Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tik Dievo žodis – tiesos viršūnė

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne tik pats Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), bet ir kiekvienas Jo ištartas žodis, pripildytas nekintančios tiesos turinio, įgyja tam tikrą materialumo formą, nes išsipildo mūsų gyvenime. Kai su tikėjimu priimame Jo skelbiamus žodžius ir konkrečiais veiksmais juos pritaikome kasdienybėje, pirmiausia patiriame ramybę, kad tinkamiausiais sprendimais pašventinome Jo mums dovanotą laiko atkarpą, o vėliau, matydami tolydžio augantį malonės veikimą savo gyvenime, iš širdies Jam dėkotume už begalinį bei nepaliaujamą Jo rūpinimąsi mumis – savo vaikais.

Kai Viešpats, prikaltas ant kryžiaus, visus pradėjo traukti prie savęs, ir, prisikėlęs iš numirusių bei pasirodęs savo mokiniams, tarsi dar kartą įsikūnijo visiems bylodamas: „Štai aš, ką iki savo mirties jums skelbiau, kas turi įvykti, viską išpildžiau. Visi mano veiksmai atitiko visas mano mintis ir žodžius. Dabar atėjo jūsų eilė ir valanda. Mano žodis visada yra tiesos pilnuma. Jei jo nuosekliai laikysitės, keisis jūsų charakteris, panašėsite į patį Dievo Žodį, ir patys tapsite gyvojo vandens čiurkšle tiems (žr. Jn 7, 38), kurie jus kasdien mato bei girdi“.

Bet jei iš žmonių širdžių, pritvinkusių puikybės nuodų dvoko, išeina pikti sumanymai (žr. Mt 15, 19), kuriuos realizuojant nuolat į visuomenės narių minčių žemę brukami mirties civilizacijos dezinformacijos grūdai, nesistebime, kad ilgainiui gyventojų sąmonėje išauga „raudonos“ piktžolės, liudijančios neginčytiną faktą: ką pasėjai, tai ir pjauni. Antai Šiaurės Korėjos vadovas ir jo bendrai, diktatoriškai valdantys savo šalį, melo propagandos ruporu „plauna“ tautiečių sąmonę ir vis agresyviau (tiksliau sakant: beprotiškai) grasina susidoroti su JAV... Tai – tam tikras pamišimo pavyzdys, kai skelbiantieji melą patys apsinuodijo jo mirtinai pavojingais dūmais. Dieve, tik Tu gali sustabdyti šią besiliejančią grasinimų laviną, besikėsinančią į pasaulio taikos pusiausvyros išlaikymą...

Grupė varlių keliavo per girią. Dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Likusios keleivės susispietė aplink. Pamačiusios, kokia gili duobė, pasakė dviem įkritusioms, kad šios pasmerktos. Nepaisydamos pasakytų žodžių, dvi varlės iš visų jėgų bandė iššokti iš duobės. Aplink susirinkusios vis ragino jas liautis šokinėjus, nes nieko iš to nebus. Galiausiai viena iš varlių priėmė tai, ką jai sakė aplinkinės, ir pasidavė. Nugriuvusi ant žemės, ji numirė. Kita varlė nesiliovė iš visų jėgų šokinėti. Ir vėl varlių minia šaukė, kad šioji liautųsi kankintis ir tiesiog ramiai numirtų. Tačiau varlė ėmė dar atkakliau šokinėti, kol galiausiai iššoko iš duobės. Jai iššokus, varlės paklausė: „Ar negirdėjai, ką tau sakėme?“ Varlė joms paaiškino esanti kurčia. Ji manė, kad visą laiką buvo drąsinama stengtis.

Paradoksalu, bet teisinga: laikinai apkurskime, kad išlavėtų mūsų vidinė klausa. Nesiklausykime melagingų pasaulio žodžių, kurie mus suvedžiotų ir atitrauktų nuo kovos už tiesą. Kurį laiką tapkime neregiai, kad į viską žvelgtume išlaisvintu širdies žvilgsniu. Užmerkime akis chaotiškiems mirgančio pasaulio vaizdams ir savo viduje atversime duris Dievo Avinėliui, kuris mums parodys kito pasaulio tvarkos grožį.

Žodis tik tuomet turi pozityvaus veiksmo pobūdį, kai jo šaknys yra laistomos nemirštančios gyvybės vandeniu. Kai medituojame dieviškos kilmės žodį, dvasia labiau įsišaknijame Viešpatyje ir vis dažniau veikiame taip, kaip Jis mūsų vietoje elgtųsi. Kasdien atgimstame, kai savo sielą maitiname Dievo žodžiu. Tad „valgykime“ tą žodį, kuris mumyse per malonę tampa kūnu, ir nuo gerų idėjų ryžtingai pereikime prie darbų.

„Meilikaukite man – turbūt jumis netikėsiu. Kritikuokite – turbūt jūsų nemėgsiu. Ignoruokite – turbūt jums nenorėsiu atleisti. Padrąsinkite mane, ir aš jūsų neužmiršiu“, – rašė Viljamas Arturas Vordas.

Narsiausias pasaulyje žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus. Žinodamas net savo skausmingiausios mirties detales, dėl mūsų rinkosi mirtį, o ne šansą išsigelbėti. Jis mus ir dabar drąsina: „Kaip mano gyvenime žodis virsdavo kūnu, taip ir jūs, mano sekėjai, gyvenkite manuoju žodžiu, kad visada būtumėte negęstantys tiesos žiburiai kitiems“.

© 2017 „XXI amžius“