Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Pabusti iš netikrumo miego

Kun. Vytenis Vaškelis

Pati savaime laiko tėkmė žmonių iš tinkamo gyvenimo ritmo vėžių neišmuša. Laikas visada mums tiesia draugystės ranką, kad mus nuvestų pas amžinybės Viešpatį. Dievas dovanoja mums negrįžtamo laiko atkarpas, kad jose pažintume Jį ir esminį savo buvimo žemėje tikslą. Prarandame vidinę pusiausvyrą ir ramybę tada, kai laiko nesugebame „prisijaukinti“, kai jo valandas ne tikslingai naudojame, bet eikvojame. Suvokdami savo pažeidžiamumą bei laikinumą, visą gyvenimą mokomės taip įprasminti laiką, kad, atėjus mūsų mirties valandai, Dievui net galėtume padėkoti už neįkainojamo laiko dovaną, kuri mus priartino prie Jo palaimintos Karalystės slenksčio. Taigi jei nebūtų laiko, negalėtume pasirengti grįžti Namo...

Adventas – naujų liturginių metų pradžia, kai per Bažnyčią Šventoji Dvasia, tikintiesiems primindama Jėzaus žodžius: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 33), – įspėja, kad namų šeimininko – Grįžtančiojo – lauktume nemiegodami (plg. Mk 13, 36). Pirmiausia esame pašaukti savo skvarbiu vidiniu žvilgsniu viską teisingai vertinti, o tik paskui budėti. Kaip galėtume saugotis nuodėmių, jei nesuvoktume, kad jos yra pavojingiausias mūsų priešas, atveriantis prarają tarp mūsų ir Dievo. Pradėjus laukti Kalėdų šventės, kiekvienam verta įdėmiau pasižiūrėti į save, patikrinti savo troškimus ir elgesį, nes pirmą kartą Ateinantysis mus laimina savo gležna rankele, o antrą kartą Jis ateis kaip visos žmonijos istorijos Vairininkas, kuris kaip pjūties Šeimininkas, nuims savo palaiminimų, suteiktų žmonių išganymo labui, derlių (plg. Mt 13, 39). Tada galutinai paaiškės, kurie augino Jo malonių sėklas savo širdyje ir stengėsi pagelbėti kitiems, o kas buvo tie, kurie per pjūtį savo gyvenimą pramiegojo... (plg. Pat 10, 5).

Miegas miegui nelygu. Yra laikas ilsėtis ir laikas dirbti, bet viskas turi būti skiriama Viešpaties garbei, kad „budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su Juo“ (1 Tes 5, 10); kad mums, naktį besiilsintiems, Jis rūpintųsi mūsų gerove (plg. Ps 127, 2). Deja, žinome, kad ir krikščionims, kartais įsisukusiems į nesibaigiančių rūpesčių verpetą, stinga miego, nes darbus užbaigia vidurnaktį ar net vėliau... Retkarčiais, kai būtina pabaigti tai, kas pradėta, sveikata nepašlis. Bet jei žmogus įpranta neišsimiegojęs anksti keltis ir eiti į darbą, alina ne tik savo sveikatą, bet, nebepajėgdamas tinkamai suvaldyti savo emocijų, nekantrumu bei irzlumu įžeidžia aplinkinius. Dėl to kenčia kiti ir jis pats, nes pastebi, kad jo elementari savikontrolė kažkur dingo...

Dabar yra tinkamas metas paklausti savęs: „Kada vakare (o gal naktį) einu ilsėtis ir kada keliuosi?“ Neišsimiegojimas ir per ilgas miegojimas – du kraštutinumai, žlugdantys individo asmenybę, nes piktnaudžiaujama duotybe, kuri yra viena iš svarbiausių jo egzistencijos kolonų. Amžinybėje Dievas neklaus, ar pernelyg trumpai, ar per ilgai miegodavome, bet kaip gyvenome. Todėl, kol turime laiko, maldingai tirkime savo sąžinę: „Gal dėl savo netvarkingo miego kartais įskaudinu kitus ir dėl ilgalaikių miego ritmo sutrikimų atsiradusių padarinių – ligų – trumpinu savo gyvenimo trukmę ir mažinu savo amžinojo garbės vainiko šlovę?“ Be abejo, yra žmonių, kurie dėl kitų priežasčių, visiškai pateisinamų, pavyzdžiui, dėl netikėtai užklupusių bėdų naktį negali užmigti, ir meldžiasi, pavesdami Dievui savo problemas... Tai – išmėginimų ir nuopelningų malonių metas, kuris Jam leidus, įgijo tam tikrą pagreitį... Kai sulig Dievo valia žmogus yra bandomas, jis ištvermingai bei savaip išlaiko dvasinį budrumą Jame, nes žino ir tiki, kad viskas Jį mylinčiajam išeina į gera.

Apaštalas Paulius rašo: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Prasmė aiški: anksčiau vaikščiojome nuodėmės tamsoje, o dabar esame šviesa Viešpatyje. Kad artėjantį Jėzaus gimtadienį švęstume atsinaujinę dvasia ir apsivilkę tikėjimo darbų drabužiu, su kuriuo galėtume būti pasiruošę kiekvieną valandėlę susitikti su Mesiju, vienus teisti, o kitus po Visuotinio teismo palaiminti ateisiančiu, budėsime, nes tai – svarbiausia sąlyga, kuri priartins mūsų supanašėjimą bei susivienijimą su Laukiamuoju.

© 2017 „XXI amžius“