Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Bažnyčia myli Europą ir tiki jos ateitimi“

Mindaugas Buika

Tarp CCEE šiemetinės asamblėjos dalyvių buvo ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas (centre)

CCEE asamblėja Minske

Europoje toliau plintant sekuliarizacijos procesui ir, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, vykstant naujajai ideologinei kolonizacijai, kurią II Vatikano Susirinkimas pranašiškai įvardijo kaip gilėjančią prarają tarp tikėjimo ir gyvenimo – „vieną didžiausių mūsų epochos klaidų“ („Gaudium et Spes“, 43), – žemyno nacionalinių vyskupų konferencijų vadovai rinkosi į Baltarusijos sostinę Minską svarstyti šiuos ir kitus klausimus savo metinėje plenarinėje asamblėjoje. Rugsėjo 27 – spalio 1 dienomis vykusį susitikimą surengė Baltarusijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Minsko arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius. Jis norėjo atkreipti dėmesį į gilias šios Rytų Europos valstybės gyventojų krikščioniškas šaknis, glaudų ekumeninį vietos katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimą sprendžiant įvairias bažnytines ir socialines problemas. Dauguma iš 9 milijonų Baltarusijos gyventojų yra stačiatikiai (ortodoksai), kanoniškai priklausantys Maskvos patriarchatui, o katalikai sudaro maždaug penktadalį tikinčiųjų. Katalikybė Baltarusijoje, net ir būdama mažumoje, turi gilų istorinį paveldą. Tai patvirtina šiemet minima Minsko miesto vardo 950 metų paminėjimo Nestoro kronikoje sukaktis ir pirmosios baltarusių kalba spausdintos knygos „Rusų Biblijos“ 500 metų katalikiškas jubiliejus. Tai – 1517 metais senąja baltarusių (rusėnų) kalba išspausdintas „Psalmynas“ ir visų Šventojo Rašto knygų leidimas (1518–1519), kurį Prahoje atliko vienas žymiausių XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų intelektualų Pranciškus Skorina, vėliau įrengęs pirmąją spaustuvę Vilniuje.

Žmogus yra trapus ir didis

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai dėl klimato kaitos Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog Viešpats nori, kad gyvasis malonės vanduo, kaip Jo gerumo perteklius, per mūsų širdis dosniai tekėtų į aplinkinių.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, į kurį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš visos širdies visiems atėjusiems pas jį troško visokeriopai duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2–7). Didžiausias žmonių paklydimas – jų širdžių „suakmenėjimas“. Tas, kuris juos sukūrė, savuoju Krauju atpirko, ir, dovanodamas amžinąją laimę, kvietė pas save, o jie, užuot paprasčiausiai priėmę tą neįkainojamą perlą – saulėtą Dieve amžinybę – ir atėję pas Tą, nuo kurio išskirtinos malonės priklauso kiekvieno asmens širdies gyvybiškai svarbus plakimas krūtinėje ir neatšaukiamas galutinio likimo sprendimas, Jam „atsilygino“ Jį prikaldami prie kryžiaus, kuris, beje, anuomet buvo tik paniekos vertas medis.