tą paskutinį kreipimąsi, 1948 metų balandžio 10 dienos pavakare agresyviai nusiteikę liberalų šalininkai įsiveržė į šventovę, su keiksmais ištempė kunigą P. Ramiresą į centrinę miestelio aikštę ir nulinčiavo, mačete sukapodami jo kūną. Nužudyto dvasininko palaikai buvo palikti ant gatvės grindinio, o vėliau numesti kapinių pakraštyje ir uždrausta juos palaidoti. Tik po dešimties dienų, balandžio 21-ąją, artimieji galėjo tai padaryti, palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. Šio švento kunigo, kuris iki galo liudijo herojiškas dorybes ir kurio paskutiniai atleidimo žodžiai žudikams buvo: „Tėve, atleisk jiems. Viskas dėl Kristaus“, beatifikacijos byla buvo pradėta tirti 1993 metais. Dabar, popiežiui Pranciškui patvirtinus kunigo P. Ramireso kankinystę „in odium fidei“ („iš neapykantos tikėjimui“), jis iškeltas į Bažnyčios altorių garbę. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje komentuodamas šv. Mato evangelijos pradžią (Mt 1, 1–17) ir pabaigą (Mt 28, 20), patvirtinančias, kad Jėzus yra Emanuelis (Dievas su mumis), kuris gimė ir lydi mus iki laikų pabaigos, Šventasis Tėvas sakė, kad šį pažadą įvykdo šventieji, tokie, kaip palaimintaisiais paskelbti Kolumbijos kankiniai, kurie yra žmonių troškimo pakilti iš smurto ir susipriešinimo liūno ženklai. Susitaikymas, pasak popiežiaus Pranciškaus, neturi būti abstrakti mintis, bet konkretus žingsnis, atveriantis duris kiekvienam asmeniui, patyrusiam tragiškų konfliktų tikrovę. Kai aukos įveikia suprantamą keršto pagundą, jos tampa patikimomis taikos kūrimo proceso skleidėjomis. Tik reikia, kad kažkas drąsiai žengtų pirmą žingsnį šia kryptimi, nelaukiant, kol tai padarys kažkas kitas.

Susitaikymas nereiškia skirtingų nuomonių ignoravimo, struktūrinių ir personalinių neteisingumų priėmimo. Susitaikymas turi skatinti tokį socialinį sambūvį, kuriame būtų reiškiama pagarba kiekvieno individo orumui ir vertybėms, kurios galioja kiekvienai pilietinei visuomenei.

© 2017 „XXI amžius“