Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną

Lidija Veličkaitė

Kun. Pranas Račiūnas MIC lageryje groja akordeonu

Kun. Pranas Račiūnas MIC. Dešinėje ant sienos kabantis paveikslas „Paluobių klebonijos klėtelė“, kurioje suredaguotas pirmasis pogrindinės „Aušros“ numeris

Rugpjūčio 24-ąją sukako 20 metų nuo ilgamečio Lietuvos marijonų provincijolo, disidento, Sibiro kankinio kun. Prano Račiūno MIC (1919 03 28–1943 05 02–1997 08 24) netekties. Nuolatinis ir kasdieninis rūpinimasis Bažnyčios Lietuvoje reikalais, ypač jaunimo, buvo pagrindinis kunigo gyvenimo rūpestis.

Kun. Pr. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje, Jurgio Račiūno ir Elzbietos Paulionytės šeimoje. Sulaukęs septynerių metų pradėjo lankyti Marijampolės Pavyzdinę mokyklą ir po trejų metų, išlaikęs egzaminus, baigė. Nuo 1928 metų mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1936 metais įstojo į Marijonų vienuolyną ir vienerius metus praleido Vienuolijos noviciate Marijampolėje. 1938 metais baigęs Marijonų gimnaziją, dvejus metus Marijonų vienuolijoje lankė filosofijos kursus. 1940–1944 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultete (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto padalinys). 1943 m. gegužės 2 d. Kaune vyskupas Vincentas Brizgys Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Pr. Račiūną įšventino kunigu. 1944 metais kun. Pr. Račiūnas paskiriamas dirbti į I Varėną vikaru (faktiškai – klebonu), 1945 metų rudenį – Panevėžio marijonų II namo vyresniuoju, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčios rektoriumi ir moksleivių kapelionu. 1947 metų pavasarį, nuvykęs į Maskvą, mėgino per Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiuntinybės kapelioną kun. Antuaną Laberžė (Antoine Laberge) perduoti į Vatikaną žinias apie Lietuvos vyskupų areštus. Dėl to grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Tad 1947 metais buvo priverstas Panevėžį palikti ir kurį laiką buvo Gegužinės, vėliau – Palomenės klebonas. Tais pačiais metais buvo perkeltas į Kauną ir tapo Šv. Gertrūdos Marijonų bažnyčios vikaru. Bažnyčią uždarius, trumpai dirbo Studentų bažnyčioje, kurios rektorius buvo Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius. 1949 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis pareikalavo, kad kun. Pr. Račiūnas parašytų pareiškimą, jog savo noru išstoja iš Marijonų vienuolijos. Tačiau jis nepakluso, tad neteko teisės viešai eiti kunigo pareigas ir 1949 m. birželio 4 d. Babriškyje, ten jį buvo priglaudęs kun. Vladislovas Polonskis (1882 12 15–1907 10 28–1960 07 26), buvo suimtas.

Mons. Alfonsas Svarinskas savo knygoje „Nepataisomasis“ rašo: „Kun. Pranas Račiūnas, marijonų provinciolas, buvo apkaltintas ir įkalintas už tai, kad į Romą 1941 metais pasitraukęs vyskupas P. Būčys 1945 metais esą jam pavedė (paprašius vyskupui Montini – vėliau kardinolui ir popiežiui Pauliui VI) „rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją“. 1947 m. kun. Račiūnas buvo suimtas ir „už akių“, 1949 m. nuteistas 25 metams kalėjimo. Račiūnas net nematė teisėjo (jį tardė KGB pulk. leitenantas Čistiakov). Nebuvo jokio teismo sprendimo“. Kun. Pr. Račiūnas pusę metų buvo žiauriai tardomas ir fiziškai kankinamas Vilniaus saugumo kalėjime. 1950 metų pavasarį kunigui buvo pareikšta, kad jis išsiunčiamas 25 metus kalėti su turto, kurio beveik neturėjo, konfiskavimu. Kelis mėnesius laikytas Lukiškių mirtininkų kameroje buvo išvežtas į Vorkutos 10 katorgos lagerį. Po ketverių metų perkeltas į 3-iąją šachtą Vorkutoje, dirbo anglių kasykloje. Dėl įvykusio kalinių sukilimo buvo pervežtas į Vorkutos baudžiamąjį lagerį, iš ten išgabentas į Taišeto lagerius Čuną, Vichorevką, vėl perkeltas į Mordovijos lagerius, į Sosnovką, kurioje kalėjo asmenys, teisti dėl religijos, ten išbuvo ketverius metus. Dirbdami kilometro gylyje po žeme šachtose nuo šalčio, drėgmės ir baisios tamsos kaliniai prarasdavo viltį, puldavo į depresiją, tada kun. Pr. Račiūnas griebdavo akordeoną ir kviesdavo vyrus dainuoti. Kur tik buvo įmanoma, net ir šachtose, kun. Pr. Račiūnas aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikdavo sakramentus. Nors kunigas uoliai apaštalavo kitiems, dažnai ir pats jautė fizinius negalavimus, todėl tai atsispindi jo 1956 m. lapkričio 8 d. rašytame dienoraštyje: „Mano jėgos silpnos, o žinijos laukas be galo platus. Juntu, kaip dienos slenka arčiau prie Amžinybės ir tiek maža užkariauta tos tiesos plotų. Ant stalo guli neperskaitytos knygos. Galva jau pavargus, o kaip dar norėtųsi pavartyti tas bibliotekų enciklopedijas, pažinti gyvenimą, išmokti ir savo patirtį perduoti ateities kartoms, kad žmonės gyventų turiningiau ir greičiau priartėtų prie begalinės Tiesos ir Grožio“. Po Stalino mirties, 1953 metais, buvo peržiūrimos nuteistųjų bylos. Tačiau kun. Pr. Račiūnui buvo paliktas galioti 25 metų nuosprendis, teigiant, kad jis nepakeitęs savo įsitikinimų. 1960 m. balandžio 23 d. įsigaliojo įsakas visiems kaliniams sumažinti bausmę nuo 25 iki 15 metų ir į laisvę paleisti tuos, kurie atliko du trečdalius penkiolikos metų bausmės. Tačiau tik 1965 metais jo paties, motinos, brolio Jurgio ir kartu kalėjusio rusų žydo, jau paleisto į laisvę, prašymais byla buvo peržiūrėta ir kun. Pr. Račiūnas liepos mėnesį, be teismo iškalėjęs 16 metų ir beveik porą mėnesių, paleistas į laisvę.

Grįžęs į Lietuvą, kun. Pr. Račiūnas buvo paskirtas Gerdašių parapijos klebonu ir dirbo iki 1969 metų pabaigos, po to iškeltas klebonauti į Paluobius (už bausmę, kad tarnavo Baltarusijos katalikams). Ten tarnaudamas kunigas įsitraukė į drąsiųjų Suvalkijos kunigų būrį, talkino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjams, įkūrė religinio turinio etnografinį muziejų. Iškilus pavojui lietuvių tautos egzistencijai, ypač nukentėjo dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Kun. Pr. Račiūnas sumanė, jog Lietuvai reikia tautinę mintį ugdančio leidinio – Jono Basanavičiaus laikų „Aušros“ tęsinio, ir žurnalas, praėjus beveik šimtui metų, 1975–1988 metais ėjo. Pirmajam numeriui kun. Pr. Račiūnas parašė vedamąjį straipsnį, toliau padėjo redaktoriams kun. Sigitui Tamkevičiui ir kun. Lionginui Kunevičiui, pateikdavo straipsnius ir kitiems pogrindžio leidiniams, tarp jų „Rūpintojėliui“. Antireliginiams propagandistams nepatiko kun. Pr. Račiūno veikla, tad norėta jį pažeminti. Kunigas mokėdavo atsikirsti, tad parašė atvirą laišką jį šmeižusiam Vilniaus universiteto (tada Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas) vyr. dėstytojui A. Augui.

1976 metų rugpjūtį kun. Pr. Račiūnas su keliais kunigais buvo išleistas į 41-ąjį Tarptautinį eucharistinį kongresą Filadelfijoje (JAV). 1979 metų pradžioje kun. Pr. Račiūnas netikėtai gavo sovietų valdžios leidimą aplankyti JAV gyvenančią ir sunkiai sergančią  motiną. Nuvykęs susitiko ir su savo broliu inžinieriumi Kazimieru, gydytoju Petru Kisieliumi, pašaukimo broliais marijonais ir keliais mokslo draugais iš Marijampolės marijonų gimnazijos laikų. Keliaudamas po JAV, pasimatė su ten gyvenančiais lietuvių veikėjais, susipažino su jų bažnytiniu ir kultūriniu gyvenimu. Jau Lietuvoje kai kurių dvasininkų kunigas buvo perspėtas, kad šis išvykimas į JAV sukels įtarimų, kokią paslaugą sovietų valdžiai jis privalėjo ar privalės padaryti. Pasinaudodamas buvimu JAV, kunigas parašė penkis laiškus monsinjorui Audriui Juozui Bačkiui į Romą, papasakojo apie nelengvą kunigų ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, taip pat apie Armėnijos, Estijos katalikų problemas. Tame laiške kun. Pr. Račiūnas užsimena norįs susirašinėti ir su kitais dvasininkais, nes mokąs laisvai skaityti lotyniškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, kiek sunkiau – ispaniškai ir itališkai, galįs gerai rašyti lotyniškai ir iš dalies vokiškai. Laišką popiežiui Jonui Pauliui II pradeda žodžiais: „Lietuvos kunigai ir tikintieji su dideliu džiaugsmu priėmė žinią, kad Jūs esate išrinktas Popiežiaus pareigoms. Jie tikisi, kad Jūs, puikiai žinodamas mūsų religinio gyvenimo sąlygas, padėsite mums visomis jėgomis. Turite didelę patirtį, kaip reikia kovoti su marksistiniu ateizmu, ir žinosite, kaip mums, persekiojamiems, geriau parodyti savo tėvišką meilę. Jau pirmomis Jūsų pontifikato dienomis Jūsų žodžiai ir veiksmai pateisino mūsų viltį“. 1979 metų rudenį kun. Pr. Račiūnui pavyko nuvykti į Romą ir susitikti su Šventuoju Tėvu, Marijonų vienuolijos vadovybe, mons. A. J. Bačkiu, Mordovijos lagerio laikų likimo draugu kardinolu Josifu Slipyjumi kurio gyvybę gelbėjo iš JAV motinos siųstais vaistais.

1980 metais kun. Pr. Račiūnas paskiriamas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios klebonu. 1988 metais prasidėjęs Lietuvos Atgimimas klebonui buvo tikra atgaiva. Vos susikūrus Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, klebonas įsijungė į jo veiklą. Jo pasakytas žodis dažnai tapdavo lemiamu ir galutiniu. Per pirmąjį Alytaus Sąjūdžio mitingą Dainų slėnyje kalbėdamas klebonas susilaukė neregėtų ovacijų ir pritarimo. Jo kalba, atspausdinta mašinėle, buvo iškabinta sąjūdininkų stende miesto centre, nors ne kartą stendas sulaužytas ir tekstas pavogtas. Per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą nuo Lietuvos Vyskupų Konferencijos kun. Pr. Račiūnas buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio Seimą. Lietuvos Vyskupų Konferencijai rūpėjo, kad Sąjūdis rūpintųsi ir Lietuvos dvasingumo ir doros klausimais. Su kun. Vaclovo Aliulio bei politinio ir visuomenės veikėjo Edmundo Simonaičio pagalba kun. Pr. Račiūnas paruošė Lietuvos Sąjūdžio dorovės ir dvasingumo programą, šiai temai nagrinėti net buvo surengta speciali konferencija. Kun. Pr. Račiūnas pradėjo rinkti statistinius duomenis apie Lietuvos dorovę ir tikėjimą, kad parodytų, kokia liūdna Lietuvos padėtis. Kunigas savo dienoraštyje pažymi: „Mums naują smūgį davė ir atvėrė akis Lietuvos Seimo ir Prezidento rinkimai, kurie parodė, koks žemas mūsų tautos religinio ir dorovinio gyvenimo lygis“.

1990 metais kun. Pr. Račiūnas buvo paskirtas Šv. Liudviko parapijos Maskvoje klebonu. Per Šv. Velykas, gavus KGB generolo leidimą, kurio sūnui, susirgus sunkia plaučių liga, kun. Pr. Račiūnas davė motinos iš JAV atsiųstų vaistų, klebonas surengė procesiją, kurią sovietų valdžia buvo uždraudusi. Nuo 1991 metų darbavosi Tabariškiuose prie Kauno, iš pradžių klebonu, vėliau paskirtas Lietuvos žemės ūkio akademijos kapelionu. Gyvendamas Tabariškiuose, kun. Pr. Račiūnas buvo sukaupęs kultūros lobių – didelę biblioteką, daug archyvinės medžiagos – raštų, dokumentų ir bažnytinių reikmenų. Po kunigo mirties visa archyvinė medžiaga perduota Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui (iš viso 6142 vienetai), kuriame jau anksčiau buvo įsteigtas Kunigo Prano Račiūno fondas. Kun. Pr. Račiūnas paliko daug parašytų pamokslų, laiškų ir du didžiulius veikalus: „Sielos kultūra“, „Lietuvos vyskupų istorija, XX amžius“ ir įpusėtą darbą „Šeimos gyvenimo kultūra“.

Po kun. Pr. Račiūno netekties kardinolas Vincentas Sladkevičius parašė atsisveikinimo žodžius: „Skaudžiai išgyvenau dėl mano labai artimo žmogaus – Tėvo Pranciškaus Račiūno mirties. Pašaukimas mus jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis. Vienijo ir kitais būdais, savo kunigiškame pašaukime turėjome daug taškų, kuriais mūsų pareigos buvo sujungtos. Nuo tos vienybės priklausė mūsų pareigų, mūsų pašaukimo sėkmė ir džiaugsmas. Apvaizda leido, kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mes turėjome galimybę dalintis tuo pašaukimu. Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visom prasmėm, pašaukimo paskatinti žinojom, ko siekti, kam pasišvęsti. Mes tapom labai artimi. Tekdavo dažnai būti jo gyvenamose, jam skirtose pašaukimo vietose, lankydavausi pas Tėvą Račiūną jausdamasis saugiai nuo tuometinio persekiojimo. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiausius metus. Patyriau ne tik broliškos meilės, bet ir broliškos pagalbos džiaugsmą. O globa tuo metu man buvo reikalinga. Aš nieko neturėjau, tik pašaukimo meilę. Mes mokėmės kartu Kunigų seminarijoje, bendrai studijavome. Tai buvo brangios dienos, bet brangiausios tos, kai teko kartu gyventi slapstantis nuo persekiojimo, jaučiant netikrumą, kaip ilgai galėsiu ta globa naudotis. Mano pagarba dabar Jam ir broliškos meilės išraiška – malda už Tėvo Pranciškaus vėlę. Broliška meilė, kuria naudodavausi, tuomet stiprindavo mane. Tvirtybės suteikdavo žinojimas, kad jis pats išgyvenęs tokius pačius persekiojimo sunkumus ir nepalūžęs, dvasioj išlaikęs optimizmą. Tai dar labiau padrąsino mane eiti pašaukimo keliu ir su visu pasišventimu jam aukotis. Tas pašaukimas buvo didelė dovana ne tik marijonų vienuolijai, bet ir visai Bažnyčiai. Dievo dovana, kuri tą pašaukimą padarė labai reikšmingą Bažnyčios gyvenime. Šiandien marijonų vienuolija turi didelę reikšmę pačioje Bažnyčioje, skatindama jungtis į tos vienuolijos gretas ir jas gausinti“.

© 2017 „XXI amžius“