Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kėlęs iš sąstingio savo tautiečius

Vilmantas Krikštaponis

Kun. Aleksandras Burba

Vargu ar daug šiandieną rasime lietuvių šviesuolių, kurie be menkiausios materialinės naudos bei nuolat persekiojami dėl savo pažiūrų, aukotųsi vardan šviesesnės savo tautiečių ateities. Mumyse šiandien yra jaučiamas tautinio patriotizmo stygius. O kurgi berastum tikrą lietuvį patriotą? Didžiulė lietuvių patriotų plejada sutinkama tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Vienas iš lietuvių tautos žadintojų yra kun. Aleksandras Burba, nuo kurio mirties praėjo 115 metų.

Kun. A. Burba gimė 1854 m. spalio 30 d. Pailių kaime, Kruopių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ūkininkų Aleksandro Burbos ir Onos Badavičiūtės-Burbienės šeimoje.

Nėra iki šių dienų išlikusių duomenų, kiek dar (be Aleksandro) Burbų šeimoje augo vaikų. Žinoma tik tiek, kad Burbos kaip ir daugelis kitų ūkininkų buvo labai religingi žmonės, o šeimoje vyravo lietuviška dvasia, nors šeimos galva dažnai pirmenybę teikdavo lenkiškai kultūrai. Tai pažymi ir A. Burba laiške J. Šliūpui: „Nežinau kodėl, bet jau iš mažų dienų turėjau tokį prisirišimą prie lietuvybės ir pats to nesuprasdamas. Kada mane motina išmokino lietuviškų poterių ir prisakymų, mano tėvas buvo mane panorėjęs mokinti ir lenkiškai, bet aš nuo šito atsiprašiau su ašaromis“.

Burbos puoselėjo viltį, kad jų Aleksandrui skirta dvasininko dalia. Tad ėmė rūpintis savo sūnų leisti į mokslus. Pirmiausia A. Burbai teko lankyti Žagarės (1864–1865) bei Kruopių (1870–1873) pradžios mokyklas. Paskui mokslo pažinimo kelias būsimąjį kunigą 1877 metais nuvedė į Šiaulių berniukų gimnaziją. Čia mokslai jam sekėsi sunkiai, ir, tepasimokęs vos trejus metus, turėjo palikti gimnaziją. Apie tai A. Burba minėjo laiške J. Šliūpui: „Po trejų metų pasimokinimo, o nepasisekimo išduoti egzaminą iš keturių klasių Šiauliuose turėjau daug nukentėti visokių kalbų nuo giminių ir kaimynų, bet ir nuo tėvų, kurie manyje regėjo veltui pragaišintus kaštus“.

Jei kokios naudos A. Burba Šiaulių gimnazijoje ir pasisėmė, tai tik lietuvybės, kurios čia niekada netrūko. Jei pradžioje būsimasis kunigas dar svyravo tarp lietuvybės ir lenkiškumo, tai vėliau tvirtai apsisprendė tapti lietuviu. Apie tai A. Burba rašė J. Šliūpui: „Kada Šiauliuose buvau, kur visi lietuviški mokintiniai stengėsi pramokti lenkiškai, ir man ta mįslis pradėjo lįsti į galvą. Nusipirkau žodyną moskoliškai lenkišką ir, šiek tiek pramokęs, pradėjau poterius kalbėti lenkiškai ir maldaknygę skaityti lenkiškai. Tas mano persimainymas ne ilgam pateko, nes už keleto mėnesių lenkiškąją sudeginau, o grįžau atgal prie lietuviškos maldaknygės ir jau su kožnu lietuviu, ar norinčiu, ar nenorinčiu, lietuviškai šnekėdavau“.

Metams bėgant, tvirtai apsisprendęs būti kunigu, kiek namuose prasilavinęs, A. Burba nutarė vykti į Vilnių ir stoti į tenykštę kunigų seminariją. Pirmiausia ten nuvykęs būsimasis kunigas kažkurioje vietos gimnazijoje įgijo keturių gimnazijos klasių baigimo pažymėjimą ir tada be jokių kliūčių įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Čia jam mokslai sekėsi palyginti gerai. Daug prisidėjo ir materialinė bei moralinė paspirtis iš tėviškės, giminių ir net draugų. Apie tai A. Burba J. Šliūpui rašė: „Vienok, kada keliavau Vilniun, su dideliu prašymu gavau nuo tėvo šešiasdešimt rublių, su kuriais turėjau Vilniuje daug vargo matyt per porą mėnesių, pakol išdaviau egzaminą į seminariją. Kaip pastojau klieriku, jau mano vargai pasibaigė pinigiškai, nes tame dalyke turėjau ne vien nuo tėvų gerą pašalpą, bet ir nuo savo giminių ir pažįstamų“. A. Burba kunigo pareigą įsivaizdavo ne tik tikintiesiems aiškinant Šventąjį Raštą ir kitas bažnytines tiesas, bet ir žadinant jų tautinį susipratimą. Tam darbui būsimasis kunigas buvo pasiruošęs dar prieš ateidamas į kunigų seminariją. Tad tautinį darbą A. Burba dirbo tiek seminarijoje, tiek ir už jos sienų. Apie tai A. Burba rašo J. Šliūpui: „Seminarijoje tarpe savo draugų visad pasirodydavau lietuviu, šiokias tokias lietuviškas daineles parašydamas, o vasaros laike Žemaičiuose per atlaidus ne vienoje bažnyčioje pamokslus skelbdavau, lietuvių susirinkimuose ar dainas apie Lietuvą dainuodavau arba tankiausiai lietuviškas knygeles perskaitydavau ir ne sykį iš Lietuvos istorijos šį bei tą pasakodavau. Tokie mano stengimai buvo dėl lietuvybės laike mano klierikystės“.

Sėkmingai baigęs kunigų seminariją, 1882 m. spalio 13 d. A. Burba Vilniaus vyskupijos valdytojo vyskupo A. Beresnevičiaus buvo įšventintas į kunigus, o tos pačios vyskupijos administratoriaus P. Žilinskio buvo paskirtas vikaru į Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios parapiją.

Ši parapija buvo grynai lietuviška, tačiau kaip ir visas Vilniaus kraštas lenkomanų kunigų ir vietos sulenkėjusių lietuvių dvasininkų buvo lenkinama. Apie tai, ką rado Žasliuose, kun. A. Burba J. Šliūpui rašė: „1882 m., kada tapau iššventintas per vyskupą Beresnevičių, valdytoją vyskupystės, nustūmė mane už kamendorių į lietuvišką parapiją, vadinamą Žasliai, kame gyveno klebonas kunigas Šmigira, nei žodžio nesuprantąs lietuviškai. Vienok su lenkiška kalba jis pildė visus dvasiškus reikalus savo parapijoms. Vieną sykį klebonas man skundžiasi, jog esą labai daug žmonių, kurie, pasakę „Pagarbintas“ lenkiškai, pradeda tiktai švėplioti taip, jog nieko negali suprasti. Tada aš jo paklausiau: „Ar kunigas klebonas nesupranta lietuviškai?“ Gavęs nuo jo atsakymą, kad ne, pasakiau jam, kad tie žmonės savo nusidėjimus išpažįsta lietuviškai. Kitąsyk iš ne per tolo nuo Žaslių atsilanko kunigas iš lietuviškos parapijos, nei žodžio nemokąs lietuviškai, o gyvenąs tenai daugiau nei 10 metų. Aš, su minėtu kunigu įėjęs į bičiuliškas šnektas, užklausiau jo: „Kaip dvasiškas tėvas klausai nusidėjimus savo parapijonių, nesuprasdamas lietuviškai?“ Gavau trumpą ir aiškų atsakymą: „Jako glucho–niemych!“ (Kaip kurčias nebylys – V.K.).

Apie padėtį šioje parapijoje kun. A. Burba toliau rašo: „Aulink rudeniaudamas (kalėdodamas) per parapiją, radau visus parapijonus lietuviškai šnekančius (atskiriant ponus, bajorėlius, arba šlėktas, kurie lenkiškai utarioja), o visus – lenkiškai poterius kalbančius. Visoje parapijoje radau tik dvi žmogysti, kuridvi lietuviškai poterius kalbėjo, o amžiaus buvo gana seno, nes turėjo metų apie 80. O dar kitoje vietoje viena moteriškė, užklausta nuo manęs, ar moka lietuviškus poterius, sutraukė pečius ir dyvydamasi atsiliepė: „Ai, kunigėli, ar tai ir lietuviški poteriai yra ant svieto! Aš mįslijau, kad tiktai šnekėti galima, o melstiesi reikia tiktai lenkiškai!“ O kad mes pasiklausytume, kaip lietuviai tenai lenkiškus poterius kalba, tai ausis užsikimštume, kad negirdėti, bet nekuriems kunigams, nesirūpinantiems apie dūšiū išganymą, ir tie poteriai gana geri, jeib tiktai ne lietuviški...“ (Kalba netaisyta.)

Negalėdamas susitaikyti su tokia padėtimi lietuviškoje parapijoje, jaunasis kunigas neatidėliotinai ėmėsi lietuvinimo darbą dirbti, kad parapijiečiai, atsipalaidavę iš sąstingio pančių pasijaustų esą lietuviai ir bažnyčioje. Kun. A. Burba rašė J. Šliūpui: „Kada mes pažvelgsime į žmonių papročius ir būdą, tai čia menkai ką rasime katalikiško, nes visi senybės burtai ir pranašavimai plačiai ir drąsiai užsilaiko. Žinoma, pildydamas savo pašaukimą ir rūpindamasis apie dūšiū išganymą, pradėjau kas šventą dieną bažnyčioje poterius su pamokinimais užvesti. Pradžioje lietuviai, seniai nuo to atpratę, nelabai linksmai šitą naujieną priėmė, bet po trumpam laikui nuo jų akių nuslinko dvasiška ir tautiška rūka, taip, jog iš aplinkinių parapijų pradėjo žmonės traukti į Žaslius kaip ant kokių atlaidų, kad lietuviškai išgirsti pamokslus ir pramokti poterius. Ant galo panorėjo, kad ir lietuviškai bažnyčioje giedoti šventas giesmes, ką aš su didžiausiu širdies romumu ne vien pavelijau, bet ir pats tame dalyke rūpinausi. Turiu dar pasakyti, jog visų pirmiausias ir visų svarbiausias dalykas tame sužadinime lietuvių – mano kalba ant kožno žingsnio ir platinimas knygelių kaip dvasiškų, taip ir pasauliškų tarpo žmonių. Žinoma, čia man reikėjo daug pinigų praleisti, knygeles daug kam veltui duodant“. (Kalba netaisyta.)

Savo nuosekliu tautiniu darbu kun. A. Burba susilaukė Žaslių parapijoje ir toli už jos ribų gero vardo tarp katalikų lietuvių ir lenkomanų išpuolių. Kun. A. Burba J. Šliūpui guodėsi: „Kada jau Žaslių lietuviai sujudo ir tas visas pasirodė darbuose jų, tada išdygo ir mano priešai, kurie akyse žmonių statė mane neprieteliumi katalikystės, o platintoju pravoslavijos. Vadovais priešų pasidarė ponai Paszkiewiczowie, tvirtindami: mes niekados neleisime, kad mužikiška kalba būtų bažnyčiose, tegul lietuviai mokinasi katalikiškos, tai yra lenkiškos, kalbos. Nors žmonės jų zaunijimų neklausė, vienok, kiek aš tame dalyke nukentėjau, tai tik vienas Dievas ir aš žinau, nes skundė jie mane už lietuvybę prieš valdžią dvasišką kaipo platintoją pravoslavijos, jog žmones lietuvius mokinu lietuviškai, o prieš gubernatorių ir aukštesnius – kaipo sukeliantį žmones ant ponų, idant juos kankintų. Žodžiu sakant, Žasliai pasidarė garsūs ne vien Lietuvoje, bet Petrapilėje ir kitur“. Nuolat lenkomanų skundžiamas bažnytinei ir civilinei valdžiai, 1883 metais kun. A. Burba buvo iškeltas į Vidiškių Švč. Trejybės parapiją, toliau paliekant vikaro pareigose. Apie tai, ką kun. A. Burba rado naujoje vietoje, laiške J. Šliūpui užsimena: „Nusigabenęs į Vidiškes, kur buvo pirma kunigas lietuvis, dėl tautiško sužadinimo jau menkai turėjau vargo, negut tiktai su vietiniu ponu, kurs yra kolatoriumi tos filijos, o kišasi į dvasiškus dalykus, jam nepriklausančius“.

Kun. A. Burbai Vidiškiuose taip ir neteko kiek ilgiau pabūti. Čia praleidęs vos kelis mėnesius, dėl tų pačių priežasčių kaip ir anksčiau Vilniaus vyskupo K. Hrynevickio jis buvo iškeltas į labiau sulenkėjusią Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją klebono pareigoms. Ką kun. A. Burba rado naujojoje vietoje, laiške J. Šliūpui rašė: „Bet kaip atsidūriau klebonu į Labanorą, tenai radau lietuvius beregint virstančius į lenkus, nes jau mažoji dalis parapijos buvo pradėjusi lipti prie lenkiškų poterių ir kalbos. Daugiaus, nei kaip per porą metų tenai būdamas, rūpinausi jiems tautišką dvasią įkvėpti ir pamokslais, ir dalinimais visokių knygelių lietuviškų“.

Tautiškai šviesdamas savo liaudį, kun. A. Burba to paties siekė ir iš Vilniaus kunigų, seminarijoje besimokiusių lietuvių klierikų bei ją baigusių lietuvių kunigų. Apie tai kun. A. Burba laiške J. Šliūpui rašė: „Gyvendamas Lietuvoje visur rūpinausi tarpo jaunų kunigų žadinti lietuvišką dvasę. Jog man šitas dalykas pasisekdavo, priduriu čia ištrauką iš gromatos vieno draugo, rašytos 1885 m.: „Jeigu mokinti vyrai labai, kaip apsiskaičiau, giria mūsų šneką, jeigu daugybė yra tokių lietuvių, kurie iš prigimimo savotiškai (lietuviškai) šnekėti mokėjo, o pasijutę esą lietuviais, su tokia atide pasišvenčia savo utarkai, tai argi nebūtų man gėda, kad jos sau nepasisavinčiau apie jos geresnį išsimokinimą. Už tat gi pasigėrėję kitą kartą savaip (lietuviškai) šnekėsiu...“ (Kalba netaisyta.)

Lenkiška bažnytinė vyresnybė, nuolat sulenkėjusių dvarininkų skundžiamam kun. A. Burbai ėmė daryti įvairiausius apribojimus. Kad šis negalėtų bendrauti su Vilniaus kunigų seminarijoje besimokiusiais lietuviais klierikais, kun. A. Burbai buvo net uždrausta lankytis joje. Apie tai jis J. Šliūpui rašo: „1885 m. buvo man uždrausta Vilniaus seminarijoje apsilankyti, kad jaunus klierikus nežadinčiau ir neįkvėpčiau tarpe jų lietuvišką dvasę. Tai padarė kun. Majauskis, rektorius Vilniaus seminarijos!..“ (Kalba netaisyta.)

Kokia padėtis buvo Vilniuje ir šio krašto bažnyčiose, kaip lietuviai vertino Vilniaus krašto parapijose tautinį darbą dirbusių kunigų ir A. Burbos triūsą, M. Biržiška rašė: „Tvirtas lietuvių būdas neleido dievotumui virsti, pavyzdžiui, ispaniškojo tipo fanatizmu ar bent lenkiškojo tipo iškalbingu, afektingu, kartais ir efektingu savo tikybinių jausmų ir atsidavimo Apaštališkajam Sostui demonstravimu, triukšmingu jausmų nedisciplinuotumu. Tačiau daugiatikybinėje, mišriatautinėje Vilniaus minioje, kur lietuviškumas negaudavo įsivyrauti ir įgyti ten lemiamos reikšmės, ne kartą pasireiškė ir triukšmingi fanatinio pobūdžio tikybiniai prieš kits kitą išsišokimai, o jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nutautintose ar nutautinamose parapijose ne tik ištinka nekultūringų susirėmimų dėl kalbos, bet ir pats tikybinis kaimiečių gyvenimas virsta neturiningas, paviršutinis, neprasmingas, net tuščias. Garsūs yra kun. Aleksandro Burbos 80-aisiais metais sužymėti vilniečių „poteriai“, kuriuose nemokančių, bet verčiamų lenkiškai melstis lietuvių lenkiškieji žodžiai iškraipomi virsta juokingai neprasmingi“.

Kun. A. Burba, kur jam tik teko kunigauti, visur stengėsi suartėti su lietuviškai kalbančia liaudimi. Bendraudamas su ja, kunigas stengėsi suartėti, ne tik ištraukti iš tamsos ir alkoholio liūno, bet daugelį išmokė rašto. Kun. A. Burba, keliaudamas per žmones, rinko tautosaką, užrašė apie 300 dainų, 10 pasakų bei 31 burtą. Prof. E. Volterio patartas, savo surinktą tautosaką jis nusiuntė Rusijos geografų draugijai į Peterburgą.

Svarbiausias negausios lietuvių inteligentijos siekis buvo atgauti savo niekieno nevaržomą spaudą. To siekė ir kun. A. Burba. Ypač optimistiškai jis sutiko 1883 metais pasirodžiusią Prūsų Lietuvoje leistą „Aušrą“, platindavo ir tarp tautiškai susipratusių savo parapijiečių.

Pasirodžius „Aušrai“, kilo kovos banga dėl savos spaudos legalizavimo. Ją sukelti paragino J. Basanavičius su J. Šliūpu. Jie „Aušroje“ spausdintomis publikacijomis kvietė apsišvietusius lietuvius kalbinti valstiečius, kad šie rašytų kolektyvinius prašymus carui, carienei, vidaus reikalų bei švietimo ministrams, kuriuose būtų reikalaujama panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Ne kiekvienas raštingas asmuo tai galėjo padaryti, tad šiuo klausimu kaimo žmogus dažniausiai kreipdavosi į kunigą. Tokius prašymus carinei valdžiai, pasirašytus valstiečių, Vilniaus krašte parašė ir kun. A. Burba bei keli kiti šio krašto kunigai lietuviai. Nors tie prašymai iš esmės nieko nepakeitė, tačiau tokiu būdu viešai išreiškė lietuvių siekį turėti savo legalią spaudą.

Nustojus eiti „Aušrai“, pasirodė „Šviesa“, kurios bendradarbis buvo kun. A. Burba. Tačiau didžiausią pasitenkinimą kun. A. Burbai sukėlė Varšuvos ir Maskvos universitetuose studijavusių lietuvių pradėtas leisti „Varpas“, kurio rėmėju, autoriumi ir platintoju jis tapo. Pasirodžius „Varpui“, kun. A. Burba J. Šliūpai rašė: „Gaduok tėvą ir motiną tavo, jei ilgai nori gyventi pasaulėje. Šitie žodžiai pritaikanti ne vien idant mes mylėtume savo tėvus, kurie mus pagimdė, užaugino ir mums gyvenimo būtį parengė, bet turime mylėti savo visatinę motiną – tėvynę su jos kalba ir papročiais. Tą dalyką aš jau pirm daug metų suprantu ir laikausi to šventai, idant nebūti perskaitytu tarpo savo vientaučių išgamiu, kurių mūsų tėvynėje dar ne stoka yra. Ačiū Dievui! Jaunesnieji lietuviai, kokio jie bebūtų pašaukimo, rūpinasi apie tėvynę ir apšvaistą savo tamsesniųjų brolių. Apie ką kožnas vienas iš mūsų, skaitydamas „Varpą“, persiliudys aiškiai: čia atras sandarbininkų kaip iš pasauliškų, taip ir iš dvasiškų luomų, čia atrasime ir pagerinimą mūsų kalbos irgi straipsnius, paaiškinančius, kokiais keliais turime eiti, idant prisikelti iš taip ilgo ir smarkaus tautiško miego“. Kad ir kiek kun. A. Burba ir jo profesijos bei idėjos broliai kun. J. Burba, S. Gimžauskas ir nedaugelis kitų Vilniaus krašto lietuvių kunigų dėjo pastangų lietuvinti šį kraštą, tačiau jos paveikė tik eilinius kaimiečius, kėlusius juos iš nutautėjimo. Kokia situacija Vilniaus vyskupijoje iš esmės buvo, M. Biržiška rašė: „Vilniaus vyskupijoje, tiek mieste, tiek ir kaimo parapijose, lietuvių kova dėl savo kalbos teisių bažnyčiose buvo sunkesnė, sutikdama daug didesnį pasipriešinimą įvairių tamsuolių, lenkininkų nustatomų ir kurstomų, ir net ne kartą patys lietuviai gavo ginti savo iš seniau išlikusias teises prieš lenkininkų mėginimus jas dar labiau susiaurinti ar ir visai atimti“.

Kun. A. Burbai teko kovoti prieš du priešus – lenkintojus ir carinę valdžią – ir ta kova buvo nelygi. Nuolatiniai kilnojimai iš parapijos į parapiją jo nebaugino, netgi kėlė tautiškai nusiteikusio kunigo atkaklumą. Tautinė kun. A. Burbos veikla išgąsdino prolenkišką Vilniaus vyskupijos vadovybę. Dar labiau nei ankščiau pasipylė prieš kunigą „litvomaną“ skundai, grasinimai bei anoniminiai laiškai. Negalėdama kitaip su nepaklusniuoju kunigu susidoroti, vyskupijos vadovybė kun. A. Burbą įskundė carinei valdžiai kaip priešišką buvusiai tvarkai asmenį. Tad 1886 m. lapkričio 11 d. kun. A. Burba buvo suimtas ir išvežtas į Gardino pranciškonų vienuolyną atgailauti. Taigi dvejus metus išbuvo tremtyje.

Prievarta atgailaudamas vienuolyne, kun. A. Burba nė nemanė nutraukti tautinės veiklos: uoliai mokėsi vokiečių kalbos, parašė savo autobiografinę poemą „Senkaus Jurgis“. Joje yra daug žodžių, skirtų tėvynei, jos praeičiai bei ją slegiančiai priespaudai:

Mūs gimtinė nemaža, senybėj galinga,
Kodėl šiandien pasidarė taip ji nelaiminga:
Persekiota tautos kalba, jai atimtas raštas,
Ir užkrautos kuo baisiausios pragarinės naštos:
Liepta gudiškai šnekėti, provoslavais virsti,
Ir bjaurybėje tamsybės amžinai pasmirsti...

Toliau randama ir laisvę žadinančių eilių, kuriose sakoma:

Tu Lietuva, Motin mano, aš tave branginu:
Savo žodžiais ir darbais, kaip išgalint ginu:
Tavo kalba daili, graži lai tarp mūsų nežūna!
Lai aklybė tavo tautos prapultin griūna!

Šią poemą atskira knygele, pasirašyta Lakūno slapyvardžiu, kun. A. Burbos pastangomis 1889 metais išspausdino K. Voskos spaustuvė Ragainėje. Vėliau, iš 3000 šios knygelės egzempliorių tiražo gautą pelną autorius paskyrė paramai leidžiant „Varpą“. Jį kun. A. Burba materialiai rėmė ir vėlesniais metais, siuntinėjo korespondencijas.

(Pabaiga kitame numeryje)

© 2017 „XXI amžius“