|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vystyti neprievartos kultūrą Krikščionių ir budistų tarpreliginio dialogo siekiai Mindaugas Buika
Naujas susitikimas Taivane Pirmadienį prasidėjusi ir iki ketvirtadienio vykusi popiežiaus Pranciškaus kelionė į Pietryčių Azijos šalį Mianmarą, kurioje budizmas faktiškai turi valstybinės religijos statusą (apie šį vizitą, ir apsilankymą kaimyniniame Bangladeše rašysime kituose XXI amžiaus numeriuose), skatina išsamiau apžvelgti klausimus, kurie nagrinėjami dabar vykstant krikščionių ir budistų tarpreliginiam dialogui, nes budizmo, pagal išpažinėjų gausą (jų visame pasaulyje yra apie 400 milijonų), ketvirtosios po krikščionybės, islamo ir induizmo religijos, doktrina susilaukia plataus dėmesio sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje dėl patrauklios meditacijos metodikos, kuria bandoma užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą. Netgi kai kuriose krikščionių grupėse ir katalikų vienuolijose per dvasines pratybas bandoma ieškoti paralelių tarp Kristaus ir Budos mokymo. Tai aktualu dabar pabrėžiant atvirumą kitų tikybų supratimui ir bendravimui, ieškant aukso vidurio tarp perdėto fundamentalistinio dogmatizmo ir sinkretizmo su nutolimu nuo savojo tikėjimo tiesų. Beje, budizmo doktrina, ieškodama kančios pažinimo ir įveikimo, kaip galutinio tikslo, Dievo buvimo klausimo net neliečia, palikdama tai laisvam kiekvieno žmogaus apsisprendimui. Žinoma, krikščionims, kurie tiki į Dievą, kaip absoliutų gėrį, ir apeliuoja į beribę Visagalio meilę bei gailestingumą, pagrindinis budizmo mistikos susitelkimas į savęs tobulinimą yra rimtas iššūkis. Kaip moko II Vatikano Susirinkimas, įvairių budizmo formų pripažįstamas esminis šio kintančio pasaulio nepakankamumas, nurodant, kaip pamaldūs ir kupini pasitikėjimo žmonės gali siekti tobulo išsilaisvinimo būsenos, pakilti iki aukščiausio apšvietimo savo pastangomis ar aukštesnės pagalbos dėka (Nostra Aetate, 2), yra tvirtas pagrindas broliškam dialogui šiandien sprendžiant moralines ir socialines problemas. Štai ir pastarasis krikščionių ir budistų simpoziumas, lapkričio 1316 dienomis vykęs Kinijos Respublikoje (Taivanas), nagrinėjo aktualią temą Žengti kartu neprievartos keliu. Tai buvo jau šeštasis nuo 1995 metų tokio pobūdžio susitikimas, kurį organizavo Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba (PTDT), bendradarbiaudama su Azijos šalių nacionalinėmis vyskupų konferencijomis ir įvairiomis budistų organizacijomis. Šį kartą delegatai iš 18 valstybių rinkosi į Taivano budistų dvasinį centrą Lin Džiu (Ling Jion) vienuolyną ir sostinėje Taipėjuje veikiantį Pasaulio religijų muziejų. Pasirinktas svarstyti pasipriešinimo paplitusiam smurtui pasaulyje klausimas atspindėjo dar šiemet pavasarį tradiciniame PTDT pirmininko kardinolo Žano Luji Torano (Jean Louis Tauran) sveikinimo laiške pasaulio budistams minint jų pagrindinę metinę Vesako šventę išreikštas mintis. Joje yra minimas tos tikybos pradininko Budos (istorinė asmenybė Sidharta Gautama) gimimas, mistinis apšvietimas ir mirtis prieš daugiau kaip 2500 metų. Religinių mažumų diskriminavimas Tarptautiniais ekspertų vertinimais ir statistikos duomenimis, dabar pasaulyje 1,3 milijono žmonių žūsta vykstant smurtiniams išpuoliams. Maždaug 1,2 milijardo, arba penktadalis pasaulio gyventojų, nuolat patiria vienokias ar kitokias prievartos ir nesaugumo formas, neretai susijusias su jų išpažįstama tikyba. Kardinolas Ž. Toranas savo kreipimesi pažymi, kad nors tikri savo religijų, taip pat budizmo ir krikščionybės išpažinėjai patvirtina įsipareigojimą taikos sklaidai, kaip to reikalauja jų doktrinos, yra ir tokių, kurie religiją išnaudoja smurto ir neapykantos pateisinimui. Mes matome tikinčiųjų pastangas istorinių žaizdų gydymui ir susitaikymui, užuojautą ir pagalbą smurto aukoms, pripažįsta Vatikano dikasterijos vadovas. Bet taip pat stebimas ir nepakantumo klaidatikiams stiprėjimas, religijos politizavimas, netgi panaudojimas nacionalistiniams ar militaristiniams siekiams. Čia galima pastebėti, kad Vakaruose dėl subjektyvaus dalies intelektualų palankumo Budos mokymui, sukurta legenda, jog visi šią tikybą išpažįstantys asmenys yra taikos, užuojautos, pakantumo, išminties įsikūnijimas. Tačiau iš tikrųjų tose šalyse, kur budistai sudaro daugumą Šri Lankoje, Laose, Kambodžoje, Butane, Mongolijoje istorinė patirtis, o neretai ir dabartis yra kitokia religinės mažumos yra diskriminuojamos, jų tikėjimo laisvė yra daugiau ar mažiau suvaržyta. Kaip tik lapkričio 2630 dienomis Šventojo Tėvo lankytas Mianmaras, kurio 85 proc. iš 52 milijonų gyventojų yra budistai, krikščionys sudaro 4 proc., o musulmonai 6 proc., priklauso tai grupei šalių, kuriose fiksuojami didžiausi religinės laisvės pažeidimai ir smurtas prieš religines mažumas. Pavyzdžiui, musulmonų rohinjų atžvilgiu režimas vykdo tikrą etninio valymo politiką, dėl kurios beveik milijonas pilietybės neturinčių žmonių tapo pabėgėliais. Toje šalyje akivaizdi diskriminacija vykdoma ir prieš krikščionis, kurie Mianmare veikia jau daugiau kaip 500 metų. Į Kristaus išpažinėjus neretai žvelgiama kaip į svetimuosius, kurių tikyba neva nesuderinama su budistinėmis vietinės tautinės kultūros ištakomis. Mianmaro valdžia visokeriopai finansuoja budistų šventyklas ir vienuolynus, o krikščionims yra sunku įsigyti net žemės sklypą maldos namų statybai, todėl tikintieji kartais priversti rinktis pamaldoms į privačius namus. Tarptautinėse religijos laisvės gynėjų ataskaitose pranešama, kad toje šalyje dėl įvairių priežasčių vykdomas priverstinis krikščionių iškeldinimas, organizuojami išpuoliai prieš jų šventoves, niokojamos kapinės. Pravedama nuolatinė atsivertimo į budizmą ir smegenų plovimo kompanija valstybinėse mokyklose taikant fizinę ar net seksualinę prievartą. Neseniai buvo užfiksuoti faktai apie krikščionių dvasininkų ir tikinčiųjų tardymus ir kankinimus, varžomas religinės literatūros platinimas. Religinių mažumų atstovai diskriminuojami darbo vietose: tiems, kurie neišpažįsta budizmo, nėra jokių galimybių karjerai valstybinėje administracijoje. Taika ir savęs įveikimas Diskriminacijos akivaizdoje yra teisinga Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininko mintis, jog visada reikia prisiminti budizmo pradininko mokymą apie taikaus sambūvio bei neprievartinio visų problemų sprendimo svarbą. Pabrėždamas savęs įveikimą visų blogio iššūkių akivaizdoje, Buda perspėjo, kad skausmą ir kančią sąlygoja ne tik pralaimėjimas, bet ir smurtinė pergalė, kuri stiprina arogantišką priešiškumą pralaimėjusiems ir pastarųjų neapykantą laimėtojams. Todėl tikros laimės pagrindas ir visų santarvė be pergalių ir pralaimėjimų, galiausiai ir savęs įveikimas turi žymiai didesnę vertę nei kitų nugalėjimas: Nors gali tūkstantį kartų kovoje nugalėti tūkstantį priešininkų, bet kilniausias laimėtojas tas, kuris įveikia save, rašoma budizmo pradininko doktrinos knygoje Dhammapada. Pasak kardinolo Ž. Torano, tai susisiekia su Jėzaus Kristaus mokymu, kad tikrasis mūšio laukas, kuriame susiduria gėris ir blogis, prievarta ir susitaikymas, yra žmogaus širdis, nes iš vidaus, iš žmogaus širdies išeina pikti sumanymai (Mk 7, 21). Beje, apie tai rašė ir popiežius Pranciškus savo kreipimesi šiemetinei Pasaulinei taikos dienai Neprievarta, kaip taikingos politikos stilius, irgi kviesdamas visų tikybų išpažinėjus atmesti bet kokias smurto formas. Jis kvietė nutraukti ne tik smurtinius karinius ir etninius konfliktus, bet ir ekonominę, socialinę, kultūrinę, psichologinę prievartą, smurtą prieš gamtos aplinką, mūsų bendruosius namus, dažnas prievartos apraiškas buityje ir šeimoje. Taigi abiejų religijų, budizmo ir krikščionybės, išpažinėjai, būdami ištikimi taikingiems savųjų tikybų principams, turi kartu pripažinti, kad prievarta kyla iš žmogaus širdies ir kad asmeninis blogis veda į struktūrinį blogį, daro išvadą kardinolas Ž. Toranas. Pasak jo, iš to iškyla ir bendra užduotis krikščionims ir budistams: kartu analizuoti socialines, politines, etnines ir istorines smurto priežastis, stengtis, kad tų religijų išpažinėjai įveiktų šį blogį pirmiausia savo širdyse, kad iš šios kančios būtų išlaisvinti tiek prievartos aukos, tiek ir jos vykdytojai. Tuo pat metu reikia ugdyti širdis ir protus visų, bet ypač jaunų žmonių, kad jie pamiltų taiką, gyventų santarvėje vienas su kitu ir su supančia aplinka. Reikia mokyti, kad nėra taikos be teisingumo ir nėra tikro teisingumo be atleidimo, kviečiant visus darbuotis dėl konfliktų prevencijos ir suirusių tarptautinių, tautinių bei visuomeninių santykių atstatymo, teigiama PTDT vadovo pareiškime. Jame pažymima, kad krikščionys ir budistai turi raginti savo šalių žiniasklaidą vengti neapykantą skatinančių publikacijų ir laidų, pasipriešinti visokių provokacijų ir priešiško nusistatymo prieš kitokius sklaidai. Būtina drąsinti švietėjiškas, mokslinių tyrimų ir teologijos pastangas, kad būtų objektyviai interpretuojama istorija, kad nebūtų iškraipytai manipuliuojama šventraščių tekstais, kad kuo daugiau būtų rengiama bendrų maldos už taiką ir susitaikymą akcijų. Brangūs bičiuliai, paskirkime save aktyviai veiklai, kad mūsų šeimose, socialinėse, politinėse, pilietinėse ir religinėse institucijose įsivyrautų naujas mąstymo ir gyvensenos būdas, kad būtų atmesta prievarta ir gerbiamas kiekvieno asmens orumas, kvietė budistus Vatikano kardinolas. Konfliktų globalizavimo pavojus Nevaržomas nacionalizmas, seksizmas, rasizmas, kastų ir visuomenės sluoksnių privilegijos, etninis ir religinis fundamentalizmas buvo atmesti Taivane vykusio 6-ojo budistų ir krikščionių susitikimo išvadose. Apie tai lapkričio 17 dieną paskelbtame Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos komunikate pripažįstama, kad daugiau kaip du dešimtmečius vykstantis abiejų tikybų suartėjimo procesas daug prisidėjo prie abipusio supratimo ir bendradarbiavimo stiprinimo, kurio tikslas skatinti taikos ir neprievartos kultūrą bendrų vertybių bazėje. Tai išskirtinai svarbu XXI amžiuje, paženklintame daugybės įvairių etninių, kultūrinių ir religinių konfliktų. Įvairiuose pasaulio regionuose susiformavusi kultūrinė įvairovė, deja, vietoje abipusio praturtinimo visuomenėje dažnai virsta socialiniais ir politiniais konfliktais: pažeidžiamos mažumoms priklausančių gyventojų teisės, o jie ir netgi tampa antros rūšies piliečiais savo pačių šalyse. Todėl palankiai vertindami visas susitikimo ir pagarbos kultūrą skatinančias iniciatyvas vietiniu, nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu, budistų ir krikščionių dialogo dalyviai pabrėžė, jog dar daug reikia padaryti, kad būtų sukurta tikra santarvės kultūra užtikrinant teisingumą visiems ir rūpinimąsi gyvenamąja aplinka, mūsų bendraisiais namais. Kadangi kai kuriose šalyse iškilę konfliktai tapo tokie aštrūs kaip Mianmare, kur šimtai tūkstančių gyventojų tapo pabėgėliais, bendromis pastangomis reikia skubiai užgydyti žaizdas, skatinti teisingumą, atleidimą ir susitaikymą. Smurtiniai konfliktai dabar sparčiai peržengia jų dislokacijos ribas ir vietinės problemos tampa nacionalinėmis, regioninėmis, o kartais įgyja net globalinį pobūdį. Krikščionių ir budistų susitikimo dalyviai vieningai pripažino, kad dėl tokios situacijos sudėtingumo ir aštrumo nebegalima atidėlioti problemų sprendimo, reikia stengtis, kad būtent religinių įsitikinimų bazėje būtų suteikta viltis pasauliui, kreipiantis į jį su Jėzaus meile ir Budos užuojauta. Abi religijos turi garsiai kalbėti apie bebalsių ir silpniausiųjų gynimą, teisingumo jiems atstatymą, poliarizuotų visuomenių sutaikymą, atsiribojimą nuo sektantiškumo, sienų statymo, nes tai supriešina ir atskiria tikybas ir kultūras. Budistų ir krikščionių dialogo dalyviai sutaria, kad globalizuotoje abejingumo plėtroje reikia iš naujo stiprinti bendrystės ir solidarumo saitus ir stengtis, kad būtų atsiliepta į įvairių smurto formų aukų pagalbos šauksmą. Žmonių broliškumo stiprinimas Raginama neatidėliotinai spręsti skurdo, socialinio neteisingumo, nelygybės, išnaudojimo ir bet kokio diskriminavimo problemas, nes jos dažniausiai būna pagrindinės smurto bei konfliktų priežastys. Krikščionių ir budistų atstovai, pripažindami pozityvią žiniasklaidos įtaką drąsinant nesmurtinę veiklą, kartu perspėja, jog negatyvų poveikį dabar daro vadinamosios Fake news sąmoningai klaidinančios ir suklastotos žinios. Jos provokuoja susvetimėjimą, konfliktus, įvairius prietarus bei šmeižtus ir prisideda prie skirtingų kultūrų, etninių grupių bei tikybų susipriešinimo. Drąsindami konkrečias pastangas atkurti nesutariančių visuomenių vienybę skleidžiant teisingumą, susitaikymą ir atleidimą, tarpreliginio dialogo dalyviai pasisakė ir už buitinio smurto artimoje aplinkoje nutraukimą, už moterų lygybės ir orumo įtvirtinimą. Reikia vystyti saugius, stabilius, palaikančius ir globojančius santykius tarp vaikų ir tėvų, kitų artimųjų, auklėtojų, vyresniųjų ir vienišų žmonių, kad būtų kuriamos tikrai visus priimančios ir svetingos bendruomenės, pabrėžiama krikščionių ir budistų susitikimo Taivanyje ataskaitoje. Abiejų tikybų išpažinėjai pabrėžia, kad reikia užkirsti kelią socialinę erdvę nuodijantiems tarpusavio verbaliniams, fiziniams, seksualiniams ir psichologiniams įžeidinėjimams ir išpuoliams. Pripažindami ugdymo, švietimo ir studijų reikšmę, jie kviečia kurti tokias pedagogines ir akademines institucijas, kurios lavintų jaunąją kartą, mylėtų taiką visomis gyvenimo aplinkybėmis. Taip bus esmingai formuojamas trokštamas socialinis svetingumas ir visų priėmimas nepriklausomai nuo etninių, religinių, kultūrinių ir ekonominių skirtumų. Pabrėždami, kad dabar susidariusią ekologinę krizę (eco-crisis) sąlygojo egoistinis savanaudiškas požiūris į žemės resursų naudojimą (ego-crisis), budistai ir krikščionys kviečia į naują gamtosauginį dvasingumą (eco-spirituality), kurio pagrindas būtų saugoma ir prižiūrima aplinka, mūsų bendrieji namai, patvirtinant visos kūrinijos ir visų gyvybės formų tarpusavio jungtį ir priklausomybę. Abiejų tikybų dialogo dalyviai pabrėžia atmetantys tiek konfliktus keliantį ir atskiriantį religinį fundamentalizmą, tiek ir bedvasį gyvenimą primetantį sekuliaristinį fundamentalizmą. Jie kviečia bendromis pastangomis palaikyti pamaldumą ir meditacinį susikaupimą tyloje, kad būtų kultivuojama tikra vidinė laisvė, širdies nuskaistinimas, užuojauta, atleidimas, dvasinių žaizdų užgydymas ir savęs dovanojimas. Tai yra esminės sąlygos kiekvieno asmens sielos ramybei ir viešajai taikai. Prie to turi prisidėti ne tik tikėjimu grindžiamos organizacijos, bet visi geros valios žmonės, pilietinė visuomenė, valstybinės struktūros, švietėjiški centrai ir žiniasklaida, nes tarpreliginis dialogas turi peraugti į visuotinį tarpkultūrinį dialogą, kuris yra labai svarbus taikiam sambūviui ir darniai egzistencijai siekiant galutinio Tiesos pažinimo. Taigi, šiuo istoriniu momentu, kuris yra kupinas susipriešinimo, konfliktų ir neapykantos, krikščionys ir budistai savo dialogu gali rodyti viltingą bendravimo pavyzdį skleisdami žmonių broliškumą.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |