Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Tautos forumas, įgaliojęs skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą

Prof. Libertas Klimka

Lietuvių konferencijos prezidiumas. LCVA nuotrauka

Rugsėjo 18-ąją sukako 100 metų, kai Vilniuje savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Šventiniais renginiais pažymima ši svarbi sukaktis: be šio tautos forumo būtų neįmanomas ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas. Būtent konferencija išrinko Lietuvos Tarybą ir suteikė jai įgaliojimus skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą, padaryti kitus politinius žingsnius jo įtvirtinimui. O aplinkybės tokiai veiklai buvo labai sudėtingos ir nepalankios, – kraštas karo nusiaubtas, vokiečių okupuotas. Tačiau valstybingumo siekė karta, užgrūdinta knygnešių epopėjos...

Pasirengimas šiam svarbiam įvykiui prasidėjo 1915 metų pabaigoje. Vilniaus inteligentai, susibūrę į Lietuvių kuopą, išsirinko vykdomąjį komitetą, kad nustačius tam tikrus santykius su okupacine vokiečių valdžia, nors kiek kontroliuotų jos savivalę. Komitetą sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, kunigas Juozas Stankevičius. Šie žmonės ėmėsi visais įmanomais būdais viešinti nepriklausomybės idėją. Okupacinei vokiečių valdžiai lietuvių savivalda, žinoma, labai ribota, buvo paranki. O ir visam pasauliui aiškėjo, kad Rusijos pavergtosios tautos turi teisę politiniam apsisprendimui. Būtent tuo labai išmintingai pasinaudojo komitetas. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbti atsišaukimai į tautą; be to, komiteto patikėtiniai važinėjo po kraštą, kviesdami žmones organizuotis. Legali tokių susirinkimų forma buvo parapijiečių suėjimai. Taigi tautos pilietiškumą žadino lietuviškoji spauda, katalikų bažnyčia ir atsikuriančios visuomeninės draugijos bei organizacijos.

Dvasininkų vaidmuo Lietuvos nepriklausomybei auštant

Irena Petraitienė

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius

Minint 100-ąsias 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos metines, iškyla panoraminis lietuvių kunigų paveikslas: laikysena, ryžtas ir, Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui siunčiant, aktyvi krikščioniška socialinė pozicija.

Kun. Justinas Staugaitis: „Patys valdysimės“

,,Kada, tėveli, tas ruselis sugrįžtų?“ – 1916 metais iš ligonio grįžtantį Pakuonio kleboną kun. Justiną Staugaitį (nuo 1926 metų – vyskupas) pasivijo netikėtas klausimas. Pusamžiam tvarkingam ūkininkui kunigas paaiškino, kad ruselis jau nesugrįš, o paklaustas, ar jau „tie vokiečiai pasiliks“, bandė tikinti, kad ir jų Lietuvoje neliks. „Tai kas mums valdys?“ – nustebo kaimietis. Pakuonio klebonas atsakė: „Patys valdysimės. Ir stengiausi jam išaiškinti, kaip mes tą valdžią sudarysime. Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau, buvo matyti: jo politinis idelas – kad grįžtų rusai. Tai buvo mūsų kaimiečio pischologija. Mes, inteligentai, žinoma, manėme kitaip...“ Kun. J. Staugaičiui, dar tebegyvenat Pakuonyje, buvo atvykęs Marijampolės apskrities viršininkas baronas von Miunhauzenas, kietas vokietis, uolus okupacijos planų vykdytojas: „Teiravosi, kuris būtent esąs politinis lietuvių idealas. Atsakiau, kad mūsų, turbūt kaip kiekvienos tautos, troškimas yra nepriklausomybė. „Taip, – sako viršininkas baronas, – bet ar jūs galėsite nepriklausomybę išlaikyti? Juk jūs esate mažutė tauta?“ Aš jam nurodžiau dar mažesnių tautelių, kurios vis dėlto yra nepriklausomos, turi savo valstybę ir labai gražiai ją tvarko. „Bet jūs neturite inteligentų“, – atkirto man viršininkas. Į tai atsakiau, kad inteligentų mes turime. Jie šiandien yra išsiblaškę po visą Rusiją, bet prireikus jie sugrįš į Lietuvą ir čia imsis darbo“.