Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tiesa, teisingumas, atleidimas

Popiežius Pranciškus beatifikavo Kolumbijos kankinius

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina jo su vaikais pasodintą medelį – taikos simbolį

Išganytojo atvaizdo liudijimas

Popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje apžvelgdamas savo kelionę į Kolumbiją, priminė, kad to apaštalinio vizito motto buvo „Darykime pirmą žingsnį“ (isp. k. „Deomos el primer paso“). Taip stengtasi pradėti susitaikymo procesą po daugiau nei pusę šimtmečio vykusių pilietinių kovų, atnešusių dideles kančias ir visuomeninį susipriešinimą toje Lotynų Amerikos šalyje. „Tas žaizdas sunku išgydyti, – pripažino Šventasis Tėvas rugsėjo 13 dieną į Šv. Petro aikštę susirinkusiems audiencijos dalyviams. – Bet savuoju vizitu norėjau palaiminti šias tautos pastangas, sustiprinti ją tikėjime ir viltyje bei priimti liudijimus, kurie yra brangūs mano tarnystei ir visai Bažnyčiai“. Popiežius paaiškino, kad tos, rugsėjo 6–11 dienomis vykusios kelionės kulminacija buvo Viljavisensijo mieste, patyrusiame didžiausius pilietinio karo išbandymus, vykę konkrečiai susitaikymui skirti renginiai. Rugsėjo 8 d. šv. Mišiose po atviru dangumi, masiškai dalyvaujant piligrimams, palaimintaisiais buvo paskelbti du Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamilja Monsalvė (Jesus Emilio Jaramilla Monsalve) ir kunigas Pedras Marija Ramiresas Ramosas (Pedro Maria Ramirez Ramos), žiauriai nužudyti tikėjimui priešiškų sukilėlių. Vėliau tą rugsėjo 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, gimimo liturginėje šventėje, vyko maldingas Nacionalinio susitaikymo šventimas su ypač jautriais kovų patirties liudijimais.

Sukurti mąstyti, budėti ir veikti

Kun. Vytenis Vaškelis

„Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių“ (Lk 21, 11). „Saulė užtems“ (Mt 24, 29). Žmoniją sukrečiančių įvykių bus ne tik „paskučiausiais laikais“ (1 Tim 4, 1), jų netrūksta ir dabartiniais. Nelaimės – ne iš Dievo rankos besiveržiantys ir ant nusidėjėlių krintantys gąsdinančių bausmių žaibai, bet pirmapradės kaltės padariniai, kviečiantys nelikti abejingiems kitų skausmui, nes jei, pavyzdžiui, mus nuo neseniai Meksiką supurčiusio žemės drebėjimo skiria tūkstančiai kilometrų, žiniasklaida, bematant pranešdama naujausius įvykius, mus taip priartina prie jų epicentro, kad tikintieji nieko nelaukdami pirmiausia savo maldoje nukentėjusiuosius laimina bei užtaria pas Dievą...

Kad svetimo skausmo nebūna, prieš kelias dienas popiežius Pranciškus apie tai homilijoje dar kartą bylojo: „Kiek kartų televizijos žiniose ir laikraščių puslapiuose matome tragedijas... Vienoje šalyje vaikai neturi, ką valgyti, kitoje šalyje vaikai verčiami kovoti su ginklu rankoje, dar kitoje engiamos moterys, dar kitur kitos nelaimės! Vargšai žmonės... Verčiu puslapį, tarsi tai būtų literatūros kūrinys, arba įjungiu kitą kanalą, kur rodo muilo operą... Taip daryti nekrikščioniška. Šią akimirką norėčiau paklausti visų ir savęs paties: „Ar sugebu pagailėti kito žmogaus? Ar sugebu melstis? Ar mane paliečia tie vaizdai, kuriuos į mano namus atneša komunikavimo priemonės? Ar kenčiu kartu su tais žmonėmis? O gal tesugebu ištarti „vargšai žmonės“ ir gana?“ Nesugebantys jų gailėti turi prašyti: „Viešpatie, duok man gailesčio malonę“.