|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną Lidija Veličkaitė
Rugpjūčio 24-ąją sukako 20 metų nuo ilgamečio Lietuvos marijonų provincijolo, disidento, Sibiro kankinio kun. Prano Račiūno MIC (1919 03 281943 05 021997 08 24) netekties. Nuolatinis ir kasdieninis rūpinimasis Bažnyčios Lietuvoje reikalais, ypač jaunimo, buvo pagrindinis kunigo gyvenimo rūpestis. Kun. Pr. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje, Jurgio Račiūno ir Elzbietos Paulionytės šeimoje. Sulaukęs septynerių metų pradėjo lankyti Marijampolės Pavyzdinę mokyklą ir po trejų metų, išlaikęs egzaminus, baigė. Nuo 1928 metų mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1936 metais įstojo į Marijonų vienuolyną ir vienerius metus praleido Vienuolijos noviciate Marijampolėje. 1938 metais baigęs Marijonų gimnaziją, dvejus metus Marijonų vienuolijoje lankė filosofijos kursus. 19401944 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultete (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto padalinys). 1943 m. gegužės 2 d. Kaune vyskupas Vincentas Brizgys Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Pr. Račiūną įšventino kunigu. 1944 metais kun. Pr. Račiūnas paskiriamas dirbti į I Varėną vikaru (faktiškai klebonu), 1945 metų rudenį Panevėžio marijonų II namo vyresniuoju, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčios rektoriumi ir moksleivių kapelionu. 1947 metų pavasarį, nuvykęs į Maskvą, mėgino per Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiuntinybės kapelioną kun. Antuaną Laberžė (Antoine Laberge) perduoti į Vatikaną žinias apie Lietuvos vyskupų areštus. Dėl to grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Tad 1947 metais buvo priverstas Panevėžį palikti ir kurį laiką buvo Gegužinės, vėliau Palomenės klebonas. Tais pačiais metais buvo perkeltas į Kauną ir tapo Šv. Gertrūdos Marijonų bažnyčios vikaru. Bažnyčią uždarius, trumpai dirbo Studentų bažnyčioje, kurios rektorius buvo Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius. 1949 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis pareikalavo, kad kun. Pr. Račiūnas parašytų pareiškimą, jog savo noru išstoja iš Marijonų vienuolijos. Tačiau jis nepakluso, tad neteko teisės viešai eiti kunigo pareigas ir 1949 m. birželio 4 d. Babriškyje, ten jį buvo priglaudęs kun. Vladislovas Polonskis (1882 12 151907 10 281960 07 26), buvo suimtas. |
||
|
|
||
|
Antanas POCIUS
VokietijosSovietų sąjungos karas. Jurbarko gimnazijos mokytojas. Antinacinė veikla 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos karas su Rusija tapo signalu Lietuvoje pradėti ginkluotą sukilimą prieš okupantus. Sovietiniam saugumui sunaikinus Vilniaus LAF štabą, svarbiausiu sukilimo centru tapo Kaunas. Čia vyko pagrindiniai įvykiai. LAF partizanai po tris paras vykusių gatvių kautynių su besitraukiančios Raudonosios armijos daliniais išvadavo Kauną. Iš sukilėlių užimto Kauno radiofono buvo paskelbtas pareiškimas apie nepriklausomybės atkūrimą ir Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamos Laikinosios vyriausybės sudarymą. Vokiečių kariuomenė tik ketvirtą karo dieną įžengė į lietuvių sukilėlių išvaduotą Kauną. Kartu su karo banga, kuri greitai persirito per Lietuvą, grįžo P. Paulaitis. Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Tačiau lietuvių patriotų iliuzijos atkurti nepriklausomą Lietuvą greitai sudužo, nes vokiečiai nei nepriklausomybės paskelbimo akto, nei Laikinosios vyriausybės nepripažino. Nacių sukurptuose Europos užkariavimo planuose Lietuvai buvo skirtas tik okupuotos teritorijos, Trečiojo Reicho kolonijos likimas. Po šešių savaičių gyvavimo, 1941 m. rugpjūčio 5 d., naujieji okupantai Laikinąją vyriausybę išvaikė. Protestuodamas prieš žydų naikinimą, atstatydinus Lietuvos laikinąją vyriausybę, P. Paulaitis pasitraukė iš Raseinių apskrities viršininko pareigų. Bolševikmečiu pradėta lietuvių tautos kova buvo tęsiama ir prieš naujuosius okupantus. Tik ta kova, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo neginkluota ir turėjo tikslą išsaugoti nesugriautą Lietuvos ekonomiką, kultūrą ir švietimą, apsaugoti Lietuvą nuo įsitraukimo į vokiečiųrusų karą. Slapta lietuvių kova prieš nacių okupaciją buvo masinis ir gerai organizuotas sąjūdis. Matydamas naujųjų okupantų Lietuvai daromas skriaudas, į antinacinį sąjūdį greitai įsitraukė ir P. Paulaitis. Tą pačią vasarą jis grįžo į Jurbarką, apsigyveno tėviškėje. Prasidėjus naujiems Mokslo metams, pradėjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų ir vokiečių kalbas. Pirmaisiais nacių okupacijos metais daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje buvo susiformavęs vertinimas, kad vokiečiai yra išvaduotojai iš bolševikinės okupacijos ir gelbėtojai nuo sovietų vykdyto teroro. Pradėjęs bendrauti su Jurbarko gimnazijos moksleiviais, P. Paulaitis aptiko, kad ir jo jaunųjų bičiulių mąstysenoje susiformavusios vokiečių išvaduotojų garbinimo nuotaikos. Norėdamas atvėsinti nepagrįstą gimnazistų entuziazmą, savo auklėtinius ne kartą vedėsi į Kalnėnų pušynus parodyti įdubusių smėlio plotų čia iškastose duobėse buvo laidojami nacių vykdyto holokausto aukų sušaudytų Lietuvos piliečių žydų palaikai: Štai pasigėrėkite, vaikai, kokie humaniški mūsų išvaduotojai, sakė jis gimnazijos moksleiviams. Tokios išvykos prie holokausto aukų palaidojimo vietų gimnazistams buvo įsimintinos istorijos pamokos. Po holokausto ir kitų prievartos aktų lietuvių nuotaikos greitai pakito. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |