Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Fatimos stebuklo 100 metų jubiliejui

Žmonijos viltis

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė

Fatimos regėtojai Pranciškus Marto, jo sesuo Jacinta ir Liucija dos Santos

Sesuo Liucija dos Santos sulaukusi 98 metų mirė 2005-ųjų vasario 13-ąją

Angelo apsireiškimas

Fatimos miestelis yra apie 112 km į šiaurę nuo Portugalijos sostinės Lisabonos. Netoli nuo Fatimos, Aljustrelio kaime, gyveno dvi giminingos šeimos: Antuanas ir Marija Santos bei Manuelis ir Olimpija Marto. Antuanas ir Olimpija buvo brolis ir sesuo. Antuanas ir Marija Santos turėjo septynis vaikus, iš kurių jauniausia buvo Liucija. Šeima buvo pamaldi ir kasdien kalbėdavo Rožinį, tad Liucija pirmąją Šv.Komuniją priėmė būdama jau šešerių metų. Manuelis ir Olimpija Marto turėjo keturis vaikus, tarp jų buvo sūnus Pranciškus ir dukra Jacinta.

1916 metų vasarą tie trys abiejų šeimų vaikai – Liucija (9 metų), Pranciškus (8 metų) ir Jacinta (6 metų) – drauge ganė avis. Vieną vidurdienį jie, sukalbėję Rožinį, pradėjo žaidimą ridinėdami akmenukus. Staiga pakilo vėjas ir pasirodė šviesus jaunuolio pavidalas. Kai priartėjo arčiau, vaikai galėjo įžvelgti veido bruožus. Tai buvo 14–16 metų nežemiško grožio jaunuolis. Prisiartinęs prie vaikų, palaimino juos tardamas: „Nebijokite. Esu taikos angelas. Melskitės su manimi“.

Jis atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir kalbėjo tris kartus: „Mano Dieve, aš tikiu, aš garbinu, aš viliuosi, aš myliu Tave. Meldžiu Tave pasigailėti tų, kurie netiki, nesimeldžia, neturi vilties ir nemyli Tavęs“.

Po to angelas atsistojo ir tarė vaikams: „Taip melskitės, o Jėzaus ir Marijos Širdys išklausys jūsų prašymus“.

Angelas pradingo, vėliau Liucija prisiminė: „Mes jautėme Dievo buvimą taip stipriai ir taip arti, jog nedrįsome kalbėtis vienas su kitu. Net kitą dieną jautėmės apgaubti tos atmosferos. Tik pamažu pranyko tas jausmas“.

Kitą kartą vaikai žaidė tėvų darže. Vėl staiga pasirodė toks pat jaunuolis ir tarė: „Ką jūs čia darote? Melskitės! Daug melskitės. Švenčiausios Jėzaus ir Marijos Širdys nori jus panaudoti savo gailestingumo planams. Niekada nenustokite aukoti Aukščiausiajam maldas ir patys aukotis.

Liucija paklausė angelą, kaip jie turi aukotis. Jis atsakė: „Aukokite Viešpačiui viską, ką tik galite, kad būtų atsilyginta už nuodėmes, kuriomis jis yra įžeistas, melskitės už nusidėjėlių atsivertimą ir už taiką savo šaliai. Esu jos angelas sargas, Portugalijos sargas. Ypač prisiminkite ir su pasivedimu ištverkite kentėjimus, kuriuos Viešpats gali jums siųsti“.

Angelo žodžius girdėjo tik Liucija ir Jacinta, o Pranciškus negirdėjo, nors angelą regėjo. Vėliau Liucija prisiminė: „Angelo žodžiai buvo lyg šviesa, kuri pagelbėjo mums suprasti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir kaip nori būti mylimas. Supratome aukojimo vertę ir kaip tai patiko Dievui, ir kaip buvo atlyginama nusidėjėlių atsivertimu. Nuo to meto aukojome Viešpačiui viską, kas mus apmarina... Ištisas valandas kniūbsti kalbėjome angelo išmokytą maldą“.

Trečią kartą angelas vaikams pasirodė rudeniop, kai jie buvo sukalbėję rožinį ir minėtą angelo maldą. Jis rankoje laikė taurę, o virš jos kybojo Ostija. Iš jos kraujas varvėjo į taurę. Taurei ir Ostijai kybant ore, angelas atsiklaupė greta vaikų, nusilenkė ir tris kartus kalbėjo: „Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, aš garbinu Tave iš širdies gilumos ir aukoju Tau brangiausiąjį Kūną, Kraują, Sielą ir Dievybę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visados visuose pasaulio tabernakuliuose, kaipo atlyginimą už išniekinimus, kuriais Jis įžeidžiamas. Begaliniais Jo Švenčiausiosios Širdies nuopelnais ir Marijos Nekalčiausiosios Širdies užtarimu meldžiu atsivertimo vargšams nusidėjėliams“.

Po to jis atsistojo, paėmė Ostiją ir padavė Liucijai, o iš taurės davė atsigerti Jacintai ir Pranciškui, tardamas: „Imkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuris nedėkingų žmonių yra baisiai išniekinamas. Atsilyginkite už jų nusikaltimus ir paguoskite savo Dievą“.

Angelas klūpodamas vėl nusilenkė ir tris kartus kartu su vaikais sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia...“ Po to jis pradingo.

Pirmasis Marijos apsireiškimas

1917 m. gegužės 13 d. po ankstyvųjų sekmadienio Mišių Liucija, Pranciškus ir Jacinta išginė avių bandą į Kova da Irija ganyklą. Skambant Sumos Mišioms jie sukalbėjo rožinį ir ėmėsi žaidimų. Tuo metu neįprastos šviesos debesėlis nusileido ant žaliuojančio ąžuoliuko, o virš jo pasirodė graži, baltai apsirengusi ponia su Rožinio vėriniu ant dešinės rankos.

„Nebijokite, – tarė ji išsigandusiems vaikams. – Aš esu iš dangaus“.

Liucija paklausė, ko ji norėtų.

„Atvykau paprašyti jūsų, kad čia ateitumėte šešis mėnesius iš eilės, kiekvieno mėnesio tryliktą dieną, tuo pačiu metu. Vėliau jums pasakysiu, kas esu ir ko noriu“.

Apsireiškusioji su vaikais kalbėjosi keliolika minučių. Vaikams sukalbėjus maldelę „Švenčiausioji Trejybe“, ji paragino: „Kasdien kalbėkite Rožinį už pasaulio taiką ir už karo pabaigą“.

Po tų žodžių ji pakilo į rytų pusę ir išnyko.

Vaikai nusprendė apie regėjimą niekam nepasakoti, bet Jacinta savo mamai viską išpasakojo. Pasklidus gandui apie apsireiškimą, daugelis netikėjo ir tyčiojosi iš vaikų. Liucijai mama liepė paneigti tą išsigalvojimą, o kai Liucija nepaneigė, buvo barama ir mušama. Visi namiškiai laikė ją melage ir tik Apsireiškusiosios žodžiai buvo jai paguoda: „Labai kentėsi, bet Dievo malonė bus tau paguoda“.

Antrasis apsireiškimas

Birželio 13 d. į Kova da Iriją nuėjo jau keturiolika vaikų ir dar suaugusių. Prieš vidurdienį visi kalbėjo Rožinį. Gražioji Ponia vėl pasirodė ir kalbėjo Liucijai: „Noriu, kad ateitum ir kito mėnesio tryliktą dieną. Kalbėk Rožinį, o po kiekvienos paslapties pridėk maldelę: O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo pasigailėjimo. Turi išmokti skaityti ir rašyti, o vėliau pasakysiu, ko noriu“.

Liucija paprašė, kad Ponia juos pasiimtų į dangų. Matyt, vaikai buvo išgąsdinti jau prasidėjusio persekiojimo.

„Taip, – atsakė Apsireiškusioji, – netrukus paimsiu Jacintą ir Pranciškų. Bet tu čia pabūsi ilgiau. Jėzus nori panaudoti tave, kad skelbtum apie mane, kad būčiau žinoma ir mylima. Jis nori, kad įdiegtum žmonėms pamaldumą į mano Nekaltąją Širdį. Pažadu išganymą tiems, kurie mano Širdį apkabins, ir Dievas juos mylės. Jie bus lyg gėlės, kurias aš padėsiu Jo sostui papuošti“.

Liucijai dėl tų žodžių nuliūdus, Apsireiškusioji paguodė: „Aš niekados tavęs neapleisiu. Mano Nekaltoji Širdis tau bus priebėga ir kelias, kurie ves tave pas Dievą“

Tada Ponia vaikams parodė erškėčiais apipintą savo Širdį, sužeistą žmonių nuodėmių. Po to ji vėl išnyko. Šį kartą vaikai žmonėms apie regėjimą beveik nieko nepasakojo – kažkokia dvasinė jėga juos sulaikė.

Trečiasis apsireiškimas

Besiartinant liepos 13-ajai, Liucija nusprendė neiti į Kova da Iriją, nes klebonas ir jos motina įtikinėjo, jog visa tai esanti velnio apgaulė. Bet Jacintos ir Pranciškaus tėvai nedraudė eiti, todėl vaikai nedvejojo: „Mes eisime, nes Ponia liepė mums ateiti“.

Kai priartėjo žadėto apsireiškimo valanda, Liucijai staiga pradingo visos abejonės, todėl kartu iškeliavo visi trys vaikai. Laikydamos rankoje šventintas žvakes, vaikus nulydėjo ir jų motinos bei Jacintos ir Pranciškaus tėvas, kuris savo vaikais tikėjo ir juos palaikė. Sukalbėjus Rožinį saulę uždengė migla ir atvėso oras. Buvo susirinkę apie 5000 žmonių, iš kurių daugelis sakė išvydę žaibo blyksnį, baltą šviesą virš medžio ir girdėję ūžesį. Nedidelis pilkas debesėlis nusileido ant lauko – pasislėpė saulė, papūtė vėsus vėjelis, nors buvo pats vasaros įkarštis. Jacintos ir Pranciškaus tėvas p. Marto sako girdėjęs garsą, primenantį musių zvimbimą. Regėtojai matė šviesą, po to virš ąžuoliuko pasirodė Švenčiausioji Marija.

Liucija: „Ponia, ko Jūs norite iš manęs?“

Dievo Motina: „Aš noriu, kad jūs ateitumėte čia kito mėnesio 13 dieną, kad kasdien Dievo Motinos garbei kalbėtumėte Rožinį, prašydami taikos pasauliui ir karo pabaigos, nes tik Ji gali tai duoti“.

Liucija: „Norėčiau paklausti, kas Jūs esate, prašau parodyti stebuklą, kad visi įtikėtų Jūsų apsireiškimais“.

Dievo Motina: „Ateikite čia kiekvieną mėnesį. Spalio mėnesį aš pasakysiu, kas aš esu ir ko aš noriu, ir padarysiu stebuklą, kad visi pamatytų ir įtikėtų.

Po to Dievo Motina paragino: „Atgailaukite už nusidėjėlius ir dažnai kartokite, ypač aukodamiesi: „Jėzau, tai darome iš meilės Tau už nusidėjėlių atsivertimą ir atgailaudami už nuodėmes, kurios užgauna Nekalčiausiąją Marijos Širdį“.

Sesuo Liucija prisimena: „Tardama šiuos žodžius Ji ištiesė rankas kaip ir abu paskutiniuosius kartus. Šviesos stulpas, kurį Ji skleidė, atrodė, prakiurdė žemę, ir mes pamatėme ugnies jūrą. Šioje ugnyje velniai ir sielos, lyg permatomi juodi ar bronziniai ugnies liežuviai, įgyjantys žmogiškus bruožus, blaškėsi gaisre, kuris ėjo iš jų pačių kartu su dūmų debesimis, kaip žiežirbos dideliame gaisre blaškėsi be svorio ir pusiausvyros. Girdėjosi šauksmai ir dejonės iš skausmo ir nevilties, sukeldami baimę, net siaubą. Velniai skyrėsi vienas nuo kito baisiais, šlykščiais nežinomų žvėrių pavidalais, permatomais kaip įkaitusios juodos žarijos“.

Vizija truko akimirką, per kurią Liucija suspėjo aiktelėti. Ji prisiminė, kad jeigu Dievo Motina nebūtų žadėjusi pasiimti jų į Dangų, regėtojai būtų numirę iš siaubo. Labai išsigandę ir lyg kreipdamiesi pagalbos, vaikai pažvelgė į Dievo Motiną, o ji jiems meiliai ir liūdnai tarė: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Šių sielų išganymui Dievas prašys visų kreiptis į mano Nekalčiausiąją Širdį. Jeigu jie darys taip, kaip aš jums pasakysiu, daug sielų bus išganyta ir ateis taika.

Karas baigsis, tačiau Dievo įžeidinėjimai nesibaigs, ir prie Pijaus XI prasidės kitas karas, daug baisesnis už šitą. Kai išvysite naktį, apšviestą neregėtos pašvaistės, žinokite, kad tai – didelis ženklas, kurį siunčia Dievas, pranešdamas jums, kad tuo karu, badu ir Bažnyčios bei Popiežiaus persekiojimu Jis baus pasaulį už jo nusikaltimus.

Norėdama tai sukliudyti, aš prašysiu paaukoti Rusiją mano Nekalčiausiajai Širdžiai. Taip pat prašysiu, kad žmonės priimtų Komuniją pirmąjį kiekvieno mėnesio šeštadienį. Jeigu mano prašymai bus išgirsti, Rusija atsivers ir bus taika, o jeigu ne, jos klaidos paplis visame pasaulyje, bus sėjamas karas ir Bažnyčios persekiojimai; teisieji taps kankiniais, daug kentės Šventasis Tėvas, bus išnaikinta daug tautų. Bet pagaliau mano Nekalčiausioji Širdis laimės. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, ji atsivers ir pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimas visada bus nepajudinamas...

Niekam nesakykite apie tai. Tik Pranciškui galite tai pasakyti.

Kai kalbėsite Rožinį, po kiekvienos paslapties prašykite: O mano Jėzau, atleisk mums ir gelbėk mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į Dangų visas sielas, ypatingai tas, kurioms to labiausiai reikia“.

Liucija: „Ko Jūs dar iš manęs norite?“

Dievo Motina: „Šiandien aš nieko iš tavęs neprašau“.

Ji ėmė kilti į rytų pusę, kol visiškai pranyko beribėje dangaus tolumoje. Pasigirdo garsas, primenantis griaustinį, reikšdamas apsireiškimo pabaigą.

Vaikai pradėjo už nusidėjėlių atsivertimą savanoriškai aukotis, net susilaikydami nuo žaidimų, maisto ir vandens. O Liucijai teko papildomi išbandymai: ją namiškiai dėl tų regėjimų išjuokdavo, motina mušdavo, kaimynai visaip pravardžiavo.

Ketvirtasis apsireiškimas

Siekdamas užgniaužti žmonių tikėjimą, su vaikais ėmėsi kovoti ir apskrities valdytojas. Jis rugpjūčio 13 d. pagrobė vaikus ir laikė užrakinęs kambaryje, grasindamas juos išvirti aliejuje, jeigu neišsižadėsią savo pasakojimų. Nors vaikų nebuvo, bet Kova da Irijoje susirinko apie 40000 žmonių, kurie meldėsi ir giedojo. Sudundėjus griaustiniui visi pamatė pilką debesėlį, kuris nusileido ant ąžuoliuko, o po kelių minučių vėl pakilo. Po to pasirodė laumės juosta. Žmonės suprato, kad Ponia vėl buvo atvykusi, bet neradusi vaikų, sugrįžo į dangų...

Po trijų dienų vaikai buvo paleisti. Rugpjūčio 19 d., sekmadienį, po Mišių jie visi trys nuėjo į Kova da Iriją ir sukalbėjo Rožinį. Apie 16 val. Liucija pajuto, kad atvėso oras, saulę uždengė migla ir švystelėjo žaibas. Ponia pasirodė jau kitoje vietoje, vaikus ragino daug melstis ir aukotis už nusidėjėlius, kasdien kalbėti Rožinį. Liepė į tą pačią vietą atvykti kito mėnesio 13-ąją dieną.

Penktasis apsireiškimas

Rugsėjo 13 d. Kova da Irijoje susirinkusi apie 30000 žmonių minia regėjo iš dangaus krintančių baltų žiedlapių liūtį. Vaikams pasirodžiusi Ponia pasakė, kad norėtų, jog toje vietoje būtų pastatyta koplyčia. Ji vėl ragino vaikus dažnai kalbėti Rožinį, sakė, kad Dievui patinka jų apsimarinimai už nusidėjėlių atsivertimą; pažadėjo spalio 13 d. padaryti stebuklą.

Šeštasis apsireiškimas

Nors spalio 13 d. buvo lietinga, o žemė dumblina ir klampi, į Kova da Iriją susirinko apie 70000 žmonių. Net didieji Portugalijos laikraščiai atsiuntė savo korespondentus, o bedieviai iš anksto džiūgavo, kad pagaliau tai būsiąs apgavysčių galas ir smūgis Bažnyčiai. Sukalbėjus Rožinį Liucija liepė žmonėms suglausti lietsargius, nes jau atvykstanti Ponia. Nustojo lietus, pasirodė saulė, o Apsireiškusioji vaikams kalbėjo: „Noriu, kad čia dėl manęs būtų pastatyta koplyčia. Kasdien turi būti kalbamas Rožinis. Karas baigsis ir kariai greit grįš namo“.

Pasirodžiusioji pasakė esanti Rožinio Dievo Motina. Tada visi trys vaikai pamatė, kaip Ponia išskleidė plaštakas: iš jų sklido ypatinga šviesa ir paveikė saulę. Ji tapo blyški kaip mėnulis. Jos kairėje pasirodė šv.Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Šv.Juozapas ir Kūdikėlis buvo matomi tik iki krūtinės. Šv.Marija stovėjo saulės dešinėje, apsirengusi mėlynu ir baltu drabužiu, kaip Rožinio Karalienė. Kūdikėlis buvo raudonais rūbais. Po to Šv. Marijos drabužių spalva pasikeitė – jie tapo violetiniai kaip Skausmingosios Motinos. Liucijai Ji dar pasirodė rudu Karmelio kalno škaplierių drabužiu.

Vaikams ekstazėje stebint viziją, didžiulė minia tuo metu stebėjo nepaprastą saulės reiškinį. Ji pakeitė spalvą, žmonės galėjo lengvai į ją žiūrėti. Po to pradėjo visomis kryptimis žarstyti įvairių spalvų spindulius, nuspalvindama žmones, žemę ir augmeniją. Pasibaigus spinduliavimui, saulė pradėjo zigzagais kristi žemyn kaip ugnies kamuolys. Išsigandę žmonės ėmė šaukti, puolė ant kelių į purvyną prašydami Dievo Motiną jų pasigailėti. Kai saulė nurimo ir sugrįžo į savo vietą, visi pastebėjo, kad jų nuo lietaus permirkę drabužiai buvo visai sausi. Tas saulės stebuklas buvo matomas kelių kilometrų spinduliu, todėl net Fatimos gatvėse žmonės verkė ir šaukė, laukdami pasaulio pabaigos. Taip menko tikėjimo žmonių akivaizdoje saulė pagerbė dangaus ir žemės Karalienę.

Kai kurias paslaptis, kurias vaikai patyrė vizijoje, Dievo Motina, vėliau apsireiškusi Liucijai, leido išviešinti tik po daug metų.

Vėlesni apsireiškimai

Dievo Motina ir po 1917 m. spalio 13 d. apsireikšdavo Jacintai, o vėliau ir Liucijai. Jos turėjo malonę išprašyti kitiems pagalbą. Jacinta turėjo net dvivietiškumo dovaną – vienu metu galėjo būti skirtingose vietose. Jai rūpėjo tik nusidėjėlių atsivertimas, abu su Pranciškumi daugiausiai laiko skyrė maldai ir apsimarinimams. Kasdien sukalbėdavo po septynis aštuonis Rožinius. Pranciškui susirgus, apsireiškusi Šv.Marija pasakė, kad netrukus jį paimsianti į dangų, o po to – ir Jacintą.

1918 metų spalio pabaigoje beveik tuo pačiu metu Pranciškus ir Jacinta susirgo. Aplankiusi juos, Liucija rado Jacintą labai laimingą. Ji taip paaiškino priežastį: „Dievo Motina atėjo mūsų aplankyti ir pasakė, kad greitai pasiims Pranciškų į Dangų. Ji manęs paklausė, ar nenorėčiau atversti nusidėjėlių. Aš pasakiau, kad noriu. Ji man pasakė, kad aš eisiu į ligoninę ir ten daug kentėsiu, nes reikia, kad kentėčiau už nusidėjėlių atsivertimą, už nuodėmes prieš Nekalčiausiąją Marijos Širdį ir dėl Jėzaus meilės. Aš Jos paklausiau, ar ir tu eisi kartu. Ji man atsakė kad ne. Tai yra man skaudu. Ji man pasakė, kad kartu su manimi eis motina, o vėliau aš liksiu ten viena“.

Susirgusius vaikus Liucija dažnai aplankydavo. Jacinta jai pasakė: „Greitai aš eisiu į Dangų. Tu pasiliksi čia pasakyti, jog Dievas nori, kad būtų įgyvendintas pamaldumas į Nekalčiausiąją Marijos Širdį. Atėjo laikas pasakyti apie tai nesislapstant, pasakyti visam pasauliui, kad Dievas suteiks visiems malonę per Nekalčiausiąją Marijos Širdį. Tegul prašo Dievo malonių per Ją, nes ir Jėzaus Širdis nori, kad šalia Jo garbintume Nekalčiausiosios Marijos Širdį, kad prašytume iš Jos taikos, nes Dievas pavedė Jai globoti taiką. O, jeigu aš galėčiau įdėti į visų širdis tą liepsną, kuri dega mano krūtinėje ir verčia mane taip stipriai mylėti Jėzaus Širdį ir Marijos Širdį!

Klausyk, žinai, mūsų Viešpats yra nuliūdintas. Nors Dievo Motina mums pasakė, kad daugiau Jo neįžeistume, nes Jis jau ir taip buvo labai įžeistas ir niekas nekreipė į tai dėmesio – žmonės ir toliau daro tas pačias nuodėmes“.

Pranciškus mirė 1919 m. balandžio 4 d. Jacinta negalėjo dalyvauti jo laidotuvėse, nes sirgo tuberkulioze, pleuritu, gripu, o vėliau ir plaučių uždegimu. Apsireiškusi Šv.Marija sakė, kad ji bus gydoma ligoninėse ne tam, kad pasveiktų, bet kad atsiteistų už nusidėjėlius ir juos atverstų. Iš tiesų, sirgdama Jacinta daug kentėjo, bet ją guodė apsireikšdama Dievo Motina, kuri jai pasakė labai reikšmingų dalykų.

Jacinta buvo pervežta į našlaityną Lisabonoje, vėliau paguldyta į ligoninę. Prieglaudoje ją prižiūrėjo seselė Marija Godinju, kuri užrašinėjo Jacintai apreikštus paskutiniuosius žodžius, kupinus užuojautos ir pamokymų:

APIE KARUS:

Dievo Motina pasakė, kad pasaulyje yra daug karų ir nesutarimų.

Karai yra ne kas kita, kaip bausmė už pasaulio nuodėmes.

Dievo Motina jau nebegali išlaikyti savo mylimo Sūnaus rankos virš pasaulio.

Reikia atgailauti. Jeigu žmonės pasitaisys, tai Viešpats gali išsaugoti taiką, jeigu ne, ateis bausmė.

Mūsų Viešpats yra giliai užrūstintas nuodėmėmių ir nusikaltimų, kurie vyksta Portugalijoje. Todėl baisi socialinė suirutė gresia mūsų kraštui, o ypač Lisabonos miestui. Atrodo, kils pilietinis karas, anarchizmo ir komunizmo paskatintas, o lydės jį plėšimai, žudymai, gaisrai ir visoks naikinimas. Mūsų sostinė tikrai taps panaši į pragarą. Kai Dieviškoji Apvaizda, taip įžeista, pasiųs tokią baisią bausmę, visi, kas tik galės, tebėga iš miesto. Žinia apie šią bausmę turi būti paskleista palaipsniui ir atsargiai.

APIE DVASININKUS IR VALDOVUS:

Motinėle, karštai melskis už nusidėjėlius!

Karštai melskis už Dievo tarnus!

Karštai melskis už vienuolius!

Kunigai turi rūpintis tik Bažnyčios reikalais.

Kunigai turi būti skaistūs, labai skaistūs.

Kunigų ir vienuolių nepaklusnumas savo Vyresnybei ir Šventajam Tėvui labai įžeidžia mūsų Viešpatį.

Motinėle, karštai melskis už valstybių vadovus!

Vargas tiems, kurie persekioja mūsų Viešpaties religiją!

APIE NUODĖMĘ:

Nuodėmės, kurios veda į pragarą, yra kūno nuodėmės.

Įsigalės tokios mados, kurios įžeis mūsų Viešpatį. Žmonės, kurie tarnauja Dievui, neturi sekti madų. Bažnyčia neturi madų. Mūsų Viešpats yra visada tas pats. Pasaulio nuodėmės yra labai didelės.

Jeigu žmonės žinotų, kas yra amžinybė, jie darytų viską, kad pakeistų gyvenimą.

Žmonės žūsta todėl, kad negalvoja apie mūsų Viešpaties mirtį ir neatgailauja.

Yra daug vedybų, kurios – ne iš Dievo ir Jam nepatinka.

APIE KRIKŠČIONIŠKĄSIAS DORYBES:

Motinėle mano, nevaikščiok prabangoje ir bėk nuo turto. Būk švento neturto ir tylos sesuo. Būk gailestinga, net su tais, kurie tau yra negeri. Neapkalbėk nieko ir bėk nuo tų, kurie apkalba. Turėk daug kantrybės, nes ji veda mus į dangų.

Kentėjimas ir pasiaukojimas labai patinka mūsų Viešpačiui. Išpažintis yra atgailos sakramentas. Todėl reikia eiti išpažinties su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Be išpažinties nėra išsigelbėjimo.

Dievo Motina nori daugiau nekaltų sielų, kurios jungtųsi su Ja skaistybės įžadu.

Norint būti vienuole, reikia turėti sielos ir kūno skaistybę.

– Bet ar tu žinai, ką reiškia būti skaisčiai? – paklausė jos Motina Godinju.

– Taip, žinau. Būti skaisčia kūnu – išlaikyti nekaltybę; būti nekalta siela – nenusidėti: nežiūrėti į tai, ko nereikia matyti, nevogti, niekad nemeluoti, visada kalbėti tiesą, kiek tai bekainuotų. Kas netesi pažadų, kuriuos davė Dievo Motinai, niekad neturės laimės šiame pasaulyje. Daktarams nepakanka šviesos ligoniams gydyti, nes jie nepakankamai myli Dievą.

– Kas tave išmokė visų šių dalykų? – klausia Motina Godinju.

– Dievo Motina, bet apie kai kuriuos dalykus aš pati galvoju. Man patinka galvoti.

Pastebėjusi, kad daugelis lankytojų prieglaudos koplyčioje kalbasi ir juokauja, Jacinta paprašė Motinos Godinju, kad ši perspėtų juos dėl pagarbos trūkumo Dievo namuose. Kadangi tai nedavė rezultato, ji paprašė, kad apie tai būtų pranešta Kardinolui: „Dievo Motina nenori, kad bažnyčioje žmonės kalbėtųsi“.

Paskutinės Jacintos dienos

Prieš Jacintos mirtį Dievo Motina ją aplankė ir pranešė jos mirties dieną ir valandą. Likus keturioms dienoms iki mirties, Dievo Motina išvadavo ją nuo skausmų. Jacinta mirė 1920 m. vasario 20 d. Leirijos vyskupo nurodymu 1935 metais Pranciškaus ir Jacintos kūnai buvo perkelti į Fatimos kapines, palaidoti naujoje kriptoje, pastatytoje jai ir jos broliui. Atidarius Jacintos karstą paaiškėjo, kad jos kūnas nebuvo sugedęs. Ant antkapio kuklus užrašas: „Čia ilsisi palaikai Pranciškaus ir Jacintos, kuriems apsireiškė Dievo Motina“.

Vėliau jų palaikai buvo perkelti į Fatimos bazilikos kriptą ir ilsisi ligi šiol.

Kanoninis Fatimos apsireiškimų procesas buvo pradėtas 1922 m. gegužės 13 d., o 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas paskelbė šiuos pasirodymus tikrais ir tikėtinais.

Popiežius Jonas Paulius II 2000 metų gegužės 12–13 dienomis lankėsi Fatimos Dievo Motinos šventovėje ir Jacintą ir Pranciškų Marto paskelbė palaimintaisiais. Jų šventė švenčiama vasario 20 d. – Jacintos mirties dieną. Tai – pirmas kartas Bažnyčios istorijoje, kai vaikai ne dėl kankinystės skelbiami palaimintaisiais.

Liucijos misija

1921 m. birželio 13 d. Leirijos vyskupas pasikvietė Liuciją kartu su motina. Jis nutarė išsiųsti ją į nežinomą vienuolyno mokyklą su sąlyga, kad niekas tos vietos nežinotų. Jai buvo suteiktas naujas Marija das Dores (Skausmingosios Marijos) vardas. Baigusi mokyklą Liucija paprašė, kad būtų priimta į Šv. Dorotėjos vienuolyną. Kaip vienuolė ji pasivadino Jėzaus Marijos vardu, nors pasaulyje ji visiems liko žinoma kaip Liucija.

Dievo Motina Liucijai apsireikšdavo ir vienuolyne. 1925 m. gruodžio 10 d. Marija apsireiškė jos celėje su Kūdikėliu Jėzumi ir nurodė, kaip reikėtų melstis pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. 1927 metais, Liucijai esant Tujos vienuolyne Ispanijoje, apsireiškusi Dievo Motina leido išviešinti dvi paslaptis: pragaro regėjimą ir pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Apsireiškusi 1929 metais Dievo Motina Liucijai kalbėjo: „Aš atvykstu paprašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai... Jeigu jie (Popiežius ir vyskupai) pasirūpins mano prašymu, Rusija atsivers ir bus taika“.

Marija paaiškino, kad tą paaukojimą turįs atlikti Popiežius drauge su viso pasaulio vyskupais. Šį prašymą Liucija pasakė savo dvasios vadui, o tas liepė jai surašyti raštu. Tas raštas buvo perduotas vyskupui, o šis jį perdavė Popiežiui. Tačiau Popiežius to prašymo neįvykdė, nes daugelis vyskupų į tai nekreipė dėmesio.

1938 m. sausio 24 d. naktį Europoje pasirodė didžioji šiaurės pašvaistė, apie kurią Dievo Motina Fatimoje įspėjo dar 1917 m. liepos 13 d.: „Kai pamatysite vieną naktį nepaprastą šviesą, žinokite, kad tai yra Dievo ženklas, jog jau artinasi pasauliui bausmės už jo nuodėmes...“

1940 metais, kuomet jau vyko Antrasis pasaulinis karas, sesuo Liucija raštu kreipėsi į Leirijos vyskupą apgailestaudama, kad Rusija nepaaukota Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pagaliau 1942 metų spalį švenčiant apsireiškimų Fatimoje 25 metų sukaktį, Portugalijos vyskupams vadovaujant, Popiežius drauge su jais paaukojo Bažnyčią ir pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai, neaiškiai paminėdamas ir Rusiją. Tų pačių metų gruodžio 8 d. Popiežius drauge su 40000 tikinčiųjų Vatikane pakartojo tą paaukojimą.

1943 metų pavasarį apsireiškęs seselei Liucijai Viešpats Jėzus pasakė, kad minėtasis pasaulio paaukojimas sulaikė nuo pasaulio ir visos žmonijos sunaikinimo atominėmis bombomis. Dėl to karas greitai baigsis, bet Rusijos atsivertimas dar neįvyks. Rusijos klaidomis Dievas bausiąs pasaulį. Viešpats Jėzus priminė: „Iš kiekvieno reikalaujama auka – savo pašaukimo pareigų atlikimas ir Mano Įsakymų vykdymas. Tai yra toji atgaila, kurios siekiu ir reikalauju“.

Viešpats dar priminė, kad pasaulio paaukojimas nebuvo visuotinis, ir nebus visuotinis tol, kol Popiežiaus pavyzdžiu nepasiaukos Nekaltajai Marijos Širdžiai kiekvienas individas, kiekviena šeima, vyskupija ir kiekviena tauta. Toks pasiaukojimas turi turėti keturis elementus: malonę, atgailą, Rožinį ir atsiteisimą. Kai taika viešpataus tarp Dievo ir žmonių, tada Motina Marija dovanos ir pasauliui ramybę.

Liucija 1944 metų birželį užrašė trečiąją Fatimos paslaptį, kurią ji buvo gavusi iš Dievo Motinos 1917 m. liepos 13 d. Tą raštą ji nusiuntė vyskupui užantspauduotame voke. Vyskupas voko neatplėšė ir tik 1957 metais perdavė jį Vatikanui, kadangi toji paslaptis neturėjo būti atskleista iki 1960 metų Remiantis kai kuriais šaltiniais darytina išvada, kad Popiežiaus supažindinimas su trečiąja paslaptimi iš dalies sietinas su turėjusiu prasidėti II Vatikano Susirinkimu. Popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu toji paslaptis buvo viešai paskelbta 2000 m. birželio 26 d.

Komunizmo žlugimas

1984 m. kovo 25 d. (VIEŠPATIES APSIREIŠKIMO Šv. Mergelei Marijai šventėje) Popiežius Jonas Pauliu II ir dauguma viso pasaulio vyskupų (kiekvienas savo katedroje), paaukojo Bažnyčią, pasaulį ir Rusiją Marijos Nekaltajai Širdžiai. Taip pagaliau buvo atlikta tai, ko Dievo Motina pageidavo dar 1917 metais Fatimoje. Po metų Rusijoje prasidėjo „Perestrojka“ ir komunizmo imperijos žlugimas.

1991 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už apsaugojimą nuo mirties 1981 m. gegužės 13 d. Dėkodamas jis atnaujino pasaulio ir Bažnyčios paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, kartu pabrėždamas, kad Fatima yra pasaulinė Marijos sostinė. Tais pačiais metais Rusijoje prasidėjo komunistų pučas, siekiantis sustabdyti tautų išsivadavimą, tačiau jis sužlugo rugpjūčio 22 dieną – Švč. MERGELĖS MARIJOS KARALIENĖS šventėje. Dar po keturių mėnesių, 1991 m. gruodžio 8 d. Švč. MERGELĖS MARIJOS NEKALTO PRASIDĖJIMO šventėje, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė Sovietų Sąjungos likvidavimo deklaraciją.

Lisabonos kardinolas Antonio Ribeiro, 1992 m. gegužės 12 d. uždarydamas Taikos kongresą Fatimoje, pasakė, kad Marijos Nekaltosios Širdies triumfo metas dar nėra atėjęs. Jeigu tikintieji šį Dangaus apreikštąjį pamaldumą ignoruos, šeimoms, tautoms ir pasauliui bus sunku savo jėgomis pasiekti trokštamą ramybę ir palaimą.

Sesuo karmelitė Liucija mirė 2005 m. vasario 13 d., sulaukusi beveik 98 metų. Jos gyvenime skaičius „13“, kurį liaudis laiko velnio tuzinu, turėjo didelę reikšmę. Būtent šią dieną Nekaltoji Marijos Širdis padarė palaimingą, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1,37).

PIRMŲJŲ ŠEŠTADIENIŲ MALDOS

1925 m. gruodžio 10 d. apsireiškusi Liucijai vienuolyne, Dievo Motina kalbėjo: „Aš pažadu pagelbėti mirties valandą išganymui reikalingomis malonėmis visiems, kurie pirmaisiais penkių mėnesių iš eilės šeštadieniais atliks išpažintį, priims šventą Komuniją, sukalbės vieną Rožinio dalį ir praleis penkiolika minučių, apmąstydami Rožinio paslaptis. Ir visa tai atliks, kad atsiteistų už man padarytus įžeidimus“.

Vėliau seselei Liucijai Dievo Motina paaiškino, kas yra tie Nekaltosios Marijos Širdies įžeidimai: 1) Jos nekaltojo prasidėjimo neigimas arba piktžodžiavimas; 2) Motinos Marijos amžinos mergystės neigimas bei atmetimas; 3) neigimas, kad ji esanti Dievo Motina; 4) Jos šventovių šventovių, koplytėlių, statulų, paveikslų bei Rožinio negerbimas; 5) siekimas atitraukti tikinčiuosius, ypač vaikus ir jaunimą, nuo pamaldumo Dievo Motinai Marijai.

Pirmųjų mėnesio šeštadienių praktikavimo sąlygos:

1. išpažintis ir Komunija;

2. sukalbama Rožinio dalis;

3. nors ketvirtį valandos apmąstyti Rožinio slėpinius.

Be minėtų keturių sąlygų, tikintieji savo nuožiūra kalba Bažnyčios aprobuotą pasiaukojimo aktą. Pavyzdžiui, kasdieniam pasiaukojimui tinka tokia Vilkaviškio vyskupo aprobuota malda:

Nekalčiausioji, Švenčiausioji Marijos Širdie, aš visiškai pasiaukoju Tau. Visi mano norai, žodžiai ir darbai pavedami Tavo begalinei motiniškai globai. Laimink kiekvieną mano žingsnį ir vesk mane tiesiausiu keliu pas Savo Sūnų Jėzų. Padėk kasdien tobulai vykdyti Dievo valią. Marija, pakeisk mano širdį į Savo Širdį. Amen.

(P.S.: Panašiai galima aukoti ir kitus asmenis).

ROŽINIO KARALIENĖS PAŽADAI

Įvairiomis progomis Šv. Rožinio Karalienė Marija yra žadėjusi įvairių malonių tiems, kurie ištikimai kalba Rožinį ir jį skelbia. Kardinolas P. J. Hayes yra aprobavęs tokių Dievo Motinos pažadų rinkinėlį. Kai kurie iš jų:

Kas ištikimai tarnaus man Rožinio kalbėjimu, gaus reikalingų malonių.

Kurie kalbės Rožinį, tiems pažadu savo ypatingą apsaugą ir didžiausias malones.

Rožinis yra galingas ginklas prieš pragarą: jis naikina ydas, mažina nuodėmes ir sužlugdo erezijas.

Nežus siela, kuri man pasiveda Rožinio kalbėjimu.

Ištrauksiu iš skaistyklos tuos, kurie yra Rožiniui ištikimi.

Visi, kurie kalba Rožinį, yra mano sūnūs (dukros) ir mano vienintelio Sūnaus Jėzaus Kristaus broliai (seserys).

Parengė Petras Plumpa

© 2017 „XXI amžius“