Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Reformacijos sukakties minėjimo reikšmė

Popiežius Pranciškus priėmė Pasaulinės Liuteronų federacijos vadovybę

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus priima naująjį Pasaulinės liuteronų federacijos pirmininką arkivyskupą Pantį Filibusą Musą

Šventasis Tėvas kalba Pasaulinės liuteronų federacijos vadovams

PLF pirmininkas iš Nigerijos

Užbaigiant šiuos kalendorinius metus, kurių vienas iš svarbiausių įvykių buvo Reformacijos 500 metų sukakties minėjimas, popiežių Pranciškų aplankė Pasaulinės liuteronų federacijos (PLF) delegacija, vadovaujama naujojo pirmininko, Nigerijos Kristaus Liuteronų Bažnyčios arkivyskupo Pančio Filibuso Musos (Panti Filibus Musa). Gruodžio 7 dieną Vatikane įvykusio susitikimo tikslas – padėkoti Šventajam Tėvui už ryškų dalyvavimą minint Reformacijos jubiliejų. Tai ženklino tolesnį Katalikų Bažnyčios ir Liuteronų Bažnyčios ekumeninių santykių gerinimą. Arkivyskupas P. Musa buvo išrinktas PLF pirmininku gegužę Namibijos sostinėje Vindhuke vykusioje tos organizacijos 12-ojoje generalinėje asamblėjoje ir tame poste pakeitė Šventosios Žemės liuteronų vyskupą Munibą Junaną (Munib Younan). Sveikinimo kalba kreipdamasis į Popiežių jis pirmiausia ir papasakojo apie religijų padėtį Nigerijoje, didžiausioje Afrikos valstybėje, kurioje iš 180 milijonų gyventojų apylygiai yra krikščionių ir musulmonų. Nigerijos krikščionys priklauso įvairioms konfesijoms, kurių didžiausios yra katalikai (25 milijonai) ir anglikonai (20 milijonų), o liuteronų yra apie 2 milijonus. 57 metų arkivyskupas P. Musa su žmona, taip pat dvasininke, turi tris suaugusius vaikus. Jis – jau antrasis afrikietis, išrinktas vadovauti PLF. Šiai prieš septynis dešimtmečius įkurtai organizacijai, jungiančiai pasaulio liuteronų bendruomenes, priklauso 75 milijonai tikinčiųjų, kurių dauguma dabar gyvena Pietų pusrutulyje. Panaši padėtis yra ir su katalikais, kurių pasaulyje yra 1,3 milijardo ir tik penktadalis jų gyvena Europoje. Galima tikėtis, kad afrikietis kardinolas ateityje bus išrinktas Romos popiežiumi.

Arkivyskupas P. Musa popiežiui Pranciškui pasakojo, kad jis savo sielovadinę tarnystę atlieka Nigerijos šiaurės rytų Adamavos valstijoje, kurioje musulmonai sudaro daugumą gyventojų ir aktyviai veikia radikali islamistinė teroristų grupė žinoma Boko Aram vardu. Jos smurtiniai išpuoliai prieš tikinčiuosius krikščionis neretai vyksta tiesiog per pamaldas, todėl kai kuriose vietose bažnytinę veiklą teko laikinai suspenduoti. Pripažinęs realų tokio religiškai motyvuoto smurto iššūkį šiandienos pasaulyje, arkivyskupas P. Musa sakė, kad jis, kaip PLF pirmininkas ir Nigerijos liuteronų dvasinis vadovas, yra tvirtai įsipareigojęs tiesti tiltus tarp skirtingų tikybų ir skatinti taikų sambūvį tarp jų išpažinėjų. Jis su dėkingumu pripažino, kad Adamavos valstijoje nusistovėjo labai jo draugiški santykiai su vietos katalikų vyskupu Stefenu Damiu Mamza (Stephen Dami Mamza), kuris dėl savo autoriteto išrinktas valstijos krikščioniškų asociacijų tarybos pirmininku. Arkivyskupas P. Musa sakė, kad dabar, kai jaučiamas didelis dvasinis sąmyšis, jis yra pasirengęs atsiliepti į Šventojo Tėvo kvietimą visai Bažnyčiai liudyti užuojautą ir pastoracinę globą kenčiantiems ir marginalizuotiems. Taip būtų sekama pavyzdžiu paties Viešpaties, kuris „matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 11, 36).

Troškimas dalintis Eucharistija

Dėkodamas Popiežiui už brolišką dalyvavimą Reformacijos sukakties minėjime PLF pirmininkas sakė, kad tai visiems buvo brangi dovana, ženklino ryškų posūkį katalikų ir liuteronų santykiuose, kuriuos apibrėžia ne praeityje buvę susipriešinimai, bet su Šventosios Dvasios malone siekiama bendrystė. „Iš tikrųjų mes daugiau nesame priešai, bet broliai ir seserys“, – sakė arkivyskupas ir pripažino, kad džiugu girdėti iš viso pasaulio ateinančias žinias apie bendras katalikų ir liuteronų maldas, apie tikrą ekumeninį liudijimą minint Reformacijos 500 metų sukaktį. Nurodęs 2016 metų rudenį įvykusią popiežiaus Pranciškaus apaštalinę kelionę į Švediją, kur tuo metu buvo susirinkusi visa PLF vadovybė, arkivyskupas P. Musa priminė tos šalies Malmės mieste pasirašytą bendradarbiavimo sutartį tarp „Caritas Internationalis“ ir liuteronų humanitarinės organizacijos „World Service“. Taigi abi konfesijos ekumeniškai patvirtino didžiojo Dievo ir artimo meilės įsakymo (plg Mt 22, 34–40) įgyvendinimo prioritetą. Ši bendra katalikų ir liuteronų tarnystė vargstantiems įvairiose pasaulio dalyse ateityje bus dar labiau plėtojama. Tai su pasitikėjimu savo kalboje patvirtino PLF vadovas.

Priminęs, kad Reformacijos sukaktį ypač artimai šventė tarpkonfesinės šeimos, kuriose sutuoktiniai priklauso skirtingoms tikyboms, jis išreiškė viltį, jog, siekiant katalikų ir liuteronų bendrystės, bus atsiliepta į troškimą dalintis Eucharistija. Šeimos, kurios viskuo dalinasi savo gyvenime, bet negali dalintis duona ir vynu Kristaus kūno ir kraujo aukoje, skausmingu būdu primena dar tebesančią atvirą suskaldymo žaizdą, pripažino arkivyskupas P. Musa. O juk abiejų konfesijų tikintieji savo vidine intuicija jaučia, kad jie turi būti vieningi ir kad tai atitinka Dievo valią (Plg Jn 17, 21). Todėl reikia toliau vystyti ekumeninį sąjūdį, kuris turi atsiliepti tiek į dieviškąjį vienybės šauksmą, tiek į žmonių ilgesį. Tiek pastoraciniame ir socialiniame bendradarbiavime, tiek ir vykdant teologinį dialogą turi būti labiau įsigilinama į tikinčiųjų gyvenimo patirtį bei bendroje maldoje atpažįstamas Dievo kvietimas Bažnyčiai dalintis Jo dovanomis. Susibūrimas prie Eucharistijos šventimo stalo yra ne tik galutinis ekumeninės kelionės tikslas, bet ir pagrindas darniai tikėjimo raiškai, ypač tarpkonfesinėse šeimose. Baigdamas sveikinamąją kalbą Šventajam Tėvui arkivyskupas P. Musa pabrėžė, kad liuteronai ir katalikai pirmą kartą kartu minėdami istorinę Reformacijos sukaktį, pradėjo naują etapą negrįžtamoje kelionėje iš konflikto į bendrystę ir to niekas nenori nutraukti.

Bendra malda ir budrumas

Popiežius Pranciškus irgi pripažino, kad jam malonu prisiminti svarbiausius Reformacijos sukakties minėjimo momentus. Nurodęs, kad pernai dalyvavo bendrose ekumeninėse pamaldose senajame Švedijos mieste Lunde, kur kaip tik 1947 metais buvo įkurta PLF, Šventasis Tėvas sakė, kad bendra malda yra pirmasis ir svarbiausias reikalas, kadangi „vienybė nėra žmonių projektų rezultatas, bet Dievo malonės dovana, kurią reikia išmelsti“. Be to, malda nuskaistina ir sustiprina sielą, nušviečia vienybės kelią ir įgalina žengti pirmyn, įveikiant visus sunkumus. „Iš tikrųjų, Viešpaties meilė, kurią patiriame maldoje, skatina ir gailestingąją artimo meilę, kuri mus suartina ir yra kantraus laukimo šaltinis bei motyvas susitaikymo pastangoms“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ut unum sint“ maldą pavadino ekumeninio atsinaujinimo siela ir vienybės troškimo pamatu. Melsdamiesi mes galime nuolat žvelgti vienas į kitą iš teisingumo perspektyvos Dievo, mūsų Tėvo, žvilgsniu, vienodai su meile nukreiptu į kiekvieną, be kokio nors išskirtinio palankumo vieniems ar kitiems. Jėzaus, kuriam mes meldžiamės, dvasioje, aiškiai suvokiame, jog esame broliai ir seserys ir tai yra nuolatinis išeities taškas tikrajam ekumenizmui.

Tik taip, pasak popiežiaus Pranciškaus, mes galėsime ramiai apmąstyti istorinę praeitį, dėkodami Dievui, kad skausmingi nesutarimai, šimtmečius trukę konfliktai pastaraisiais dešimtmečiais galiausiai atvedė į bendrystės kelią, Šventosios Dvasios pažadintą ekumenizmą. Buvo atsisakyta priešiškumo tiek Reformacijos pradininkui Martynui Liuteriui, tiek anuometinei Katalikų Bažnyčiai. Po II Vatikano Susirinkimo 1967 metais pradėtas PLF ir Popiežiškosios krikščionių tarybos dialogas per pastarąją pusę šimtmečio padarė žymią pažangą. Tai ženklina 1999 metais paskelbta Bendra deklaracija dėl nuteisinimo tikėjimu doktrinos ir visai neseniai, 2016 metais, paskelbtas bendras dokumentas „Nuo konflikto į bendrystę“, skirtas istorinei Reformacijos sukakčiai. „Apvalyta atmintimi, mes dabar galime su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, kuri nebūtų apsunkinta praeities konfliktų ir priešiškų nusistatymų, į ateitį, kurios vienintelė skola yra abipusė meilė (Plg 13,8); ateitį, kuri kviečia mus atpažinti skirtingų konfesijų tradicijos dovanas ir priimti jas, kaip bendrą paveldą“, – teigė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad vietoje ankstesnių aštrių nesutarimų, bandymo primesti nuomonę ir kitokio skaudinimo dabar svarbiausia yra pamatinė mūsų bendro krikšto realybė, kuri visus mus daro Dievo vaikais, taigi, broliais ir seserimis. Popiežius Pranciškus ragino katalikus ir protestantus pasižadėti, kad jie daugiau nebus priešininkais tarpusavyje ar varžovais. Jis sakė, kad nors praeities pakeisti negalime, o drąsus ateities pasitikimas iš mūsų reikalauja neatidėliotinai siekti bendrystės ir stiprinti ją tikėjime ir meilėje. Reikalingas ir budrumas, kad pagundos, klaidingas nusistatymas ar nutolimas nuo evangelinės Jėzaus Kristaus mokymo tiesos mūsų nesustabdytų evangelizavimo kelyje. „Dvasiniame ir bažnytiniame gyvenime kiekvienas mūsų sustojimas ekumeninėse pastangose reikštų grįžimą atgal, – perspėjo Šventasis Tėvas. – Būti perdėtai patenkintiems savimi, nesiryžti judėti į priekį iš baimės ar tingulio, iš nuovargio ar patogumo siekio reikštų atmetimą šaukimo keliauti pas Viešpatį vienybėje su broliais ir seserimis“.

Vienijanti veikla ir kankinystė

Pabrėždamas, kad tikrai ekumeninei pažangai vien idėjų nepakanka, reikia ir konkrečių darbų, popiežius Pranciškus pirmiausia minėjo vieningą socialinę veiklą – pasišventimą gailestingajai artimo meilei, pagalbai vargšams ir mažiausiems Viešpaties broliams (Plg 25, 40). Tie paramos darbai yra reikšmingi mūsų vienybės kelyje, todėl katalikai ir liuteronai kartu turi ištiesti pagalbos rankas kenčiantiems ir vargstantiems broliams ir seserims, švelniai prisiliesti prie jų žaizdų išgydančia Jėzaus buvimo galia ir tikrąja tarnyste. „Šiuo paprastu pavyzdiniu ir kartu radikaliu pagalbos teikimo būdu mes šiandien esame pašaukti skelbti Evangeliją ir tai yra visų mūsų, kaip krikščionių, gyvenimo šiame žemiškame pasaulyje prioritetas“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis vėlgi rėmėsi savo pirmtako šventojo Jono Pauliaus II ekumeniniu mokymu, kad sutelktas krikščionių vienybės siekis yra neatskiriama evangelizacinių pastangų dalis. „Iš tikrųjų, kaip mes galime patikimai skelbti susitaikymo Evangeliją, jeigu tuo pat metu nesame įsipareigoję darbuotis dėl pačių krikščionių santarvės“, – rašoma enciklikoje „Ut unum sint“.

Popiežius Pranciškus priminė, kad tame bendrystės siekio kelyje turime imti pavyzdį iš įvairių konfesijų tikinčiųjų, kurie praeityje patyrė kankinystę dėl Jėzaus vardo („kraujo ekumenizmas“) ir kurie šiandien amžinybėje yra sutaikyti Velykų pergalėje. „O juk ir šiandien daug yra seserų ir brolių, kurie patiria kankinystę dėl savojo Jėzaus liudijimo! –  sakė Šventasis Tėvas. – Jų nuolankiai ir taikiai parodytas heroizmas ragina mus dar sparčiau žengti į brolybę“. Baigdamas pokalbį jis prašė Šventosios Dvasios, kuri suvienija tai, kas išskirta, suteikti mūsų ekumeninėse pastangose savąsias išminties, nuolankumo ir drąsos dovanas. Baigdami susitikimą visi audiencijos dalyviai kartu sukalbėjo Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ ir tradiciškai apsikeitė dovanomis.

Kur veda „teologinė revoliucija“

Popiežių Pranciškų aplankiusioje PLF delegacijoje tarp jos pirmininką arkivyskupą P. Musą lydėjusių septynių įvairiems regionams atstovaujančių PLF vicepirmininkų penkios buvo vyskupės moterys. Toks, krizę ženklinantis Liuteronų Bažnyčios hierarchijos feminizavimas kaip ir pasidavimas genderizmo ideologijos įtakai neišvengiamai sukelia naujas problemas ekumeniniuose santykiuose dėl tradicinio evangelinio mokymo iškraipymo. Štai Švedijos Liuteronų Bažnyčioje, kurioje tarp hierarchų moterys irgi yra ypač svarbios, nuspręsta nuo ateinančių metų į Dievą nebesikreipti vyriška gimine „Jis“. Bus reikalaujama atsisakyti ir pagarbaus kreipinio „Viešpatie“, kadangi tai irgi reiškia vyriškumą. Lapkritį sostinėje Stokholme vykusiame Švedijos Liuteronų Bažnyčios suvažiavime priimta, kad pradėdami pamaldas pastoriai vietoje tradicinio kreipimosi „vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ turės naudoti apibendrintą frazę „vardan Dievo ir Šventosios Trejybės“. Nuo 2013 metų Švedijos Liuteronų Bažnyčiai vadovaujanti arkivyskupė Antjė Jakelen (Antje Jackelen) pritarė tokiems siūlymams, kadangi „Dievas yra už mūsų lyties apibrėžimo“.

Tarp žymių švedų liuteronų teologų pasigirdo prieštaraujančių balsų dėl tokio jų maldyno „papildymo“. Pranešama, kad naujoji versija jo bus publikuota per 2018 metų Sekmines ir taps privaloma nacionalinei Bažnyčiai. Pasak Lundo universiteto teologijos profesoriaus Christerio Palmblado (Christer Pahlmblad) toks „atnaujinimas“ prieštarauja tradiciniam krikščionių mokymui ir dar labiau apsunkins ekumeninį Švedijos Liuteronų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuris ir taip yra nelengvas dėl joje įteisinto homoseksualų „santuokų“ laiminimo. Pasak teologo, nors Dievas iš tikrųjų yra belytis, tačiau krikščionims Jis visada buvo ir liks Tėvas. Sąvokos Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus nusako dieviškąjį ryšį Švenčiausioje Trejybėje ir neapsiriboja žmogiškosios lyties supratimu. Juk ir Jėzus savo mokyme Dievo nevadino „Imma“ (Motina), bet visada kreipdavosi „Abba“ (Tėve). Todėl krikščionims samprata „Dievas Tėvas“ nėra kažkokia metafora, bet aiškiai nusako tikėjimo tiesą, kad Dievas Tėvas yra Jėzaus Tėvas.

Kaip moko Bažnyčia, mes maldoje kreipiamės į Dievą kaip dangiškąjį Asmenį konkrečiai, o ne naudojame kokias nors analogijas. Jėzaus išmokyta Viešpaties malda prasideda aiškiu kreipimusi „Tėve mūsų“, kuriam negali būti jokios analogijos. Krikščionybės supratime apie beribę gailestingąją Dievo meilę ir globą aiškiai patvirtinama, kad Jis labiau motiniškas nei tobuliausia žemiškoji motina, tačiau tikintiesiems jis visada buvo ir liks Tėvas ir be tos dangiškosios tėvystės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti amžinybės. Todėl švedų liuteronų siūlomas „Tėvo“ ir „Sūnaus“ ir „Šventosios Dvasios“ sąvokų kalbant apie Dievą atsisakymas nėra paprastas terminų pakeitimas, bet radikalus mokymo apie Švč. Trejybę iškraipymas. Atrodo, kad toje „teologinėje revoliucijoje“ dabar bandoma krikščionybę pritaikyti socialinėje ir seksualinėje inžinerijoje kuriamai „belytei visuomenei“, bet tai bus jau kita religija. Paradoksalu, kad taip elgiasi protestantai, kurie pačiose Reformacijos ištakose stengėsi pabrėžti, kad Šventojo Rašto teksto ne tik negalima kaitalioti, bet ir savaip interpretuoti.

© 2017 „XXI amžius“