|
Pamąstymai apie Lukiškių aikštę: lengvabūdiškumas ar sąmoninga apgaulė?
Apie kokią partizanų kalvelę Lukiškių aikštėje galima kalbėti, kai prie tos pagal laimėjusį projektą planuojamos kalvos tik prišlieta keista tvora? Juk čia visiškai nieko partizaniška nebus: nei jokių partizanų pavardžių, nei bent žodžiu užsiminta apie miško brolių kovas ir likimus. Nieko. Trumpai sakant, šio projekto reikia atsisakyti, nes tai nėra joks memorialas. Geriausiu atveju primityvi instaliacija be jokio turinio tiesiog tyčinis visai neblogai sutvarkytos aikštės sudarkymas, rafinuotas vandalizmas.
Kita vertus, neaišku, ar kas nors iš mūsiškių skulptorių įstengtų deramai pavaizduoti Vytį. Juk, kaip galima spręsti iš įvairių pavyzdžių, niekam nepavyksta sukurti geros žirgo skulptūros. O ant kokio kuino užsodinti kilnų raitelį būtų tiesiog donkichotiškas triukas. Tačiau vien žmogaus ant pjedestalo figūrą normaliai sukurti, jo veido, figūros panašumą į originalą išgauti tokių menininkų, matyt, atsirastų. Turime pavyzdžių. Štai kad ir Tautiškos giesmės autoriaus paminklas Vinco Kudirkos aikštėje. Atrodo neblogai. O kukli garsiojo dainininko Kipro Petrausko figūra Operos ir baleto teatro skverelyje? Ji atrodo ne tik neblogai, bet net gerai. Tiesa, sukurta praėjusiame tūkstantmetyje (regis, 1973 metais). Tačiau tradicija nenutrūko, ją perėmė vėlesnių kartų skulptoriai.
Tad dabar jau parengtoje paminklui Lukiškių aikštės vietoje geriausiai tiktų pastatyti paminklą vienam iš pačių iškiliausių partizanų vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui, nes 2018-ieji paskelbti šio įžymaus kovotojo už Lietuvos laisvę metais. Tai ir būtų tikras, o ne vien kažkieno mintyse užslėptas, tariamas visų partizanų pagerbimas, suprantamas ne tik pačiam projekto autoriui ar vertinimo komisijai, bet ir kiekvienam žmogui.
Netoli paminklo galėtų būti pastatytas nedidelis Vyčio Kryžiaus formos pastatas, kurio kiekvienoje iš keturių nišų (šoninių atšakų) būtų įrengtos ekspozicijos, skirtos LDK istorijai; Lietuvos Respublikos savanoriams kūrėjams (19181923); 1941 metų Birželio sukilimui; Lietuvos partizanų kovoms (19441954).
Pastato stogas ryškiai baltas (o gal ir su aukso spalvos kraštų apvadais), kad būtų gerai pastebimas iš oro bei iš aukštų Vilniaus miesto statinių.
Argi tai utopija? Tereikia noro (kitaip sakant, politinės valios). Bet pirmiausia būtina išdrįsti pripažinti, kad dabartinis sprendimas (kalva su nebylia tvora) yra klaida.
Ir daugiau jokių konkursų, jokių naujų (ar senųjų) vertinimo komisijų bei balsavimų. Iniciatyvos turėtų imtis Seimas griežtai įpareigoti Vyriausybę, pasitelkus kompetentingus specialistus, tiesiog nustatyti reikalavimus, pagal kuriuos būtų įgyvendintas naujasis projektas. Ir tik tokiu atveju skirti reikalingų lėšų, nes vėl prasidėtų begaliniai ginčiai, toliau būtų malama tuščiomis girnomis.
Vytautas Leščinskas
Lzs.lt
© 2017 XXI amžius
|