|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dvi Pelesos saulės
Lietuvišką Pelesos mokyklą ir Pelesos Šv. Lino bažnyčią žmonės vadina skaisčiomis saulėmis ne vien todėl, kad jos stovi šalia viena kitos, bet kad ir likimai jų panašūs. Lietuvos etninių žemių dukros patyrė vienodai skausmų, vargų, pažeminimo. Dabar jos abi kuria krašto vaikams šviesesnę ateitį. Jų tėvų ir protėvių kova saugant lietuvybę neištirpo laiko bėgsme. Ji sutelkė ne tik Pelesos, bet ir kitų lietuviškų kaimų gyventojus. Lietuvių ginta, statyta ir mylima bažnyčia Pietiniame Dzūkijos etnokultūrinio regiono pakraštyje, atokiau nuo Pelesos (Pervažos) upelio, spindi darbščių ir tvarkingų lietuvių kaimas. Likimas lėmė jam kaip ir gretimiems lietuviškiems kaimams nelengvą dalią atskyrė nuo motinos Lietuvos. Daug teko iškentėti valdant carinei Rusijai. 1912 metais Rodūnios bažnyčioje buvo uždraustos lietuviškos pamaldos. O tuo metu pelesiškiai ir kiti lietuviškų kaimų katalikai priklausė Rodūnios parapijai. Tad 1917 metais gyventojai pasistatė naują medinę bažnytėlę. O 1926 metais specialiu Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio dekretu buvo įsteigta lietuviška Pelesos lietuvių parapija. Lenkijos okupantai uždraudė lietuviškas pamaldas. Tada lietuviai su kitų kaimų gyventojais pasistatė naują akmenų mūro bažnyčią. Bet ji nepatiko sovietiniams okupantams. Jie 1952 metais bažnyčią uždarė, o vėliau ir išniekino nugriovė bokštą, pavertė kolchozo trąšų sandėliu. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Pelesos lietuviai bažnyčią atstatė, atnaujino. Šiame kilniame darbe daug nuveikė iš Pelesos krašto kilęs šviesuolis, žinomas kultūros veikėjas Izidorius Šimelionis ir visą gyvenimą kovoms už lietuvybę pašventusi Marija Kruopienė. Jų vardai aukso raidėmis įrašyti į Pelesos istoriją. Vyresni ir jaunesni Pelesos gyventojai su pagarba taria ir Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus vardą. Šis, beje, Gervėčių parapijos Miciūnų kaimo lietuvis, 1989 m. rugsėjo 23 d. Pelesos bažnyčią pašventino ir atvėrė naujam gyvenimui. Ilgus metus joje dirbo iš Lietuvos atvykęs kunigas Kastytis Krikščiukaitis. Šv. Lino atlaidai Jau nemažai metų, kai Pelesoje švenčiami Šv. Lino atlaidai. Šiemet rugsėjo 23 dieną vyko jau tradicine tapusi ši šventė. Susirinko parapijiečiai, aplinkinių kaimų lietuviai. Atvyko svečių iš Vilniaus. Šv. Mišias aukojo buvęs Pelesos klebonas kun. Elijas Markauskas, dabar paskirtas Gervėčių (Astravo r.) parapijos klebonu. Naujasis Pelesos parapijai paskirtas kun. Leonas Ladyšius pelesiškis, bet dėl įvairių aplinkybių primiršęs taisyklingą lietuvių kalbą dar nedrįso šv. Mišių aukoti lietuvių kalba ir paprašė tai padaryti kun. E. Markauską, kuris pasakė turiningą pamokslą, susietą su švento Lino asmenybe ir mūsų dienų gyvenimu. Pakalbintas kun. L. Ladyšius pažadėjo išmokti lietuvių kalbą, kuri jam sava ir brangi. Prisiminė mamą, kurios akivaizdoje buvo susprogdintas Pelesos bažnyčios bokštas. Ji tuo metu buvo nėščia ir pažadėjo Aukščiausiajam, kad, jei gims sūnus, išaugins jį kunigu. Taip ir atsitiko. Kunigas Leonas studijavo Rygoje, dirbo kitataučių parapijose, o Pelesos šviesuolė Marija Kruopienė nuolat primindavo, kad būtina puikiai išmokti lietuvių kalbą. Kaip tik dabar jam jos stinga. Tikisi, kad mokykla, joje dirbantis lietuvių kalbos mokytojas padės tai padaryti. Mokyklos šviesa Po pamaldų bažnyčioje visi patraukė į mokyklą Tai jau tapo įprasta. Nuotaikingas mokyklos koncertas, trumpi svečių pasisakymai pratęsė šventę. Malonu, kad daug kančių patyrusi lietuvių mokykla bendrauja su Bažnyčia. Kovos dėl lietuviškos mokyklos truko daug metų. Ir dabar tik Lietuvos švietimo ministerijos išlaikoma mokymo įstaiga moko ir ugdo Pelesos ir apylinkių kaimų vaikus. Šiuo metu mokykloje yra 101 mokinys. Priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupėse daugiau kaip dvidešimt vaikų. Juos mokyklai rengia pedagogės, dalyvaujančios lietuviškame ansamblyje. Mokykloje vykęs koncertas liudijo, kokia brangi mokiniams ir jų mokytojams lietuvių kalba, Lietuva. Atsisveikindami su Pelesa, linkėjome, kad niekada neužgestų skaidri dviejų saulių lietuviškos bažnyčios ir mokyklos šviesa ir šiluma. Tegu jos gaubia ir saugo senosios Lietuvos žmones.
Bernardas Šaknys,
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |