Žmogaus dvasia neįveikiama
Taikus tiesos sakymas buvo Dievo malonė ir mūsų išsigelbėjimas
|
Kun. Robertas Grigas
Jono Česnavičiaus nuotrauka
|
Prieš 30 metų vykusiame istoriniame mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvavo, o šiemet jo minėjime kalbėjo kun. Robertas GRIGAS. Apie tai, kokios mintys kilo praėjus trims dešimtmečiams po šio įvykio, su juo kalbasi XXI amžiaus apžvalgininkas Mindaugas BUIKA. 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge pirmą kartą dar okupacinio režimo sąlygomis buvo pasmerktas slaptas stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos susitarimas, atvedęs į Lietuvos valstybingumo praradimą, ir pareikalauta grąžinti mūsų šalies nepriklausomybę. Kaip vertinate tokį pirmą viešą pasisakymą su aiškiu politiniu ir dvasiniu nusistatymu? Kokios jo pamokos dabarčiai ir ateičiai?
Kaip žmogus, lietuvis ir katalikas galiu tik labai
gerai vertinti. Laikau, kad mano kartai suteikta galimybė išeiti
į aikštę (plg. disidento poeto Aleksandro Galičo Drįsi eiti į aikštę
/ Tą paskirtąją valandą? tai jis rašė apie būrelį kitaminčių,
išėjusių į Maskvos Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietų invaziją
į Čekoslovakiją 1968 metais, ir tuojau pat suimtų) ir jau ne vien
savo širdyse, pogrindžio būreliuose ir savilaidoje, bet aikštėje
pasakyti, ko mes, kaip tauta, siekiame, ką mylime ir ką smerkiame,
buvo didžiulė Apvaizdos dovana. Kaip parodė tolimesni įvykiai, mitingo
dalyvių pastangos kalbėti vardan tiesos nors keletą minučių paskui
tegul užmuš mūsų Tėvynei tapo praktiniu Jėzaus pažado išsipildymu:
Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Tai esminė pamoka
dabarčiai ir ateičiai, tad, matyt, nereikia per daug diplomatiškai
ir politkorektiškai skaičiuoti, kokios bus tiesos sakymo pasekmės
kiekvienam asmeniškai, kaip tai paveiks esamą padėtį, visuomenę.
Dievas yra Tiesa, ir kai Jo ištikimai laikomės, kai veikiame iš
meilės, visa išeina į gera.
|