|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ganytojiško atpažinimo dovana Popiežius perspėja Bažnyčios hierarchus ėl nepamatuoto griežtumo Mindaugas Buika
Dvasinis įžvalgumas, Dievo valios ir gėrio atpažinimas kiekvieno asmens gyvenime, ypač pastoracinėje tarnystėje, yra tapęs popiežiaus Pranciškaus mokymo prioritetu. Paskaičiuota, kad dabar labiausiai aptariamame šeimos sielovadai skirtame apaštaliniame paraginime Amoris Laetitia toji atpažinimo (discernimento) problema paliečiama net 30 kartų. Todėl su tokiu dideliu susidomėjimu priimta Šventojo Tėvo rugsėjo 14 dieną šia tema sakyta kalba daugiau nei šimtui šiais metais paskirtų vyskupų, kurie Romoje dalyvavo jiems skirtuose Vyskupų kongregacijos surengtuose kursuose. Kreipdamasis į naujuosius Bažnyčios hierarchus, popiežius Pranciškus savo išsamioje apžvalgoje pabrėžė, kad autentiškas atpažinimas yra reikalingas perdavimui tikintiesiems tiesos, kurią Dievas įrašė į kiekvieno žmogaus širdį ir sąžinę amžinuoju Apsireiškimu. Ganytojiško įžvalgumo svarba iškyla šiuolaikinės visuomenės gyvenimo prieštaringumuose, apie kuriuos Šventasis Tėvas rašo maždaug tuo pat metu paskelbtame laiške Japonijos vyskupams. Praktinė Kryžiaus išmintis Kalbėdamas šiemet paskirtiems vyskupams popiežius Pranciškus pirmiausia nurodė mūsų laikais susiformavusią nuomonę, kai įvairiais kanalais gaunant daugybę informacijos ir esant didelėms pasirinkimo galimybėms, dažnai teigiama, jog kiekvienas asmuo savo išvadose pilnai gali remtis tik savimi ir kad mokytojų laikai praėjo. Tačiau realiai tų galimų sprendimų įvairovėje žmogus jaučiasi dar labiau vienišas ir pasimetęs, neretai dramatiškos padėties akivaizdoje jam reikalinga dvasinė pagalba ieškant tikros gyvenimo prasmės ir siekiant laimės. Suteikiant pastoracinę pagalbą, Ganytojo įžvalgumas yra didžiulė Šventosios Dvasios dovana, kurios per meldžiama konsekruojamiems vyskupams, paskirtiems vadovauti tikinčiųjų bendruomenėms. Kita vertus, tos atpažinimo dovanos priėmimui reikalingas visiškas klusnumas dieviškajai valiai, nes tik tie, kurie leidžia vadovauti Dievui, gali savuoju titulu ir autoritetu būti lyderiais kitiems. Šventasis Tėvas sakė, kad vyskupas gali mokyti ir augti atpažindamas, jeigu pats leidžiasi būti vadovaujamas vidinio sielos mokytojo, kuris yra kompasas visais įžvalgumo kriterijais ir gebėjimais. Taigi, kalbama apie priėmimą Dievo malonės, siūlomos išganymo kelyje su nuoroda į konkrečias priemones, įgyvendinant Jo slėpiningą meilės planą, skirtą kiekvienam ir visiems. Tam yra reikalinga praktinė Kryžiaus išmintis, kuri pralenkia žmogiškąją išmintį ir veda į amžinąjį gyvenimą per dangiškojo Tėvo, kuris siuntė Jėzų Kristų Mesiją (plg Jn 17, 3), valios pažinimą. Ši antgamtinė įžvalgumo dovana ganytojui suteikiama ne pagal pareigas ar nuopelnus, todėl jos būtina nuolat melsti, kad įgyta socialinė ir moralinė žmogaus būties supratimo išmintis leistų atpažinti Dievo siūlomą išganymo kelią pirmiausia tiems, kuriems, kaip Bažnyčios hierarchams, patikėta vadovauti. Be tos malonės mes nebūsime geri meteorologai aiškinti dangaus ir žemės reiškinius, vaizdžiai aiškino popiežius Pranciškus vyskupams. Pasiremdamas evangeliniu Išganytojo palyginimu apie laiko ir gamtos ženklų atpažinimą (Lk 12, 5456), jis kvietė giliau suvokti tikrąją Dievo duotos istorinės epochos prasmę. Per vyskupo maldą jo širdyje ir prote susiformavęs gebėjimas atpažinti įgalina visas jo dvasinei globai patikėtų tikinčiųjų situacijas vertinti siejant su Dievo Žodžio mokymu. Taip betarpiškai ganytojas subrandina vidinę laisvę svarbiems asmeniniams ir bažnytinio gyvenimo sprendimams. Tik maldos tyloje jis gali išgirsti vidinį Dievo balsą, priimdamas ir perduodamas kitiems Jo tiesą visoje aplinkybių įvairovėje. Pasak Šventojo Tėvo, atpažinimo malonė yra skirta ir visai Dievo tautai, kaip tikėjimu grindžiamas dvasinis instinktas, įgalinantis mąstyti ir veikti kartu su Bažnyčia (cum Eccelesia), orientuotis į galutinį išganymą. Todėl, nors ir turėdamas nepaneigiamą asmeninę atsakomybę, vyskupas yra pašauktas išgyventi atpažinimą ir kaip Dievo tautos narys visoje bažnytinio gyvenimo dinamikoje per savo išskirtinę ganytojišką tarnystę tikinčiųjų bendruomenei. Vyskupas neturi jaustis nei savyje pakankamu tėvu ir mokytoju, nei išsigandusiu ir vienišu nesuprastu ganytoju, aiškino popiežius Pranciškus. Nebūti įkalintais nostalgijoje Kada jokiu būdu neatsižvelgiama į savo brolį ir manoma esant viršesniu, tada galiausiai išpuikstama ir prieš patį Dievą, priminė Šventasis Tėvas seną tiesą vyskupams. Vesdamas nuoširdų dialogą ganytojas turi drąsiai dalintis savaisiais apmąstymais, ypač su broliais Vyskupų konferencijoje, su kuriais yra sakramentinėje vienybėje, ir nebijoti pakoreguoti savo ankstesnį nusistatymą. Atpažinimas tampa kolegialus, kai prie jo formavimo prisideda ir kunigai, kurių atžvilgiu vyskupas yra garantas bendrystės, ne primestos jėga, bet greičiau išaustos su kantrybe ir išmintimi. Nurodydamas pasauliečių indėlį, popiežius Pranciškus sakė, kad jie tiesiog pajaučia neklystančio tikėjimo buvimą Bažnyčioje su begalinės Dievo meilės raišką bendruomenių veikloje. Ir istorija moko, kad didieji ganytojai su vidiniu širdies nusistatymu ir sąmoninga tikinčiųjų pagalba galėjo labai daug nuveikti tikėjimo gynimui ir atsivertimui kartais gana sunkiomis ir evangelizavimui nepalankiomis aplinkybėmis. O be tokios sąveikos netgi stiprus tikėjimas gali degeneruoti į abejingumą arba tapti paviršutinišku prietaringumu. Todėl reikia praktikuoti didesnį kitų nuomonės išklausymą, pasirengimą keisti asmeninį požiūrį ir jį tobulinti, jeigu paaiškėja, kad jis nepakankamas ir dalinis, kad pirmenybė tikrai būtų teikiama Dievo valiai. Vyskupas turi stengtis įvertinti dvasines ir kultūrines tradicijas, kurios susiklostė toje diecezijoje, į kurią buvo paskirtas, žinoma, viską interpretuojant Evangelijos šviesoje. Jūsų misija yra neprimesti savų, visiškai nuo realybės atsietų idėjų, projektų ir sprendimų, tarsi Bažnyčia būtų nuosavas daržas prie namų, aiškino Šventasis Tėvas. Reikia nuolankiai, be perdėto dėmesio sau siekimo ir narcisizmo, perteikti vienybės su Dievu, tarnavimo Evangelijai liudijimą, kuris sąlygotų tikinčiųjų bendruomenės augimą ir stiprėjimą konkrečioje situacijoje. Tokiu būdu ganytojo įžvalgumas reiškia nuolankumą pristatant svarbiuosius sielovadinius projektus ir klusnumą Evangelijos mokymui, nes galutinis teisingumo kriterijus yra ją atitinkantis Bažnyčios magisteriumas. Juk vyskupas ir turi likti ištikimas Visuotinės Bažnyčios normoms, jas pritaikydamas konkrečioms žmonių gyvenimo situacijoms, vaisingai pasinaudodamas dviejų tūkstantmečių krikščionybės istorijos sukauptais turtais. Popiežius pabrėžė, kad toks įžvalgumas yra priešnuodis dvasiniam sąstingiui ir ieškojimas išeities naujomis ir unikaliomis sąlygomis, kada nesakoma, jog visada taip buvo arba liepiama palaukti, kol viskas susiklostys. Sielovadinis veikimas turi būti aktyvus ir kūrybingas, neapsiribojant tik nusistovėjusiomis schemomis. Reikia vengti sustabarėjusio griežtumo, nes tie patys sprendimai tinka ne visiems atvejams. Amžinoji Prisikėlusio Viešpaties šiandiena reikalauja, kad nesmuktume į praeities kartojimą ir drąsiai klaustume savęs, ar vakarykščiai siūlymai vis dar evangeliškai galioja, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis linkėjo naujiesiems ganytojams nesileisti būti įkalintiems nostalgijoje ir visiems atvejams duoti tą patį atsakymą. Gal tai leistų išvengti blaškymosi ir save nuraminti, kad niekam nenuolaidžiaujame taikydami tas pačias nuostatas, nes tokiu būdu nuskurdintume ganytojiško veikimo galimybes, ypač kada reikalingas malonės taikymas sunkios dvasinės žaizdos gydymui. Vyskupams rekomenduodamas rodyti subtilų priėjimą susiformavusioms vietinėms tradicijoms, ir ypač liaudiškajam pamaldumui, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog tai nėra paprastas jo toleravimas. Būtina rūpintis tuo vietiniu religingumu, vesti dialogą, nes tai pagrindas tikinčiųjų sąmoningumo palaikymui ir priemonė naujajam sekuliarizuotos aplinkos evangelizavimui, kurio sielovadinis įžvalgumas negali ignoruoti. Liaudiškasis pamaldumas yra istoriškai sukauptas vietinės tikinčiųjų bendruomenės turtas ir charizma, kurią būtina pripažinti ir vaisingai panaudoti tame ganytojiško atpažinimo kelyje. Sąveikavimas su realia padėtimi Prisiminkite, kad Dievas jau buvo tose vyskupijose, kai jūs atvykote, ir liks ten jums išvykus, įtikinamai kalbėjo Šventasis Tėvas naujiesiems Bažnyčios hierarchams. Galiausiai jūs būsite vertinami ne pagal atliktų darbų sąrašą, bet pagal tai, kiek Dievo darbas augo širdyse tos kaimenės, kurią mes prižiūrime sielų Ganytojo ir Sargo (plg 1 Pt 2, 25) vardu. Todėl patiems vyskupams reikia augti atpažinime per dialogą su sąmoningais tikinčiaisiais, kurie turi tapti ne primityviai klusniais, bet išugdyti ir subrandinti kantriame ir atkakliame ganytojiško palydėjimo procese. Juk visi tikintieji ir jų šeimos, kunigai ir jų parapijos, visa diecezinė bendruomenė yra pašaukta augti laisvai pasirinkus Dievo valią ir įgyvendinti Jo trokštamą gėrį. Visada reikia atsiminti evangelinį Jėzaus mokymą, kad atpažinimas nėra rezervuotas tik pastabiesiems, tobuliesiems išminčiams, ir Dievas dažnai prieštarauja suktiems gudruoliams, save apreikšdamas mažutėliams (plg Mt 11, 25). Ganytojas žino, kad Dievas yra kelias, ir visiškai pasitiki Jo buvimu, žino, jog niekada negalima abejoti Jo tiesa ir pažadų tikrumu. Ir toje realybėje vyskupas yra siunčiamas tikinčiųjų kaimenei, kad įvestų į šią Dievo patirtį ir artintų išganymą sielovados pastangomis iki galutinės jo pabaigos. Tos pastangos neturi apsiriboti pamokslavimu su įprastų tezių kartojimu, bet sąveikauti su realia žmogiškojo gyvenimo situacija, netelpančia tik į balta juoda kategorijas. Tikinčiųjų kaimenei reikia perduoti Šventosios Dvasios malones visais tikrovės atspalviais ir niuansais, atskleidžiant, ko Dievas tuo metu nori iš konkrečių bendruomenės grupių, ypač jaunų žmonių, šeimų, dvasinio luomo narių, pagaliau tų, kurie neša atsakomybę vadovaudami visuomenėms ir valstybėms. Pasak popiežiaus Pranciškaus, esminė sąlyga ganytojiško atpažinimo tobulinimui yra savęs ugdymas Dievo kantrybėje, žinant, kad mūsų laikai nėra tokie, kaip anuometiniai. Ir kad Viešpats neleidžia, kad ugnis kristų ant neklusniųjų (plg Lk G, 5354), kaip kad neleidžia raugių ravėti iš laukų, kad kartu nebūtų išrauti ir kviečiai (plg Mt 13, 2719), nes viską apspręs laikų pabaigoje. Nuolatinė Dievo viltis turi apsaugoti nuo abstrakcijų ir paviršutiniškų apibendrinimų, atskleisti dabartyje gal ne iš karto pastebimą malonę, žvelgti į Jo meilės plano amžinumą, kuris pralenkia esamą tikrovę. Brangūs broliai, meldžiu jus skrupulingai prieš savo akis turėti Jėzų ir misiją, kuri buvo ne Jo, bet Tėvo (plg Jn 7, 16), ir siūlyti žmonėms, kaip vakar, taip ir šiandien sumišusiems, tai, ką Jis gebėjo duoti: galimybę asmeniškai sutikti Dievą, rinktis Jo kelią ir žengti Jo meilėje, baigdamas pokalbį linkėjo Šventasis Tėvas naujiesiems vyskupams. Kadangi tas susitikimas Romoje vyko rugsėjo 14-ąją, Šventojo Kryžiaus liturginio minėjimo dieną, popiežius Pranciškus kvietė ganytojus kreipti žvilgsnį į Kristaus Kryžių, nuolatinę dieviškojo atpažinimo vietą. Taip kontempliuojant gilųjį Jo įsikūnijimo ir aukos slėpinį, galima mokytis iš Jo kančios, kaip autentiško atpažinimo kriterijaus. Užduotys Japonijos vyskupams Šių minčių sukonkretinimui galima aptarti rugsėjo 20 dieną Šventojo Tėvo paskelbtą laišką Japonijos katalikų vyskupams. Nors Japonijos katalikybė turi senas tradicijas, kurias pradėjo XVI amžiaus misionieriai, stiprino žymūs išpažinėjai ir kankiniai, tačiau liko nedidelė mažuma, dabar susidurianti su visomis, šiuolaikinei sekuliarizuotai visuomenei būdingomis problemomis. Tekančios saulės šalyje, turinčioje apie 130 milijonų gyventojų, vyrauja sintoistų ir budistų tikybos, o katalikų bendruomenė turi tik 600 tūkstančių narių. Šešiolikoje diecezijų darbuojasi 26 vyskupai, pusantro tūkstančio kunigų, 5000 moterų vienuolių ir apie 1600 katechetų. Kunigystei ruošiasi apie 90 jaunuolių ir pastebima, jog, kaip ir Vakarų pasaulyje, dvasinių pašaukimų skaičius mažėja. Juntamas ir tikėjimo praktikavimo silpnėjimas: japonų parapijos kunigas dažnai džiaugiasi, kad sekmadienį į jo aukojamas šv. Mišias ateina bent dešimt maldininkų. Gimstamumas Japonijoje irgi yra vienas mažiausių pasaulyje, todėl vyksta spartus visuomenės senėjimas su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis. Siekiant palaikyti galingą Japonijos pramonę ir išvystytą infrastruktūrą, skatinama užsieniečių imigracija, tarp kurių, ypač atvykstančių iš Filipinų, yra nemažai katalikų. Todėl Japonijoje, kaip daugelyje kitų migrantus priimančių šalių, iškyla specifinės jų sielovados problemos. Popiežius Pranciškus savo laiške japonų vyskupams, kurį atgabeno šalyje apsilankęs Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Ferdinandas Filonis (Ferdinando Filoni), pažymi, jog dvasinio luomo stygius nėra pagrindas silpninti įsipareigojimą apaštalauti, o evangelinis Jėzaus palyginimas (Mt 20, 17) patvirtina, kad vynuogyno šeimininkas turi nuolat su įžvalgiu atpažinimu ieškoti naujų darbininkų ir jų rasti. Priminęs turtingą Japonijos evangelizavimo istoriją, prie kurios vystymo daug yra prisidėję tėvai jėzuitai, popiežius Pranciškus, pats būdamas Jėzaus draugijos narys, aiškino, kad šis paveldas yra pamatas naujoms apaštalavimo pastangoms, ypač rūpinantis silpnaisiais, integruojant katalikų bendruomenę į japoniškos visuomenės gyvenimą, vedant kultūrinį ir tarpreliginį dialogą, globojant unikalią gamtos aplinką. Jėzus patikėjo Bažnyčiai didžiąją dvasinę ir moralinę misiją, todėl ganytojai neturi rezignuoti, išgyventi beviltiškumą net pačiuose prieštaringiausiuose šiuolaikinės visuomenės iššūkiuose. Kaip sudėtingas problemas, būdingas ir Japonijai, Šventasis Tėvas minėjo didelį skyrybų skaičių šeimose, padažnėjusias jaunų žmonių savižudybes, piliečių nutolimą nuo socialinio gyvenimo aktualijų, religinį ir moralinį formalizmą, vertybinį reliatyvizmą, bendrąjį abejingumą tikėjimui. Kaip neigimą ir sielą nuskurdinančią tendenciją jis minėjo ir perdėtą įsitraukimą į darbus, rūpinimąsi jų rezultatais, ypač karjera ir pajamomis. Tokiomis aplinkybėmis, kai visuomenei pirmiausia rūpi materialinė pažanga, vis labiau didėja atstumtųjų, marginalizuotųjų, nespėjančių žengti tuo ritmu sluoksnis. Tai turi ir dvasines bei moralines pasekmes. Kaip tik tokiame kontekste Bažnyčiai iškilusi neatidėliotinas poreikis išgyventi Kristaus šaukimą būti druska ir šviesa pasauliui, aiškino Popiežius. Bažnyčia turi prisiminti ir ištikimai panaudoti kankinių ir išpažinėjų sukauptą paveldą, kurį reikia saugoti ir vystyti. Kalbėdamas apie tai Šventasis Tėvas priminė šiuolaikinėje visuomenėje išsivysčiusį jaunų žmonių mentalitetą, kuris skatina galvoti, jog tikros meilės nėra, kaip nėra įsipareigojančio stabilumo ir viskas priklauso nuo sparčiai besikeičiančių aplinkybių ir sentimentų. Tokiomis aplinkybėmis vystant šeimos ir dvasinių pašaukimų sielovadą, reikia padėti jaunimui suvokti ir patirti giluminius Jėzaus skelbiamos meilės bruožus, tokius, kaip ištikimybė, aukojimasis, padėka ir atleidimas. Reikia, kad vėl būtų gebama plaukti prieš srovę visiškai pasitikint Viešpačiu. Būtent tokio liudijimo labiausiai išsiilgusi Japonijos ir visa šiuolaikinė visuomenė. Pagaliau Popiežius atkreipė dėmesį, kad pastoracinėje tarnystėje ir misijoje ad gentes reikia pasitelkti tradicinius ir naujuosius sąjūdžius, kurių charizmas, Šventajam Sostui patvirtinus, vyskupai turi pripažinti ir integruoti į sielovadinių planų kontekstą. Šventosios Dvasios malonės pažadintos tos tikinčiųjų grupės, dalyvaujant kunigams ir vienuoliams, savais evangelizavimo ir liudijimo impulsais gali daug pagelbėti įgyvendinant apaštalavimo darbus.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |