Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido diena

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Kunigas Feliksas Ereminas – Pasaulio Tautų teisuolis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Feliksas Ereminas

Kun. Feliksas Ereminas (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27), dirbdamas Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijoje, yra išgelbėjęs žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16), ją pakrikštijo Reginos vardu, vėliau išleido į mokslus. Įgijusi akušerės specialybę, ji ištekėjo už Kodiko Šteimano (Codik Shteiman) (1922 01 14–1983 11 06). 1955 m. sausio 1 d. Vilniuje Šteimanų šeimoje gimė pirmagimė Lina (ištekėjo už Aleksandro Zilbervargo), o 1962 m. lapkričio 3 d. jiems gimė antroji dukra – Aviva (ištekėjo už Leonido Kišinevskio). Abi Reginos dukros pasekė mamos pėdomis ir tapo medikėmis. Lina su šeima į Izraelį išvažiavo 1990 metais, o Aviva – 1993 metais.

Reginos dukrų, giminaičio Isaako Borveino (1927 02 09–2012 05 22), pažinojusio ir kun. F. Ereminą, liudijimas, šio straipsnio autorės pastangos bei Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos parengti dokumentai buvo pagrindas kun. F. Ereminą 2012 m. rugsėjo 21 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. rugsėjo 10 d. pasirašytas dekretas Nr. 1K-1202). Nuo 1992 iki 2014 metų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1227 Lietuvos piliečiai, tarp jų – 35 kunigai, vyskupas Vincentas Borisevičius bei arkivyskupas Teofilis Matulionis. O 2013 metais kun. F. Ereminas pripažintas ir Pasaulio Tautų Teisuoliu.

Žaizdos

Dar vienas istorinis štrichas Čekiškei ir prof. Pranui Dovydaičiui

Prof. Aleksandras Vitkus

2012 metais buvo minimas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro prof. Prano Dovydaičio nužudymo Sverdlovsko kalėjime 70-metis ir jo tėviškės – Runkių kaimo – sunaikinimas prieš 36 metus. Šiemet Kaune ir Čekiškėje paminėtos 130-osios profesoriaus gimimo metinės. Atrodo, ką galima dar pasakyti naujo apie šio garsaus valstybės veikėjo – prof. P. Dovydaičio – ir jo šeimos gyvenimą, tragediją ir mirtį.

Profesoriaus biografijoje išsiskiria lemtinga data – 1941 metų birželio 14-oji. Tą dieną buvo suimtas aktyvus visuomenės veikėjas, išrinktas į Valstybės tarybą, Vasario 16-osios akto signataras, trečiojo Ministrų kabineto pirmininkas, pirmosios gimnazijos direktorius prof. Pranas Dovydaitis; okupantų nužudytas 1942 m. lapkričio 4 d.

Dėl Kauno medžių

Modesto Patašiaus („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Visi įvykiai Kaune, susiję su medžių „atnaujinimu“, mano, kaip dendrologės ir kraštovaizdžio architektės, akimis, yra tiesiog neleistinas barbariškumo aktas. Galima kalbėti daug, užsiimti visokiausiomis demagogijomis, eskaluojant paranojiškus politinius motyvus, apie kuriuos aktyviai kalba masinių medijų žvaigždės ir politikai, bet visų tų kalbų tikslas vienas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo esmės. O šioje situacijoje reikia kalbėti apie esmę.

Kas yra medžiai ir augalai miesto aplinkoje? Sakyčiau, kad tai yra miesto bendruomenės ar miesto sistemos nariai, kurie mums, žmonėms, yra svarbūs ir labai reikalingi. Ir mes negalime nekreipti dėmesio į tai, kas su jais daroma. Medžiai yra labai svarbūs visų pirma mums, žmonėms, ir todėl mums turi rūpėti, kad jie augtų greta mūsų. Nors šios miesto „modernizacijos“ autoriai aiškina, kad tai būtina ir neišvengiama, bet turiu priminti, kad žmonės, pagyvenę viduramžių miestuose, kuriuose nebuvo medžių, savo kailiu patyrė, ką tai reiškia, ir miestuose juos pradėjo sodinti ir auginti grynai praktiniais tikslais. Manau, kad kiekvienas gali paliudyti, kaip jis jaučiasi „plikoje“ ir kaip apželdintoje teritorijoje, nes joje:

Ruošiamasi užkirsti kelią ištisai kirsti medžius

Didžiuosiuose miestuose atliekant šaligatvių remontą, tiesiant takus ar statant naujus statinius kertami medžiai sukelia gyventojams pagrįstų klausimų ir abejonių. Kauno mieste šią vasarą vykdyta šaligatvių renovacija atskleidė, kaip svarbu atsižvelgti į aplinkosaugininkų rekomendacijas bei į procesus įtraukti visuomenę. Reaguodama į kilusį šurmulį, Aplinkos ministerija surengė viešą pasitarimą, į kurį pakvietė aplinkai neabejingus gyventojus, visuomeninių organizacijų narius, savivaldybių atstovus.

Aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė sakė, kad nacionalinės teisės aktai, tarptautinės konvencijos numato daug medžių apsaugos ir visuomenės informavimo priemonių, tačiau praktikoje veikia ne viskas. „Deja, kiekviena situacija yra unikali ir konkretūs atvejai reikalauja specifinio įvertinimo. Išklausę įvairių sričių ekspertų pasisakymus, matome poreikį susitikti su savivaldybių administracijų, tarybų darbuotojais ir išklausyti didžiausias problemas, su kuriomis jie susiduria planuodami naujas statybas, viešųjų erdvių rekonstrukcijas. Medžiai yra ne tik savivaldybių, bet ir jų gyventojų turtas, todėl teisę pareikšti nuomonę turi turėti visi“, – teigė R. Brandišauskienė.