Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Dėl Kauno medžių

Modesto Patašiaus („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Visi įvykiai Kaune, susiję su medžių „atnaujinimu“, mano, kaip dendrologės ir kraštovaizdžio architektės, akimis, yra tiesiog neleistinas barbariškumo aktas. Galima kalbėti daug, užsiimti visokiausiomis demagogijomis, eskaluojant paranojiškus politinius motyvus, apie kuriuos aktyviai kalba masinių medijų žvaigždės ir politikai, bet visų tų kalbų tikslas vienas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo esmės. O šioje situacijoje reikia kalbėti apie esmę.

Kas yra medžiai ir augalai miesto aplinkoje? Sakyčiau, kad tai yra miesto bendruomenės ar miesto sistemos nariai, kurie mums, žmonėms, yra svarbūs ir labai reikalingi. Ir mes negalime nekreipti dėmesio į tai, kas su jais daroma. Medžiai yra labai svarbūs visų pirma mums, žmonėms, ir todėl mums turi rūpėti, kad jie augtų greta mūsų. Nors šios miesto „modernizacijos“ autoriai aiškina, kad tai būtina ir neišvengiama, bet turiu priminti, kad žmonės, pagyvenę viduramžių miestuose, kuriuose nebuvo medžių, savo kailiu patyrė, ką tai reiškia, ir miestuose juos pradėjo sodinti ir auginti grynai praktiniais tikslais. Manau, kad kiekvienas gali paliudyti, kaip jis jaučiasi „plikoje“ ir kaip apželdintoje teritorijoje, nes joje:

1. Visada sumažėja vėjo greitis – želdiniai, ir ypatingai medžiai, labai pristabdo įsismarkavusius vėjus.

2. Medžiai mažina oro taršą, nes daugelį tiek mechaninių, tiek cheminių teršalų sulaiko savo lajomis ir tuo gyvenamąją aplinką padaro palankesnę žmogui gyventi. Paprastai kalbant, apsaugo statistinį žmogų nuo kvėpavimo takų ligų, nuo alergijų ir visų kitų susirgimų, kuriuos išprovokuoja užterštas miestų oras.

3. Medžiai papildo orą deguonimi – vėlgi tai yra tik mūsų visų poreikiams patenkinti, sukurti mums kuo palankesnes gyvenimo mieste sąlygas.

4. Medžiai slopina gatvių triukšmą – kam patinka miegoti ir gyventi triukšmingoje gatvėje esančiuose namuose? Čia net butų kainos yra mažesnės (kažin kodėl?).

5. Medžiai sukuria palankesnes mikroklimatines sąlygas ir vasarą jų kaimynystėje yra gaiviau ir vėsiau, lyginant su neapželdinta teritorija, o žiemą – šilčiau. Santykinė oro drėgmė visada yra optimalesnė apželdintoje teritorijoje.

Lyg ir nieko naujo nepasakiau – visi tai žinome, bet turbūt niekada nesusimąstome, ką visa tai reiškia. O reiškia labai daug. Tai iš dalies nulemia bendrą mūsų visų sveikatos būklę ir emocinį bei psichologinį komfortą. Mes medžiams turime būti dėkingi už daug ką, o to dėkingumo nei jaučiame, nei rodome – tai kas mes tokie esame? O kas ir kokie esame, rodo mūsų elgesys su jais.

Taigi, kaip mes elgiamės su medžiais? Iš patirties žinau, kad dauguma žmonių medžių nesupranta – tiesiog nežino, kaip su jais elgtis, kaip prižiūrėti, ir dėl šios priežasties jų bijo. Baimė yra visokių firmų, bet dažniausiai bijoma, kad medis užgrius ir sužalos turtą arba užmuš patį turto savininką. Tačiau tai prilygsta baimei, kad einant pro apleistą miesto pastatą bijomasi, kad ant galvos užkris tinkas ar plyta. Dar bijomasi, kad krintantys lapai ,,labai teršia aplinką“. Ir visokios panašios baisios baimės mus kamuoja. Gerai yra tai, kad jos visai nepagrįstos, bet medžiams jos dažnai kainuoja gyvybę! Bet kodėl smarkios audros metu mes bėgame glaustis prie medžių, nestovime plikame lauke? Ar ne dėl to savo giluminio ar instinktyvaus žinojimo, kad medis mus greičiau apsaugos, o ne užmuš? Likti plyname lauke audros metu yra daug didesnis pavojus gyvybei negu prisiglaudus po medžiu?

Tačiau grįžkime prie Kauno medžių. Bendras Kauno želdinių vaizdas (kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje) rodo, kad jų priežiūra rūpinasi žmonės, nesuvokiantys nei medžio augimo ypatumų, nei poreikių, neišmanantys apie genėjimą ir želdinių formavimą. Medį tvarko, pjausto ir galų gale pamato, kad, įdėjus daug darbo, lėšų ir visokių kitokių pastangų, norimo rezultato nėra. Tada pagalvoja, kad būtų geriau, jei taip „sutvarkyto“ medžio nebebūtų. Tada prasideda paskutinis ir liūdniausias etapas, kai imami pjauti sveiki, bet žmogaus neišmanymo sugadinti medžiai, kuriuos galima „pataisyti“, tik reikia noro ir žinių.

Kad pjaunami sveiki medžiai, rodo jų kamienai ir kelmai. Ir visos tos kalbos, kad medžiai yra ligoti, nevertos nė grašio, nes mieste, formaliai žiūrint, absoliučiai sveiko medžio nerasi, kaip nerasi ir absoliučiai sveiko žmogaus. Vaizdžiai kalbant, medžiai prisiima dalį žmogaus ligų sau, palengvindami mūsų visų buvimą mieste. Todėl, kai koks nors aukštas pareigūnas sako, kad pjaunami tik ligoti medžiai, jis yra formaliai teisus, bet yra vienas „bet“ – tokiuose pasakymuose teisybės yra tiek, kiek jos būtų sakant, kad, pavyzdžiui: susirgai gripu – tavęs negydysime, vienintelis būdas išspręsti problemą – pritaikyti eutanaziją. Visai tą patį galima pasakyti apie šitų, neva ligotų medžių pjovimą Kaune. Toks drastiškas suaugusių ir sveikų medžių pjovimas yra visiškai nepateisinamas dar ir tuo požiūriu, kad sudarko ir sujaukia nusistovėjusius ir įprastus miesto ir žmogaus ryšius ir visai suardo struktūrą. Ir kam tai yra naudinga? Tikrai ne žmonėms.

Turime žinoti, kad po tokių masinių sunaikinimų želdiniai labai sunkiai ir ilgai atsikuria, nes medžiams miesto aplinkoje, tokioje kaip Kauno Centras ar Naujamiestis, sąlygos yra visiškai nepalankios ir nauji augalai tikrai sunkiai kabinsis į gyvenimą – būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kad tokiose vietose sodinami stambūs sodmenys, nes jauni ir maži paprasčiausiai neišgyventų. Beje, atkreipiu dėmesį į tai, kad po metų tie nauji pasodinti užjūrio medžiai absoliučiai visi bus daugiau ar mažiau ligoti. Taigi turime nusiteikti tam, kad ir mikroklimatinės sąlygos ir oro tarša tuose miesto rajonuose daug metų bus nebe tokios palankios kaip iki želdinių sunaikinimo.

Kita šio klausimo pusė yra ta, kad, atrodo, mieste net nesiruošiama išpjauti tų medžių, kurie tikrai yra šalintini, nes yra medžių rūšių, kurios jau seniai yra pripažintos kaip netinkamos miestų želdiniams ir sukeliančios ne tik visokių techninių bėdų miestų struktūriniuose elementuose, bet ir alergizuojančios žmones. Tie medžiai užsispyrusiai paliekami toliau augti mieste ir netgi gyvenamuosiuose rajonuose. Dar viena problema, kalbant apie kompleksišką medžių ar želdinių tvarkymą yra anksčiau pasodintų medžių ir krūmų grupių ugdymas. Atrodo, net nesiruošiama tai daryti. Taigi želdynų būklė Kaune iš esmės nepasikeis – jie ir toliau bus apleisti, nemokšiškai tvarkomi arba buldozeriniu principu bus nušluoti tik tie medžiai, kurie atneš didžiausią ,,ekonominį efektą“.

Patirtis rodo, kad visokie neaiškūs darbai vengia viešumo ir šviesos. Gal visuomenė turėtų būti supažindinta, kad ir pakartotinai dar ir dar kartą su šios užmačios sumanytojais, nes niekur neteko matyti, kokios sudėties komisija priėmė tokį drastišką sprendimą, kas yra tokio masiškumu pasižyminčio projekto autorius. Niekur nemačiau, kad būtų rašoma, kokioms ,,socialinėms malkoms“ bus panaudota išpjautų medžių mediena, nes tai yra valstybės turtas, o jeigu jau yra išpjauta 800 medžių, tai yra apie 800 kubinių metrų medienos (kad ir malkinės). Jeigu už 10 kubinių metrų tokios medienos šiuo metu yra mokama 250–290 eurų, tai vien tokia „operacija“ pavirsta į 20 000–23 200 eurų!!!

Kokio nors viešo paaiškinimo, kur visa tai bus panaudojama, neteko girdėti. Klausimų kyla ir daugiau. Atsakymas, skambantis iš visų ruporų, yra vienas: tie medžiai būtų visus užmušę, o jei manai kitaip, esi sociopatas arba užsimaskavęs politinis priešas! Nebuvo jokio dialogo, jokių paaiškinimų – teko skaityti tik savivaldybės pateiktą dekoratyvinių augalų augintojų asociacijos pareiškimą, palaikantį šiuos savivaldybės sprendimus, bet ši asociacija ar jos atstovai nėra tie specialistai, kurių išvados gali būti laikomos tinkamomis, nes dekoratyvinių augalų augintojai iškart patenka į interesų konfliktą, kadangi jie augina, o daugiausiai įsiveža dekoratyvinius augalus ir, aišku, nori, kad juos kas nors pirktų ir kuo daugiau, o tokie masiniai esamų medžių naikinimai jiems yra labai pelningi, nes verslas gali stipriai pasistumti į priekį.

Į tokią situaciją buvo einama jau kelerius metus, nes pirmas blogas ženklas buvo tas, kad mieste imta genėti medžius, bet tai buvo beatodairiškas ,,genėjimas“. Mes visi privalome žinoti, kad nuo etikos normų mūsų niekas neatleido ir mes jų privalome laikytis. Taigi, bendraujant su augalų pasauliu, negalima „genėti“ ir kitaip naikinti žydinčių ar vaisius auginančių medžių – jie yra neliečiami, bent kol baigsis šios fenologinės fazės.

Buvo baisu žiūrėti, kai prie Kauno klinikų praėjusiais metais buvo pradėta rėžti žydinčias liepas. Taip gali elgtis tik visiškas barbaras, bet ne šiuolaikinis žmogus. Kai pabandžiau sustabdyti tą betvarkę, „genėtojai“ porą dienų palaukė, o po to mikliai pabaigė savo juodą darbą. Nesiimu plačiau rašyti apie kitus nemokšiškos medžių priežiūros pavyzdžius – jų pilna mieste ir tai rodo, kad tinkamai rūpintis medžiais savivaldybė yra nepajėgi. Todėl bent mes, žmonės, turėtume suprasti, kad rūpintis medžiais, juos saugoti yra mūsų visų pareiga ir prievolė, jei ne dėl aukštesnių tikslų, tai bent jau dėl savisaugos, nes be augalų mes tiesiog neišgyventume – tai yra aksioma.

Ir dar pakartosiu: jeigu į pasaulį, į aplinką žiūrėsime kaip į sistemą ar kaip į visumą, tai suprasime, kad medžiai yra labai svarbi jos dalis – mūsų miesto bendruomenės dalis. Tai, kad mes juos visapusiškai žalojame, visais įmanomais būdais apsunkiname jų gyvenimą, o galiausiai imame žiūrėti kaip į ekonomiškai pelningą objektą, yra tik visiško žmogaus degradavimo liudijimas. Negalima priimti tokių sprendimų, jų vykdyti ar jiems pritarti.

Audronė Audzevičiūtė-Daubarienė

www.alkas.lt

© 2017 „XXI amžius“