Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Reformacijos sukakties minėjimo reikšmė

Popiežius Pranciškus priėmė Pasaulinės Liuteronų federacijos vadovybę

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus priima naująjį Pasaulinės liuteronų federacijos pirmininką arkivyskupą Pantį Filibusą Musą

PLF pirmininkas iš Nigerijos

Užbaigiant šiuos kalendorinius metus, kurių vienas iš svarbiausių įvykių buvo Reformacijos 500 metų sukakties minėjimas, popiežių Pranciškų aplankė Pasaulinės liuteronų federacijos (PLF) delegacija, vadovaujama naujojo pirmininko, Nigerijos Kristaus Liuteronų Bažnyčios arkivyskupo Pančio Filibuso Musos (Panti Filibus Musa). Gruodžio 7 dieną Vatikane įvykusio susitikimo tikslas – padėkoti Šventajam Tėvui už ryškų dalyvavimą minint Reformacijos jubiliejų. Tai ženklino tolesnį Katalikų Bažnyčios ir Liuteronų Bažnyčios ekumeninių santykių gerinimą. Arkivyskupas P. Musa buvo išrinktas PLF pirmininku gegužę Namibijos sostinėje Vindhuke vykusioje tos organizacijos 12-ojoje generalinėje asamblėjoje ir tame poste pakeitė Šventosios Žemės liuteronų vyskupą Munibą Junaną (Munib Younan). Sveikinimo kalba kreipdamasis į Popiežių jis pirmiausia ir papasakojo apie religijų padėtį Nigerijoje, didžiausioje Afrikos valstybėje, kurioje iš 180 milijonų gyventojų apylygiai yra krikščionių ir musulmonų. Nigerijos krikščionys priklauso įvairioms konfesijoms, kurių didžiausios yra katalikai (25 milijonai) ir anglikonai (20 milijonų), o liuteronų yra apie 2 milijonus. 57 metų arkivyskupas P. Musa su žmona, taip pat dvasininke, turi tris suaugusius vaikus. Jis – jau antrasis afrikietis, išrinktas vadovauti PLF. Šiai prieš septynis dešimtmečius įkurtai organizacijai, jungiančiai pasaulio liuteronų bendruomenes, priklauso 75 milijonai tikinčiųjų, kurių dauguma dabar gyvena Pietų pusrutulyje. Panaši padėtis yra ir su katalikais, kurių pasaulyje yra 1,3 milijardo ir tik penktadalis jų gyvena Europoje. Galima tikėtis, kad afrikietis kardinolas ateityje bus išrinktas Romos popiežiumi.

Šviesa – Kristus

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai žmogus vadovaujasi vien savo prigimtinio proto šviesa, jis mąsto ir elgiasi taip, kaip užsigeidžia. Bet vienašališki žmogaus troškimai nėra adekvatūs objektyviai tikrovei, jie veda į niekur, nes, kai ateina mirtis, nebeturi išliekančios atramos. Žmogus kūrė, buvo aktyvus visuomenės narys, pagelbėjo artimui, bet, kai suvokė, kad tai ir visi kiti dalykai turi pabaigą, pradėjo jausti egzistencinę tuštumą, nes jo pagrįstai motyvuoti norai būti naudingu kitiems prarado galimybę būti įvertintam ir giriamam. Jo asmeninio gyvenimo šviesa pasirodė pernelyg blanki, kad galėtų apšviesti tą ribą, kurią peržengus iš anapusybės nebegrįžtama atgal... Kas iš to, jei po mirties mūsų gerus darbus prisimintų žmonių kartos, bet kiekvienas asmeniškai turėtume atsidurti amžinoje ir klaikioje nežinomybės tamsoje?

Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną

Lidija Veličkaitė

Kun. Pranas Račiūnas MIC. Dešinėje ant sienos kabantis paveikslas „Paluobių klebonijos klėtelė“, kurioje suredaguotas pirmasis pogrindinės „Aušros“ numeris

Rugpjūčio 24-ąją sukako 20 metų nuo ilgamečio Lietuvos marijonų provincijolo, disidento, Sibiro kankinio kun. Prano Račiūno MIC (1919 03 28–1943 05 02–1997 08 24) netekties. Nuolatinis ir kasdieninis rūpinimasis Bažnyčios Lietuvoje reikalais, ypač jaunimo, buvo pagrindinis kunigo gyvenimo rūpestis.

Kun. Pr. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje, Jurgio Račiūno ir Elzbietos Paulionytės šeimoje. Sulaukęs septynerių metų pradėjo lankyti Marijampolės Pavyzdinę mokyklą ir po trejų metų, išlaikęs egzaminus, baigė. Nuo 1928 metų mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1936 metais įstojo į Marijonų vienuolyną ir vienerius metus praleido Vienuolijos noviciate Marijampolėje. 1938 metais baigęs Marijonų gimnaziją, dvejus metus Marijonų vienuolijoje lankė filosofijos kursus. 1940–1944 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultete (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto padalinys). 1943 m. gegužės 2 d. Kaune vyskupas Vincentas Brizgys Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Pr. Račiūną įšventino kunigu. 1944 metais kun. Pr. Račiūnas paskiriamas dirbti į I Varėną vikaru (faktiškai – klebonu), 1945 metų rudenį – Panevėžio marijonų II namo vyresniuoju, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčios rektoriumi ir moksleivių kapelionu. 1947 metų pavasarį, nuvykęs į Maskvą, mėgino per Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiuntinybės kapelioną kun. Antuaną Laberžė (Antoine Laberge) perduoti į Vatikaną žinias apie Lietuvos vyskupų areštus. Dėl to grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Tad 1947 metais buvo priverstas Panevėžį palikti ir kurį laiką buvo Gegužinės, vėliau – Palomenės klebonas. Tais pačiais metais buvo perkeltas į Kauną ir tapo Šv. Gertrūdos Marijonų bažnyčios vikaru. Bažnyčią uždarius, trumpai dirbo Studentų bažnyčioje, kurios rektorius buvo Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius. 1949 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis pareikalavo, kad kun. Pr. Račiūnas parašytų pareiškimą, jog savo noru išstoja iš Marijonų vienuolijos. Tačiau jis nepakluso, tad neteko teisės viešai eiti kunigo pareigas ir 1949 m. birželio 4 d. Babriškyje, ten jį buvo priglaudęs kun. Vladislovas Polonskis (1882 12 15–1907 10 28–1960 07 26), buvo suimtas.